Elena Grudzinskaitė. Dirbtinis. Landšaftas

Elena Grudzinskaitė savo meninėje praktikoje analizuoja individo ir teritorijos santykį, erdvės ir laiko parametrų ribiškumą ir trapumą, žmogaus įtaką aplinkos fiziniams pokyčiams, landšafto sampratos „levitaciją“ tarp kultūros ir natūros, tikrovės ir fikcijos.
Menininkės kūrybai būdingas savitas vaizdų transformavimas. 2015-ųjų metų atspaudų serijoje „Dirbtiniai mėnulio peizažai“ autorė grafikos technikomis perdirbo mėnulio astrofotografijas. Greta jų pateikė asmeninėse kelionėse nufotografuotus kalnų vaizdus, atliepiančius mėnulio peizažų architektoniką bei faktūrą. Tokiu būdu pateiktas mėnulio landšaftas dokumentavo tikrovę, o sykiu ją mistifikavo, kurdamas manipuliacijas žiūrovo sąmonėje.
Parodoje „Dirbtinis. Landšaftas“ atliekami panašūs veiksmai. Autorė grafiškai vaizduoja tas žemės paviršiaus vietas, kurios buvo naudojamos kinematografijoje kitų planetų kraštovaizdžio įspūdžiui sukurti. Greta pristatoma fotopolimerų serija, kurioje vėl gi autorės realiai aplankytos vietovės transformuotos į antžemišką peizažą. Ekspozicijoje iškeliama dar ir trečia dirbtinio landšafto problematika – žmogaus veiksmų ir gyvensenos poveikio nulemta teritorijų izoliacija ir susvetimėjimas. Parodos visuma kelia klausimus apie kraštovaizdžių, landšaftų, peizažų, teritorijų, kuriuose dalyvaujame, kuriuos regime, identifikuojame, suvokiame, realumą bei tikroviškumą; apie tai, kas nutinka, kuomet atpažįstama gamtinių teritorijos komponentų visuma perkeliama į kitą nežemišką kontekstą. Tikėtina, jog tai, kas įvardinama konkrečiu landšaftu, yra tik individo sąmonės refleksija.