Grafikė Kristina Norvilaitė pristato parodą „Stebėkite kelio ženklus!”, kuri šių metų balandžio mėnesį bus parodyta Hamburge, Vokietijoje.

Kelio ženklai – eismo dalis. Tačiau tai ne tik važiuojančiųjų ir pėsčiųjų gyvenimą lengvinanti priemonė, bet ir žmogaus kasdienybę atspindintis elementas – „galima“, „negalima“, „greitis ribojamas“ ir t.t. Ženklams galima paklusti, juos galima ignoruoti, pažeisti. Menininkės akimis kelio ženklas – visų pirma grafinė komunikacija, šiuolaikinio miesto gyvenimo „dekoracija“, tačiau kaip pastebi grafikė, ženklas – ne tik informacijos nešėjas. Jis gali būti įvairiausių nuotaikų, emocijų, netgi ateities nuojautų buveinė.

„Stebėkite kelio ženklus!” – labai asmeniškas visuotinai priimtų kelio ženklų interpretavimas. Grafikė tarsi klausia ir pati atsako į klausimą „Jei gyvenimas būtų kelias, kokie ženklai stovėtų jame?“. Kristina Norvilaitė kuria savas „Kelių eismo taisykles“, kuriose filosofija pinasi ironija, visiems žinomi kelio ženklai žaismingai keičia spalvas, įgyja naujas reikšmes ir prasmes. Labai tikėtina, kad tai ne vieną iš parodos į gatvę išėjusį žiūrovą įkvėps šviežiu žvilgsniu pažvelgti į taip akiai įprastus urbanistinio peizažo elementus.

„Stebėkite kelio ženklus!” – jau vienuoliktoji dailininkės personalinė paroda. Joje – linoraižinio technika atlikti atspaudai. Šioje parodoje Kristina Norvilaitė organiškai sujungia visas savo ankstesnės kūrybos kryptis, derindama grafinį ir dekoratyvinį ornamentą, abstraktų simbolį ir preciziškai tiksliai atkartotą žmogaus figūros atvaizdą.

Kristina Norvilaitė – Lietuvos dailininkų sąjungos narė, baigė bakalauro ir magistro studijas Vilniaus dailės akademijoje. Menininkė dalyvavo beveik pusšimtyje grupinių parodų Lietuvoje ir užsienyje (Danija, Švedija, Prancūzija, D.Britanija, Olandija, Rusija, Austrija). Parodoje “Estampas’07” Kristinos Norvilaitės darbai buvo įvertinti diplomu, o „Estampas’09“ – padėka už „Plastinės kalbos grynumą“. Jos paveikslų yra įsigiję mūsų ir kitų šalių kolekcionieriai. Menininkė taip pat yra žinoma kaip knygų dailininkė, parodų kuratorė ir meno akcijų autorė.

Parodos sukūrimą parėmė Lietuvos Respublikos Kultūros ministerija

Parodos atidarymas 2010 kovo 18 d., 18.00 val.

Parodos atidarymas: 2010 04 06, 18.00 val.

Pasak Marijos Gimbutienės, būdingas senosios lietuvių, kaip ir visų baltų, religijos bruožas – didžiulė pagarba miškams ir medžiams. Buvo tikima, jog medžiai, miškai ir giraitės kupini stebuklingų galių. Tos jėgos laimina, gydo, saugo, guodžia. Svetimšaliams buvo draudžiama įeiti į šventus miškus. Juose niekam nebuvo leidžiam kirsti medžių.
Tad pasirinktas objektas – lenta – perpjautas medis, bejėgis ir išniekintas su savo apnuoginta širdimi, man pasirodė gana įtaigus atimto tikėjimo bei paniekintų jausmų įvaizdis.

Stasys Aukštuolis

Parodos atidarymas: 2010 04 06, 18.00 val.

Nuotrupos iš jos buvimo – neįvykusios, buvusios, besitęsiančios, iki ar be naujo, kito susikūrimo.

Parodos atidarymas: 2010 04 08, 19.00 val.

G.Jonaitis turbūt pagerino visus lietuvių dailininkų rekordus – jis per 2 savaites trijose Vilniaus galerijose surengė tris skirtingas savo kūrybos parodas.

Galerijoje „Kairė-dešinė“ galima pamatyti šio 46 metų kūrėjo sukonstruotus lėktuvus, lėktuvnešį, neįprastai išdidintus grafikos darbus, taip pat sūnums padedant sukurtą animuotą filmuką.

Jame autorius, įsitaisęs Zoknių oro uoste, vadovauja naikintuvų atakai.

Fone skamba prancūzų kompozitoriaus Yanno Tierseno muzika iš filmo „Sudie, Leninai!“.

Svajonės apie lėktuvnešį

G.Jonaičio filmuke iš pradžių susprogdinami Valdovų rūmai, vėliau kliūva ir Vilniaus Šiuolaikinio meno centrui (ŠMC).

Pasak kūrėjo, šis darbas – tai ŠMC parodų strategijos, kai daugelis kūrinių rodomi televizoriaus ekrane, replika.

„Manęs paklausė, ar nebijau sprogdinti Valdovų rūmų?

Tikrai nebijau. Man asmeniškai jie netrukdo, bet aplink visi nepatenkinti. Gal iš tiesų geriau tuos šimtus milijonų litų sunkmečiu skirti pensijoms?“ – svarstė G.Jonaitis.

Į dailininko taikiklį pakliuvo ir „Krantinės arka“, bet jis nenaikina kūrinių dėl pigaus populizmo.

Užaugęs Salininkuose, netoli Vilniaus oro uosto, G.Jonaitis nuo pat mažens neabejingas lėktuvams.

Masyvius medinius asambliažus aviacijos temomis jis kuria taip pat kruopščiai kaip ir miniatiūrinius grafikos darbus.

G.Jonaitis mėgsta meną kurti savo rankomis ir stengiasi, kad darbe būtų kokia nors paslaptis, pokštas, netikėtumas. Organiška lėktuvo dalimi tampa ir karvės kaukolė, ir rašomosios mašinėlės mechanizmas.

Iš seno lietuviško tvarto durų sukūręs „nacionalinį lėktuvnešį“ G.Jonaitis prisipažino, kad viena didžiausių jo gyvenimo svajonių – pabūti tikrame amerikiečių lėktuvnešyje. „Gal net padirbėti ten dailininku, nupiešti kariškių portretus“, – pokštavo kūrėjas.

Egiptas be piramidžių

Antras didžiausias dailininko noras – aplankyti Australiją ir Naująją Zelandiją.

Jis turbūt lengviau įgyvendinamas nei pirmasis, nors kol kas G.Jonaičiui teko pasitenkinti tik Egiptu, kurį jis aplankė pernai lapkritį per povestuvinę kelionę.

Šios kelionės įspūdžiais dailininkas su žiūrovais pasidalijo parodoje „Egipto dienoraštis“, surengtoje galerijoje „Akademija“.

„Pirmame aukšte – lemputės, instaliacijos, asambliažai. Antrame – tradiciniai realistiniai peizažai. Lyg kokių „peredvižnikų“. Na, ir, žinoma, eskizai iš kelionės sąsiuvinių“, – dėstė G.Jonaitis.

Įdomu, kad Egipte jį sužavėjo ne senosios kultūros lobiai, o turistiniai suvenyrai ir pramogos, taip pat labai nuoširdūs žmonės. Grafikas nepanoro su ginkluota palyda keliauti prie piramidžių, bet gana greitai įgudo puikiai derė tis. Ir net už paslaugas dažnai atsiskaitydavo ne pinigais, o paveikslais.

Pilnas jausmų – visada

„Dabar taip jau niekas nebepiešia. Taigi atsiranda ir naujumo momentas – paišysiu taip, kaip dabar nebemadinga“, – sakė dailininkas, „Lietuvos aido“ galerijoje pristatydamas moterų aktų kolekciją.

Juos jis kuria jau daugelį metų, tačiau niekada nedrįso parodyti viešai.

„Labai juos slėpiau, bijojau. Jei paišai nuogas panas, vadinasi, esi ištvirkėlis, ar ne?

Bet paskui pagalvojau, kad jeigu ir Pablo Picasso, ir Salvadoras Dali, ir Stasys Krasauskas paišė nuogales, kodėl aš negaliu?“ – šyptelėjo G.Jonaitis.

Paklaustas, kodėl kai kuriuose jo darbuose krūtys paryškintos raudona spalva arba jose įtaisytos lemputės, dailininkas nes lėpė, kad dažnai būna sunku išlikti šaltam ir ramiam piešiant apsinuoginusią moterį.

„Visuomet būnu pilnas jausmų“, – juokėsi G.Jonaitis.

Populiarus kūrėjas

* Grafiko G.Jonaičio darbus tikrai yra matęs ir net čiupinėjęs kiekvienas lietuvis, nes šis dailininkas – daugumos litų banknotų autorius.

* Pasak menotyrininko E.Parulskio, G.Jonaičio „miniatiūros pavertė jį populiariausiu Lietuvos dailininku – jo darbus turi, nori turėti ir juos kolekcionuoja visi Lietuvos piliečiai, išskyrus mažamečius, kuriems tėvai duoda tik monetų“.

Rūta Mikšionienė

“Lietuvos rytas”

Tavo paroda sulaukė nemažai dėmesio, girdėjau nemažai teigiamų vertinimų iš lankytojų. Pasirodė kontrastingų recenzijų internetiniuose kultūros tinklapiuose, kas vienaip ar kitaip rodo, jog paroda abejingų nepaliko. Smalsumą daugeliui sužadino pati Sapnų mašina. Kokiomis aplinkybėmis gimė „Sapnų mašinos” parodos idėja? Kuo šis prietaisas ir jo veikimas patraukė, įkvėpė?

Sapnų mašina atsirado neatsitiktinai – kelerius metus vis svarsčiau, kaip kuo tikslingiau įgyvendinti iliuzionistinį, tarp sapno ir realybės persipynusį, šiek tiek simbolistinį, besiužetį, kaleidoskopinį, labai melancholišką sumanymą. Tad kertiniu objektu po ilgokų svarstymų pasirinkau paprastai veikiantį, rašytojo, keliautojo, alchemiko Brion Gysin kartu su matematiku Ian Sommervill sukurtą mechanizmą.

Man labai svarbus vaizdo interaktyvumas, galimybė žiūrovui palikti pačiam galimybę matyti kitokį vizualinį vaizdą, tokiu būdu skirtingai matyti mano grafiką. Mano manymu, langų tamsinimas naudojant išdidintas detales, lėtai besisukanti karuselė su iškadruotais vaizdinių motyvais, prislopinta statiška, šiek tiek teatrališka šviesa ir ritmingi stroboskopiški sapnų mašinos šviesos ruožai – labai vykę įrankiai pasiekti tikslą. Tai yra Sapnų mašinos mechanizmo pagalba sukurti nesamus (hipernetikroviškus?) interaktyvius kaleidoskopinius vaizdinius–paveikslus.

Man buvo itin svarbu visą erdvę paversti ištisiniu vieniu – kad nebūtų estampų ekspozicija – vienaip, objektai – antraip, galerijos interjeras – dar kitaip. Iš to ir atsirado instaliatyvus eksponavimas.
Pasikartosiu: mano tikslas – esamų paveikslų skaidymas ir naujų vaizdų kūrimas iš jau sukurtų grafinių kompozicijų (skaidant ir interpretuojant naujai turimą vaizdą) iki visiškai naujo ir sunkiai atpažįstamo vizualinio vaizdo. Juk niekas nematėte tų paveikslų dienos šviesoje, tiesa? Toje situacijoje jie visiškai kitokie su visiškai kitokiu pranešimu.

Ar parodoje pristatyta grafika žymi kokį nors naują kūrybos etapą? Interviu Meno Duobei minėjai, kad mėnesį prieš parodą supratai, kad toks kūrybos būdas (juoda-balta) Tau visai nebūdingas, tačiau atspindi siekius. O gal jie buvo vienkartiniai – tik šiai parodai?

Nedrįsčiau to įvardinti kaip naujo etapo, nors, kas žino… Dabar man atrodo, jog tai tebuvo šio sumanymo įgyvendinimas ir tiek. Stengiausi ir stengsiuos nepainioti grafinės raiškos priemonių su idėja. Visų pirma man, kaip ir daugeliui menininkų, yra svarbiausia idėja, sumanymas, o tik paskui apgalvoju, kokias tikslingiausias priemones to sumanymo realizavimui reiktų pasirinkti.

Tas juoda-balta ne tiek, kad buvo nebūdinga… O siekius tikrai atspindėjo – man labai reikėjo grafinės švaros, tad tas monochromizmas buvo pats tas. Nežinau, kaip kitų žmonių, bet mano sapnai retai būna spalvoti. Ši paroda buvo labai melancholiška, rami.

Aistė Paulina Virbickaitė į sapnų mašinos panaudojimą parodoje reagavo kritiškai, įvardydama ją kaip efektingą parodos aksesuarą be kultūrinio ir meninio konteksto. Kaip pati vertini tokią įžvalgą? Ar domėjaisi sapnų mašinos panaudojimu kituose meniniuose projektuose?

Labai gerbiu Aistės Paulinos Virbickaitės nuomonę, bet pati taip nemanau. Žinoma, kad domėjausi. Aišku, jog šiais laikais sunku būtų atrasti ką nors, kas dar būtų nepanaudota, tad net neabejoju, kad ta pati Sapnų mašina dar bus begales kartų eksplotuojama pačiuose įvairiausiuose projektuose.

Buvau parodoje kelis kartus. Pirmąjį kartą lankiausi viena, galerijoje nieko nebuvo, tik grojo švelni muzika ir tavosios mašinos šviesos melodingai sukosi, sukurdamos iš tiesų raminantį efektą. Net nepatogiai priklaupusi pabandžiau patikrinti, ar ji tikrai veikia. Antrąjį kartą buvau su būriu lankytojų, ir efektas buvo visiškai kitoks – tas šviesų mirguliavimas erzino ir kėlė nerimą. Nežinau, ar kiti patyrė panašius potyrius, tačiau smalsu, ar domėjaisi „blogąja“, „tamsiąja“ sapnų mašinos (pa)veikimo puse? Kokių potyrių sukėlimas žiūrovui buvo Tavo tikslas?

Dėkoju už atrastą laiką ir parodytą dėmesį – labai įdomu išgirsti įvairius atsiliepimus ir pasakojimus. Žmonės labai skirtingi, skirtingai nusiteikę lankosi parodose, patys neša skirtingą emocinį krūvį, tad nei kiek nesistebiu girdėdama vienokius ir kitokius įspūdžius. Tikrai nei kiek netroškau ištransliuoti kokį nors neigiamą krūvį. Labiausiai norėjosi sukurti ramybės, neskubėjimo, atmosferą, juk dabar daugumai to taip trūksta.

Kokiu principu kūrei grafikos motyvus, detales? Iš kur ir ką Tau reiškia moteriški korsetai, fotelis, erkė ir kt.? Nejučiomis jie prašosi pamatomi klasikiniu „moters pasaulio problemų“ aspektu. Negana to, sapnų mašinos veikimo dėka jie įgauną „košmarišką“ toną. Kiek Tau rūpi ši tema, kuri akivaizdžiai atsispindinti darbuose „Žaidimų aikštelė“, „Žaidimų aikštelė II“?

„Išardžiau“ savo nepapasakojamus sapnus, atrinkau pačius svarbiausius motyvus, detales, šiek tiek suironizavau. Neneigiu to „moters pasaulio problemų“ aspekto – juk ničnieko negalėčiau pasakyti apie „vyrų pasaulio problemas“.

Pabrėžtas moteriškumas ir liaunas liemuo man tuo metu, kai kūriau grafikos lakšus, buvo ypatingai tolimas – tuo metu laukiausi vaiko. Neneigsiu, tuo metu pasikeitusi hormonų pusiausvyra irgi turėjo įtakos. Visi tie simboliai žymi ramybę, bet tuo pačiu erzina ir provokuoja, kelia tam tikras emocijas, transliuoja savo žinią – mano nepapasakotas istorijas.

Interviu Meno Duobei minėjai, kad sąmoningai nenorėjai kurti darbuose jokių istorijų, akcentavai siužeto svarbos nebuvimą. Tačiau kai kurių motyvų pasikartojimas vis viena peršą mintį apie tai, kad yra kažkas vienijančio. Taigi ar yra darbus vienijanti tema? Problema? Ar tai irgi šiame projekte nebuvo Tavo tikslas? Kodėl?

Labai nenorėjau vaizduojamojo/pasakojamojo meno, tad atsikračiau siužeto pasakojimo. Taip, detalių labai daug, jos numanomai gali pasufleruoti vienokį ar kitokį scenarijų, gal net tapti įrankiu žiurovui kuriant savąją istoriją ar vaizdinį. Toje parodos instaliatyvioje visumoje grafinis pasakojimas būtų buvęs visai ne laiku ir ne vietoje. Todėl sąmoningai rinkausi dekoratyvumą, simbolius, išgryninimą, pilkumą. Palikau daug erdvės žiūrovui, stengiausi jo nevarginti, nezysti.

Kas tau svarbiausia pačiame kūrybos procese? Ko labiausiai reikalauji iš savęs ir tikiesi iš žiūrovo?

Nieko naujo nepasakysiu. Kaip ir daugeliui svarbiausia sumanymas. Išgryninimas. Įgyvendinimas. Esu sau labai reikli, kartais gal net pernelyg. Reiktų išaugti iš tokio maksimalizmo.Iš žiūrovo visada tikiuosi tolerancijos ir supratingumo.

Ar jau turi idėjų, kaip galėtų atrodyti (norėtum, kad atrodytų) kita tavo paroda?

Turiu šiokių tokių sumanymų, o kas iš jų išsirutulios, dar sunku numanyti, reikia laiko.

Lauksime naujų projektų, ir ačiū už pokalbį.

Jolanta Marcišauskytė-Jurašienė

artnews.lt

Parodoje menininkas pristatys estampų ciklą ir galbūt dar kelis neaiškius neskraidančius objektus…

Parodos atidarymas: 2010 03 16, 18.00 val

Palypėję iki trečio aukšto pamatysime jas natūraliu pavidalu. Tai šeši išmoningi asambliažai, kuriuos iš senų spintų, durų durelių, “Audi” vamzdžių, ratų stebulių, rašomosios mašinėlės ir kompiuterio palaikų, nutriušusių nutrijos ir lapės kailių, karvės žandikaulio ir jūros žvaigždžių sukonstravo auksinių rankų grafikas Giedrius Jonaitis. Penki bombonešiai skrieja salės erdvėje, o šeštasis – didžiulis lėktuvnešis – kėpso ant grindų. Ant sienų – skaitmeniniu būdu padidinti ofortai. Vienintelis delno dydžio originalas – po didinamuoju stiklu. Prieikite ir pasižiūrėkite, kaip dirba meistras.

Taigi ant sienų – rojaus sodai: gražios moterys, gėlės, žirgai, pavėsinių ir kupolų barokas. Žodžiu, gyvenimo pilnatvė… ir tos raketos. Alkanos, grėsmingos, laukiančios komandos. Tą komandą duoda pats parodos autorius, paleisdamas savo sukurtą ir sūnaus Jurgio Jonaičio bei jo draugo Jurgio Tamulio animuotą trumputį videofilmuką. Filmo kūrėjas uzurpavo net kelis vaidmenis: iš aukštos tribūnos kalbančio politiko, karo vado, ryšininko. Veiksmo schema lakoniška: fatališka kryžme pažymėtas objektas ir į ją paleista raketa. Bumpt! Griuvėsių krūva. Bumpt! Tuščia vieta. Žiūrovai gaudo kaifą, juokiasi, ploja. Beje, tai savas cechas, profesionalų auditorija: dailininkai, dėstytojai, studentai, menotyrininkai.

Man vis dėlto smalsu:
Giedriau, kodėl “nepataikėt” į “Vamzdį” ir į Venecijos bienalę?

Atvirai sakant, aš pats prieš tą “Vamzdį” nieko neturiu, bet tauta bruzda iki šiol. Įsižeidę visi santechnikai, galėję ne blogesnį sukurti penkiskart pigiau.

Gal prašovėt, kad autorius – geras dailininkas, geras žmogus?

Kad jo asmeniškai nė nepažįstu. Užtat mano geriausias draugas Mikalojus Vilutis pasakė: “Vamzdis” – jėga. Ir aš besąlygiškai juo tikiu. Jūs čia mane provokuojat lyg ir rimtesnei pasirinkimo motyvacijai, gilesnei minčiai, bet jų nėra.

Tada motyvuokite kerštą Skulptūros katedrai.

Ji to nusipelnė dėl neapsakomos vadukų arogancijos. Ten dėstantys Mazūras, Navakas garsėja baisiausiu nepakantumu ir pasipūtimu (“Jonaiti, tu – žolės ravėtojas”). Vis moko, kaip reikia dirbti. Aiškina, kad gyvename sovietiniame rauge. Mat yra baisiai pamaloninti Venecijos bienalės, vertinami, giriami, akredituoti dvejiems metams į priekį. Buvo atvažiavusi kažkokia komisija, domėjosi visomis katedromis ir liko patenkinta tik ja viena – skulptūros. Kitiems prisakė pasitempti, tobulinti programas, geriau dėstyti… Galit dar parašyti, kad tas mano filmukas – ir pačia forma ŠMC pamėgtų telikų parodija. Ten tik telikai ir telikai…

Negaliu nesutikti. Kartą “labai brangus” importinis dailininkas buvo pastatęs du monitorius, kurių vienas rodė LTV, kitas – LNK programą. Minties gelmė (pasidomėjau) ta, kad gali nutikti, jog vienu metu abiejuose ekranuose pamatysi… tą pačią reklamą ar tą patį anonsą… Įsivaizduoju, ką tas “labai brangus” dailininkas pasakojo apie Lietuvos snobus grįžęs namo…

P.S. Jeigu skaitytojus sudomino Giedriaus Jonaičio “Karas”, pasufleruosime, kad šiuo metu tas pats dailininkas eksponuoja savo kūrinius dar dviejose galerijose – “Lietuvos aido” ir “Akademijos” (apie pastarąją “Respublika” rašė 2010 02 04).

Audronė Jablonskienė

“Respublika”

Parodos atidarymo akimirkos:

Ką šiuo žaismingu projektu norite pasakyti savo žiūrovui? – “Respublika” paklausė J.MIKULSKYTĖS.

Įgyvendinant šį sumanymą pagrindinis mano, kaip kūrėjos, uždavinys ir tikslas – peržengti grafikos, kaip paveikslo, sąvoką ir kūriniams suteikti interaktyvių objektų formą, veiksmo aliuziją.

Ekspoziciją sudaro 12 skirtingo formato grafikos kompozicijų ciklas bei 2 tūriniai kūriniai, sapno ir iliuzijos, vaizdinių manipuliacijų tematika. Ciklas įgyvendintas naudojant sausos adatos ir fotopolimerinės graviūros technikas.

Projektas susijęs su sapnų mašinos simuliacija, tai tarsi vizualinis komunikatyvinis žaidimas. Mano tikslas – esamų paveikslų skaidymas ir naujų vaizdų kūrimas, sujungiant ir visą ekspozicinę erdvę, iki visiškai naujo vaizdo.

Vilniaus dailės akademijos dėstytojas profesorius Alfonsas Žvilius pastebėjo, kad anksčiau jūsų darbai buvo šiek tiek agresyvesni. Ar pati pastebite, kaip keičiasi jūsų grafinės išraiškos?

Na, drįstu manyti, kad profesorius A.Žvilius taip sakė turėdamas omenyje, jog ankstesnieji estampai buvo šiek tiek ekspresyvesni. Natūralu, kad skirtingiems sumanymams yra naudojama skirtinga grafinė išraiška: skiriasi tiek grafinės technikos, komponavimas, formatai, galų gale skiriasi idėjos ir to laiko potyriai. Niekada netroškau būti kaip tas stovintis vanduo, tad nebijau ir nevengiu kaitos.

Grafikos darbų ciklas “Sapnų mašina” – labai melancholiškas, ramus ir intymus. Matyt, tokie jausmai persidavė jį kuriant – didžioji dalis ciklo sukurta laukiantis dukrelės. Neneigsiu, ta būsena buvo išskirtinė, tad, ko gero, dėl to ir grafinė raiška natūraliai kitokia.

Dėstote Vilniaus dailės akademijoje. Kaip bendraujate su savo studentais?

Šiuo metu esu ilgose motinystės atostogose. Mano dėstymo praktika dar labai labai menka – vos keleri metai, tad, drįstu manyti, ir man pačiai dar yra ko pasimokyti, patobulėti. Visuomet stengiuosi su žmonėmis bendrauti jų kalba. Esu labai reikli – pirmiausia sau, paskui ir kitiems žmonėms, o situacijų visuomet pasitaiko visokių.

Kaip pavyksta suderinti motinystę ir kūrybą?

Auginu dukrą Umą, jai dabar šeši mėnesiai. Laviruojant, nesiblaškant, netaškant laiko įmanoma viską suderinti: motinystę, kūrybą, knygų skaitymą, filmus, draugus ir visa kita. Labai džiaugiuosi šiuo laikotarpiu – jis tikrai kitoks ir ypatingas. Be to, manau, jog mama, kuri tik virs barščius ir valys dulkes nuo pelargonijų, bus neįdomi ne tik sau, bet ir vaikui. Juk vaikas paaugs, jam reikės mokytis gyventi – tad, mano manymu, natūralu, jog tėvai turi turėti darbų, siekių, ambicijų ir svajonių, būti pavyzdžiu.

Be abejo, kartais reikia pasukti galvą ieškant kompromiso – pvz., teko sumanyti, kuo šiuo laikotarpiu pakeisti “nuodingas” litografijos ir oforto grafikos technikas. Bet tai tik technikos, svarbiausia – atkakliai siekti užsibrėžto tikslo. Labai džiaugiuosi, kad mane supa geri žmonės – be artimųjų ir draugų pagalbos kartais būtų daug sunkiau (niekada nesvajojau kaip Don Kichotas kovoti su vėjo malūnais…).

Info

“Sapnų mašiną” kaip mechanizmą sukūrė rašytojas, keliautojas, alchemikas Brajonas Gaisin (Brion Gysin) kartu su Janu Somerviliu (Ian Sommerville). “Sapnų mašiną” sudaro cilindras, su sistemingai pagal brėžinį išpjaustytomis ertmėmis. Silpnos šviesos šaltinis sumontuotas virš cilindro centro. Į veikiančią “Sapnų mašiną” pradžioje (3 minutes) yra “žiūrima” užsimerkus: pulsuojanti šviesa stimuliuoja regimąjį nervą ir keičia smegenyse elektros dažnių svyravimus. Žiūrovo potyriai darosi vis labiau ryškesni.

Gintarė Šatkauskaitė

“Respublika”

Kiekvienais metais prieš „Estampo“ parodą pasigirsta minčių, kad gal reikėtų rengti kitokią, apžvalginę-kuratorinę paro­dą. Tačiau kasmet nugali LDS daugumai mielesnis – atviras visiems norintiesiems parodos variantas. Ir gerai. Dirbtinis staigus tradicijos griovimas –­ skausmingas procesas. Juk jei „Estampo“ kokybė ir dalyvaujančiųjų skaičius dar augs, minimali atranka taps neišvengiama (kūriniai fiziškai netilps nei trimis, nei keturiais aukštais). Galbūt ilgainiui tai peraugs į sąmoningai formuojamą (ar formuojantį) renginį. Žvelgiant į šių metų ekspoziciją, joje galima tikėtis viso ko geriausio. Ji išdėstyta dvejose salėse, kuriose pasistengta sutalpinti visus dalyvius. Trečioji salė skirta pa­rodos laureatams, tad kūriniai čia gavo kiek daugiau erdvės (nors jos apmaudžiai pritrūko E. Vertelkaitės ciklui). Tokiu būdu atsiranda galimybė savo kūrinius parodyti visiems ir suformuojama estetiška, įdomi, aktuali ekspozicija atskiroje salėje.

„Estampo ’09“ laureatus rinko penkių asmenų, atstovaujančių skirtingoms institucijoms bei požiūriams, komisija. Komisijos nariams nebuvo pateikti nustatyti kriterijai ar reikalavimai. Šiais metais kūrinius nutarta vertinti, neatsižvelgiant į menininko kūrybos kontekstą, jo amžių ar nuopelnus. Po ilgų, tačiau nearšių diskusijų paskelbti laureatai ir nugalėtojai: I laipsnio diplomą gavo šiuo metu VDA Grafikos katedros III kurse studijuojantis Šarūnas Surblys už kūrinį „Švytuoklės principas“, II laipsnio diplomas atiteko grafikui Kęstučiui Grigaliūnui, III laipsnio diplomu įvertintas Giedriaus Jonaičio kūrinys. Laureatais tapo skirtingi kūriniai: grafikos ir animacijos jungtis, didelių mastelių medžio raižinys ir objektas, kuriame panaudotas estampas bei jo klišė. Padėkas gavo VDA studentė Laura Grybkauskaitė „Už metų debiutą“, jauna grafikė Raminta Šumskytė-Sum „Už išėjimą iš grafikos plokštumos; kūrybingas seno ir naujo sąsajas“, praeitų metų „Estampo“ laureatė Rūta Spelskytė – „Už grafinio proceso konceptualizavimą“. Eglė Vertelkaitė, Tadas Gindrėnas ir Kristina Norvilaitė gavo padėkas „Už plastinės kalbos grynumą“.

Šarūnas Surblys – „gyvai“

Apie Šarūną Surblį, šių metų paro­dos laureatą, žinojau nedaug: kad praeitų metų „Estampo“ parodoje jis laimėjo trečiąją vietą, kad yra VDA trečiakursis, o jo vadovas – grafikas, profesorius Rimvydas Kepežinskas. Susitikome. Apžiūrėjome daugiau jo darbų – gerus, lengvus piešinius, kruopščiai apgalvotus ir profesionaliai atliktus grafikos darbus, išpildymo laukiančius eskizus. Šarūnas Surblys – jaunas, tačiau apie save ir kūrybą pasakoja įtikinamai ir argumentuotai. Ramiai, gal kiek per daug, stengdamasis išlaikyti objektyvumą. Jis santūriai žvelgia ir į laimėjimą –­ įvertinimas svarbus tiek jam, tiek jo artimiesiems, tačiau tuo pačiu tai rūpestėlis ir atsakomybė. Ką gi, tik nedaug vyresnė praeitų metų laureatė Rūta Spelskytė tokias baimes įveikė puikiausiai, šiais metais džiugindama naujais įdomiais darbais.

Š. Surblys, prieš stodamas į VDA, baigė J. Vienožinskio dailės mokyklą, mokėsi ir privačiai. Nepaisant to, į akademiją jis neįstojo – kol neatsilaisvino vieta grupėje, buvo laisvu klausytoju ir mokėjo už moks­lą. Gyvenime Šarūnas turi du pomėgius –­­ estampą ir dviračių sportą. Dviratį mina rimtai – dalyvauja varžybose ir maratonuose.

Kokie Tavo ateities planai?

Planų nenoriu atskleisti. Jų turiu. Nuo keturiolikos metų žinau, ką noriu daryti. Žinojau, kad eisiu studijuoti į Dailės akademiją. Tiesa, dėl konkrečios srities apsisprendžiau vienuoliktoje klasėje. Žodžiu, judu apgalvotai.

Ir kaip sekasi įgyvendinti planus?

Puikiai. Net gal kiek per gerai.

Būsi žymus menininkas?

Provokuoji mane nusišnekėti?

Na gerai. O kūrybos planai? Mėginsi tęsti videomeno temą?

Nemanau, kad prisirišiu prie videodarbų. Nors kol kas kūriniai gimsta natūraliai, stengiuosi neriboti savęs technikomis. Juolab kad neretai tenka matyti kūrinių, kuriuose videoformatas naudojamas dėl mados, nes „visi taip daro“. Šiuo metu įvairių kūrybinių planų turiu maždaug metams su puse, taip susiklostė gal pirmą kartą mano gyvenime.

Kodėl tuomet „Estampo“ parodai pristatei videodarbą?

„Švytuoklė“ yra animuota grafika, sujungta su estampu. Šiai idėjai išreikšti pasitelkiau animaciją. Kūrinio technika ir atlikimas gana „paprasti“, tačiau mane domino kiti dalykai – kadro fragmentiškumas, bandymai išjudinti lape sustingusį atspaudą. Šiam filmui sukūrti panaudotos 52 klišės. Iš 52 kadrų sukurtos tik 4 sekundės animuoto vaizdo. Filme rodomi du švytuoklės apsisukimai. Ji juda nevienodai. Matomi trūkčiojimai neatsitiktiniai. Švytuoklę, kaip kiekvieną mechaninį judesį, veikia pašalinės jėgos, jį stabdydamos. Tuo tarpu šalia ekrano į eilę išdėliotuose kvadratėliuose – vienas, vientisas švytuoklės apsisukimas.

Jau antrus metus iš eilės dalyvauji „Estampo“ parodoje. Kaip ją vertini iš savo, jaunosios kartos, pozicijų?

„Estampas“ – paroda, kurioje norisi dalyvauti. Dalyvauji šalia dėstytojų, profesionalų – galimybės lygios. Pernai dalyvavau vienas iš savo grupės, šiemet –­­ trise. Pastebėjau, kad po R. Spelskytės laimėjimo praėjusiais metais parodoje pradėjo dalyvauti ir daugiau VDA grafiką studijuojančių magistrantų.

Vyresni menininkai barasi dėl to, kad studentų darbai priklauso nuo darbo vadovo ir kad tokiame konkurse neturėtų dalyvauti kaip lygiaverčiai kūriniai.

Gal daugiau iš pavydo… Nuo trečio kurso dėstytojas beveik nesikiša į studento kūrybą. Jis nesiūlo tiesmukų sprendimų ir stengiasi neliesti idėjos. Jis gali patarti eksponavimo klausimais, padėti, sprendžiant techninius dalykus, bet esmė išlieka.

O kas šiųmetėje parodoje Tau įsiminė?

Iš neapdovanotų prizais, man patiko gal kiek neįvertinti Mato Dūdos, Augustino Bidlausko, Eglės Vertelkaitės darbai. Šiemet laimėjo tai, kas nauja arba naujoviška. Tradicinė grafika tarsi nerado sau vietos.

Kas nutiko grafikai?

Patikinu Šarūną, kad komisija neturėjo intencijų proteguoti naujoviškumą bet kokia kaina. Tą įrodo ir tradicine medžio raižinio technika sukurtas antrąją vietą laimėjęs K. Grigaliūno kūrinys. Tačiau prakalbus apie grafiką apskritai, lengvai sutikome dėl vieno dalyko – pastaraisiais metais šio žanro augimas ėmė stebinti. Situacija primena iš taikomosios dailės „narvelio“ išsivadavusią tekstilę, šiandien tapusia gerbiama ir populiaria kūrybos šaka (pakilimas nebūna amžinas – senokai nemačiau naujos įdomios tekstilės).

Jei reikėtų rinktis techniką, kuria dirba įdomiausi jauni dabarties menininkai, mano galva, tai būtų grafika. „Jaunojo tapytojo prizas“ gražiai iliustravo jaunuosius tapytojus apėmusį madingą ir iš esmės vienodą nuobodulį. Jaunųjų skulptorių, tikslingai jais nesidomint, nesigirdi. Tad kas nutiko grafikai, kuri lyg ir neturėjo naujo stipraus impulso iš šalies? Galbūt jos laisvei ir įvairovei pasitarnavo buvimas pakraštyje? Grafikos žanras neturi tokių visame pasaulyje žinomų žvaigždžių kaip tapybos pasaulis. Jaunam grafikui sunkiau pastebėti, kas yra „ant bangos“. Tuo tarpu tapybos madų tendencijos, nors ir greit kintančios, tačiau aiškios – joms atstovavo dauguma „Jaunojo tapytojo prizo“ konkurso dalyvių. Tad neakinami autoritetų ir neveikiami madų, grafikai ramiai ieško savo temų ir braižo. Turbūt nederėtų ignoruoti ir amato išmanymo bei dėmesio technikai, kurio grafikos specialybėje reikalaujama daugiau. Tai atveria duris smalsumui, eksperimentams ir atradimams. Jaunoji grafika yra įdomesnė, joje galima nujausti laisvę ir kurti azartą.

Aistė Paulina Virbickaitė

“Literatūra ir menas”

1.LDS narius priima LDS Taryba filialų, kūrybinių padalinių arba LDS narių teikimu. Stojantysis pasirašytinai susipažįsta su LDS Įstatais, sumoka stojamąjį nario mokestį, pateikia pareiškimą, aukštojo mokslo meno srityje baigimo diplomo kopiją, trijų LDS narių recenzijas-rekomendacijas, viešai pristato savo kūrybą ir ją apibūdinančią medžiagą. Dailėtyrininkas pateikia publikuotų darbų sąrašą ir straipsnių kopijas. Sprendimai dėl naujų narių priėmimo, atitinkančių Lietuvos Respublikos meno kūrėjų ir meno kūrėjų organizacijų statuso įstatymo ir LDS Įstatų reikalavimus, priimami Taryboje paprasta balsų dauguma slaptu balsavimu.
LDS nariu tampama LDS Tarybai priėmus teigiamą sprendimą ir įtraukus asmenį į LDS narių registrą, kai Meno kūrėjų ir jų organizacijų statuso suteikimo įstatymo nustatyta tvarka LR Kultūros ministras pasirašo įsakymą apie meno kūrėjo statuso suteikimą.
2. LDS nario ir meno kūrėjo statusas suteikiamas profesionalų (aukšto meistriškumo) meną kuriančiam asmeniui, jeigu šio asmens meno kūryba atitinka bent vieną iš šių meno kūrėjo statuso suteikimo pagrindu:
2.1. asmens meno kūryba yra teigiamai įvertinta profesionalių meno vertintojų monografijose, studijose, straipsniuose arba recenzijose-rekomendacijose ir taip pripažinta profesionalia;
2.2. asmens meno kūryba yra apibūdinta enciklopedijose arba įtraukta į švietimo ir mokslo ministro patvirtintas bendrojo lavinimo, profesinio mokymo, aukštesniųjų studijų ir aukštojo mokslo studijų programas;
2.3. asmens meno kūryba yra įvertinta Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija, Lietuvos Respublikos Vyriausybės meno premija, tarptautine meno premija arba profesionalaus meno konkurso laureato diplomu;
2.4. asmens meno kūrinių yra įsigiję Lietuvos arba užsienio valstybių nacionaliniai muziejai ar galerijos;
2.5. asmeniui už meno kūrybą, atitinkančią 2.1 – 2.4 punktuose numatytus pripažinimo reikalavimus, ar už meno kūrybą vertinančius straipsnius, recenzijas, paskelbtus Lietuvos ar užsienio valstybių meno leidiniuose, ir už tiriamąją (mokslinę) veiklą atitinkamoje meno srityje suteiktas daktaro, habilituoto daktaro vardas;
2.6. asmeniui, aukštųjų mokyklų meno studijų dėstytojui, už meno kūrybą ir pedagoginę veiklą suteiktas pedagoginis profesoriaus ir (ar) docento vardas.
3. Stojantysis pateikia prašymą, 2 spalvotas arba juodai baltas nuotraukas 3×4 cm, pateikia tris kūrinius arba tris įgyvendintų monumentalių kūrinių nuotraukas (paruoštus eksponuoti parodoje), bei nustatyta forma, pristato savo kūrybą ir ją apibūdinančią medžiagą.
4. Kūrybą apibūdinanti medžiaga (formatas A4): 2
4.1. kūrybinė biografija;
4.2. duomenys apie personalines parodas Lietuvoje (nors vienos parodos
duomenys privalo būti pateikti su galerijos arba muziejaus vadovo raštišku patvirtinimu);
4.3. duomenys apie dalyvavimą parodoje kuri vyko atrankos būdu arba
dalyvavimą konkurse, kur autoriaus kūrinys buvo pažymėtas konkurso
žiuri;
4.4. 15-20 kūrinių nuotraukas;
4.5. parodų lankstinukai, katalogai arba jų kopijos, straipsnių kopijos;
4.6. tikslus publikuotų straipsnių apie kūrybą sąrašas (bibliografinis sąrašas);
4.6. Tris, tos srities į kurią stojama, LDS narių arba menininkų, turinčių toje srityje meno kūrėjo statusą recenzijas-rekomendacijas (apimtis ne mažiau 2 puslapių);
4.7. dailėtyrininkai pristato publikuotų darbų sąrašą, straipsnių kopijas ir tris publikuotų darbų recenzijas-rekomendacijas, kurias teikia menotyrininkai turintys meno kūrėjų statusą;
4.8. video meno dailininkai pristato vaizdo juostas, straipsnių kopijas ir ne mažiau kaip vieną kūrinio recenziją-rekomendaciją, kurią teikia menotyrininkas turintis meno kūrėjų statusą šioje srityje;
4.9. tarpdisciplininio meno dailininkai pristato nuotraukas, vaizdo juostas
arba CD ir ne mažiau kaip vieną recenziją-rekomendaciją, kurią teikia tos srities meno kūrėjo statusą turintis menininkas;
4.10. scenografai pateikia įvykdytų kūrinių medžiagą (nuotraukos, vaizdinė medžiaga, video ar CD formatu), rekomendacijas, numatytas šių taisyklių punkte 4.6 ir ne mažiau kaip vieną recenziją, kurią teikia režisierius arba atitinkančios srities meno kritikas turintis meno kūrėjo statusą.
4.11. skulptoriai ir monumentalistai pristato įvykdytų kūrinių nuotraukas ir atitinkamos srities kūrinių eskizus arba projektus.
5. Teritoriniai skyriai ir kūrybiniai padaliniai svarsto pateiktą medžiagą ir priima sprendimus dėl teikimo LDS Tarybai savo skyrių arba padalinių susirinkimuose, kuriuose dalyvauja ne mažiau kaip 7 LDS nariai.
6. Stojantysis turi teisę tiesiogiai kreiptis į LDS Tarybą dėl priėmimo į LDS.
7. Stojantysis susipažįsta su LDS Statutu ir sumoka 200 litų stojamąjį mokestį. Nepriimtiems į LDS grąžinama medžiaga, bet negrąžinamas stojimo mokestis.
8. Visi dokumentai ir kūriniai pateikiami teritoriniams ir kūrybiniams padaliniams iki 2010 m. balandžio mėn. 19 d.
9. Teritoriniai ir kūrybiniai padaliniai, apsvarstę pateiktą pretendentų į LDS narius medžiagą, pasirašytus protokolus (pagal šių taisyklių 5 punktą) pateikia LDS (Eglei Bertašienei) iki 2010 m. gegužės mėn. 10 d.
10. LDS Taryba svarstys ir priims narius į LDS 2010 m. gegužės mėn. 20 d.
11. Tarybos priimtų naujų LDS narių kūrinių paroda vyks LDS parodų salėje. Parodoje bus eksponuojami įstojusiųjų kūriniai, nurodant ir LDS narių, rekomendavusių stojančiuosius, pavardes. Paroda veiks nuo 2010 m. gegužės mėn. 25 d.
12. LDS Tarybos nariai negali teikti rekomendacijų stojantiesiems.