Sigita Maslauskaitė-Mažylienė. „Prie Babilonijos upių. Pabėgėliai ir tremtiniai“

Skausmingi išgyvenimai ir iššūkiai neretai įkvepia pradėti viską iš naujo. Tikri, asmeniškai sutikti pabėgėliai, žiniasklaidos platinami negandų vaizdai iš Sirijos ir Šiaurės Afrikos neleidžia užsisklęsti patogiame buvime ir skatina veikti. Taip randasi ne tik socialinės iniciatyvos, bet taip pat meno kūriniai su šiuolaikinėmis madonomis ir Nojaus arkomis. Per patirtį ir vaizduotę ámžinosios Europos istorijos temos šiuolaikiniame kūrinyje gali įgyti savitą formą, regimą pavidalą ir pateikti žinią.

Projektas „Prie Babilonijos upių. Pabėgėliai ir tremtiniai“ – tai tapytojos Sigitos Maslauskaitės pastanga šiandienos įvykius parodyti meninėmis priemonėmis ir atskleisti, kaip ekranuose transliuojami vaizdai siejasi su skirtingus pavidalus įgaunančia amžina pabėgėlių tema. Suprasdama, kad parodos ir atvaizdai anaiptol nėra pakankama ir adekvatu karo košmarų išgyvenimams pristatyti; sutikdama su kritikais, teigiančiais, jog tam, kad galėtume gestus perkelti į veiksmus, reikia visiems ieškoti kitokios ikonografijos nei ta, kuria esame įpratę kliautis, tapytoja tiki, kad atvaizdas, kaip kreipinys į žiūrovą, padeda „patirti“, prisiminti, išgyventi. Tačiau kartu Maslauskaitė siekia išryškinti šios patirties ambivalentiškumą: intensyvus šiuolaikinės kultūros posūkis į vizualumą, technologijos, vaizdų gamyba ir begalinis reprodukavimas ne tik atrišo rankas priartėjimo pojūčiui, bet ir užgriuvo taip, kad išvarymo, prieglobsčio prašymo, praradimų būsenos niveliavosi, nubluko, aštrią empatiją pavertė buku abejingumu. Suvokdama, kad tremties ir svetimumo jausmą galima greičiau patirti prieš tuščią apgriuvusio altoriaus plokštumą, negu dalyvaujant efektingoje vaizdo instaliacijoje, tapytoja ryžosi sukurti pirmąjį savo video darbą „Pertvara. Nikabas“. Būtent dėl minėtos priartėjimo patirties ambivalencijos parodos lankytojui kylantys klausimai tampa integralia meninio vyksmo dalimi, reikalinga menininkės gvildenamai problematikai ir susijusiems iššūkiams.

„Pabėgėliai“ yra tema, kurios ikonografija aptinkama nuo VI a. pr. Kr. papirusų iki gotikinių katedrų portalų, nuo Rembrandto iki Käthe Kollwitz. „Pabėgėlis“ – tai ne tik dėl rasės, religijos, pilietybės ar politinių įsitikinimų persekiojamas asmuo, bet ir tas, kuris dėl baimės ar ligos negali grįžti į „normalų gyvenimą“. Tai būsena, kuri yra bendražmogiška ir nebūtinai tik politiškai ar socialiai apibrėžta. Šiandieniai geopolitiniai įvykiai gali būti svarstomi vadinamomis „tradicinėmis priemonėmis“ ir atskleisti pirmavaizdžio ir kartotės, įkvėpimo šaltinio ir replikos sąlygiškumą, nes paveikslai kuriami remiantis žiniasklaidos priemonėmis mus pasiekusių pabėgėlių iš Sirijos ir Šiaurės Afrikos vaizdais.

Parodos struktūra (spaudinys – tapyta replika) kuriama remiantis Hanso Beltingo teiginiu, jog „tarp gyvų kūnų ir dirbtinių laikmenų vyksta nuolatinė vaizdų ir vaizdinių apykaita“. Vaizdus drobėse lydi užrašai ant kirviu atkirstų medžio skeveldrų, kurios gali būti suvokiamos ir kaip laiškas, ir kaip laivas, ir kaip „tremties ir ilgesio psalmių“ citata. Kairėje galerijos salėje eksponuojami „klasikiniai“ pabėgėliai ir tremtiniai: Abraomas, Kainas, Adomas ir Ieva; dešinėje salėje – „laikraštiniai“ karo Sirijoje vaizdai ir iš Šiaurės Afrikos plaukiantys laivai. Trečiojo aukšto salėje – videoinstaliacija „Pertvara. Nikabas“.