Lauros Grybkauskaitės solo projektas PROCESAS

Balandžio 4 dieną Vilniuje, galerijoje „Kairė-dešinė“ atidaroma grafikės Lauros Grybkauskaitės paroda. Tai – tęstinio solo projekto „Procesas“ pirmoji dalis. Iš pirmo žvilgsnio parodos ekspozicija gali pasirodyti šaltai santūri, tačiau tai – klaidingas įspūdis. „Procesas“ – nepaprastai atviras, yra čia ir nemenka dalis saviironijos bei savistabos.

Jauna moteris, Laura Grybkauskaitė, žvelgia į jaunos menininkės Lauros Grybkauskaitės kūrybą. Kol menininkė kuria sudėtinga mecotintos technika ir kruopščiai spaudžia estampus, moteris svarsto, ar šis procesas nėra pernelyg monotoniškas ir nuobodus, į kur jis veda? Moterį-Laurą ir menininkę-Laurą jungia pagrindinis parodos motyvas – karūna. Šis stilizuotas vaizdinys dažnas tiek menininkų darbuose, tiek populiariojoje kultūroje. Karūnos motyvas Lauros Grybkauskaitės kūryboje atsirado 2011 metais, nuo estampo „Plyšys“, kurį taip pat galima pamatyti parodoje. Tai – juodas stačiakampis su baltu trikampiu plyšiu dešiniąjame kampe, kurio trikampė geometrinė forma ilgainiui transformavosi į karūnos (parodoje eksponuojamame kūrinyje „Crown is a Trap“ ji virsta spąstais) motyvą.

Atradusi karūnos motyvą, menininkė-Laura kruopščiai spaudė klišes, o moteris-Laura pasipuošė nauja tatuiruote. Vieno motyvo begalinis kartojimas, kaip ir pats karūnos motyvas – ne naujiena dailės istorijoje, tai esame matę ir lietuvių grafikų kūryboje. Laurai Grybkauskaitei šis procesas – nežinomybės ir abejonių išraiška. Tai – magistro studijas Vilniaus dailės akademijoje bebaigiančios menininkės būsena, kai nėra aišku, kaip kurti ir kaip gyventi toliau. Kas laukia ateityje – karūna ar spastai?

Tuo tarpu Laura-moteris iš 110-ies vienos klišės atspaudų kuria filmuką. „Giliaspaudė iš dalies neigia tiražą, net elgiantis visiškai taip pat, nesigauna atspausti identiško atspaudo. Buvo smalsu, ar sudėjus visus tuos estampus nuosekliai, karūnėlė pradės „judėti“. Pasirodo juda. Pamirksi, pasispjaudo. Kaip ir aš,“ – sako Laura Grybkauskaitė. Eksperimento rezultatas – trumpas filmukas. Jame matome, kaip kinta vienodai kuriami atspaudai. Jo monotonija – tai gyvenimo ir kūrybos monotonija, kurios išvengti menininkė tikisi ją įvardindama.

Parodos žiūrovas sąmoningai „uždaromas“ konkrečiame, autorės diktuojamame kontekste: jaunos menininkės ir jaunos moters situacijoje. Uždarumas pabrėžiamas atsitvėrimu nuo aplinkos: langai į gatvę uždengti, salę nuo darbinės galerijos patalpos skiria juodos užuolaidos. Tokiu būdu menininkė pabrėžia, kad procesas vyksta išskirtinai meno lauke. Karūnos motyvas tampa vizualinę išraišką turinčiu retoriniu klausimu: „Kokia sėkmingo menininko receptūra?”, o mechaniškai atsikartojantis motyvas nurodo į rutiną ir inerciją kūrybos procese. Vis tik, žvelgiant į „Procesą“ plačiau, galima rasti ir platesnių socialinių reikšmių – ne tik jauno menininko, bet ir jauno žmogaus situaciją, jo pastangas ir nežinią bei įkyrų šiuolaikinės visuomenės norą siekti sėkmės, būti sėkmingu.