Parodoje dalyvauja:
Giedrė Anužytė / Laura Grybkauskaitė / Eglė Jakutavičiūtė / Vidmina Stasiulytė / Simona Žemaitytė

Parodos kuratorė: Laura Grybkauskaitė

Organizatorius: Vilniaus grafikos meno centras

Rėmėjas: LR kultūros ministerija

Parodos atidarymas: 2012 06 05, 18.00 val.

Kristina Stančienė

Kartais, be paliovos gilinantis į menines idėjas, prikimštas filosofinės, mokslinės, socialinės, politinės argumentacijos, pasiilgsti ir tylios, nepretenzingos kalbos… Arba –­ panūsti patirti tą keistą akimirką, kai paprasčiausias veiksmas (tylėjimas, alsavimas, žiūrėjimas etc.) ar kažkoks kasdienis daiktas, interjeras dailės kūrinyje staiga dvelkteli veriančiu tikrumu. Gal net amžinybe…

Kaip tik tokia yra Lidos Dubauskienės grafika. Žmogaus, daikto ar kambario virsmas į kitą, nebematerialią ir nekasdienę, substanciją parodoje užvaldo nuo pat pirmo apžiūrėto estampo… Joje nerasime nei žodžio apie politiką ar visuomenę, jokių citatų ar filosofinių doktrinų interpretacijų. Savo kameriškumu, „tylumu“, formos paprastumu ir turinio giluma ji stipriai skiriasi nuo kitų ryškių L. Dubauskienės kartos grafikių – Eglės Vertelkaitės, Birutės Zokaitytės, Eglės Kuckaitės, Laisvydės Šalčiūtės kūrybos.Žinoma, skirtumas – ne kokybinis. Ir tikrai ne kiekybinis (L. Dubauskienė – ne itin „produktyvi“ menininkė; paskutinę personalinę parodą ji surengė prieš penketą metų). Tiesiog – kitas pasaulėvaizdis, kiti kūrybos įrankiai.

Viena vertus, grafikės naudojami instrumentai ir medžiagos – tai įprastas klasikinės giliaspaudės grafikos arsenalas –­ cinko plokštelės, plieno adata… Bene su tokiu pat įkvėpimu metalą raižo, nuodija, šveičia, trina ir spaudžia daugybė šiuolaikinių grafikų (išties lietuvių grafikoje šiandien puikiai dera „sena“ ir „nauja“, t. y. tradicinės technologijos ir konceptualus mąstymas). Meistrystė, techninis virtuoziškumas L. Dubauskienės kūrybos atveju tampa vienu svarbiausių kūrinio dėmenų, arba – idėja, koncepcija, kurios menininkė specialiai neieško.

Tačiau L. Dubauskienės grafika nėra paprasta. Menininkės darbų turinys „leng­vas“ tik iš pirmo žvilgsnio. Čia kaipmat kyla daugybė klausimų. Ar žmogų keičia išorės veiksniai, ar kaita kyla iš mūsų pačių? O gal visa tai kažkokiu neregimu būdu susijungia? Galbūt žmogus, jo esybė keičia aplinką? Arba koks nors daiktas… Juk visuose mažulyčiuose (6×6 cm) L. Dubauskienės estampuose „dalyvauja“ kėdė, kuri tiesiog stovi kambaryje, ir sėdinčios moters figūra. Tačiau kai menininkė it elektros jungiklį spusteli ir „įjungia“ tonų, pustonių, šešėlių, šviesos srautų ir tamsių kerčių, niuansų ir kontrastų „apšvietimą“, jos estampų serijos virsta įtraukiančia nuojautų, nuotaikų, būsenų virtine.

Žvelgiant į šias miniatiūras, kartkartėmis norisi grįžti prie jau matyto kūrinio. Akimirkai apninka abejonė – ar tikrai įmanoma šitaip neatpažįstamai pakeisti vos keletą vaizdinių? Ar aname estampe tikrai neplytėjo tokia pati šešėlio juoduma, neakino tokie pat šviesos blyksniai? Tai, kad menininkė niekur nesikartoja –­ tik formalioji žaidimo pusė. Begalinė keleto statiškų motyvų kaita sukuria didelį dvasinį krūvį. Nes tai ne tik išorinis virsmas, bet ir vidinių procesų, dvasinio gyvenimo atspindys.

L. Dubauskienės grafika yra itin „tapybiška“ ir „minkšta“: tylus pustonių kuždėjimas, kartais taip skaudžiai nutvieskianti šviesa ar baugios, tamsiais šešėliais knibždančios kertės… O žvelgiant į dulsvą šviesą, krentančią ant sėdinčios figūros rankų, ima atrodyti, kad šių kūrinių „giminystės“ ryšių reikia ieškoti ne tik šiuolaikinėje dailėje. Man regis, būtent šitaip švyti Rembrandto „Sūnaus palaidūno“ pėdos, panašų – keistą, su drovumu ir neįmenama paslaptimi sumišusį dvasingumą spinduliuoja Van Ey­cko madonų veidai, lygiai taip „mažųjų olandų“ interjeruose kasdienė buitis, banalios scenelės virsta iškalbingomis metaforomis…

Stipriai veikia ir pati parodos ekspozicija. Dešimtys horizontaliomis juostomis sukabintų estampėlių – tai ritmiškai išsirikiavę tamsūs ploteliai baltame sienų fone. Tarsi taisyklinga punktyrinė linija, kelyje be paliovos pro šalį lekianti skiriamoji juosta, elektros stulpai, kelio riboženkliai… Kažkuo primena būseną, kurią tiksliausia būtų vadinti savotišku kelionės transu. Tą, kuri kartais tampa svarbesne už kelionės tikslą…

Palikusi ant galerijos sienų ištemptą virvelę (kuri iš tiesų tebuvo reikalinga tvarkingai sukabinti darbus), menininkė nejučia sukūrė įspūdį, tarsi kūriniai kybotų suverti tiesiai ant jos, neliesdami sienos… Neįrėminusi estampų, palikusi juos laisvai „kvėpuoti“ erdvėje, ji tarsi leido mums apsispręsti: galime svaigti nuo punktyrinio kelionės ritmo arba gilintis į mažytį kiekvieno estampo pasaulėlį. Manau, būtina patirti abu malonumus. Arba –­ grafiką be citatų ir politikos…

Literatūra ir menas

Monika Krikštopaitytė

Pristatyme sakoma, kad paroda skirta „išsiilgusiems tikrosios grafikos“. Bet tai tik pusė tiesos.

Taip, Lidos Dubauskienės darbai raižyti, braižyti, sluoksniuoti ir atspausti klasikine technika, parodytas nepriekaištingas meistriškumas, net ekspozicija atrodo gana klasikinė. Bet taip tik atrodo. Pažiūrėjusi bent tris mažo formato darbus esi įtraukiama į „filmo“ žiūrėjimą. Kūriniai valdingai nurodo, kur stovėti ir kaip judėti. Todėl tai veikiau instaliacija, nes kūriniai ir jų išdėstymas visiškai transformuoja erdvę ir valdo žiūrovą. Pirmiausia turi peržengti saugų (pusės rankos) atstumą ir priartėti prie atspaudo, kitaip paprasčiausiai neįžiūrėsi. Kai priartėji, supranti, kad turi reikalą su erdve, išsiplėtusia į kitą perspektyvos pusę. Tokia, kokios meldė pravoslavų ikonos. O kadangi jau palinkai, būtinai prarasi pusiausvyrą ir įkrisi.

Vienodo formato kvadratai iš tolo labai panašūs vienas į kitą. Tačiau nuo tos akimirkos, kai įkritai į tą kambarį, kur stovi kėdė, o ant jos kartais sėdi moters figūra, nevalingai imi judėti išilgai, nes kiekvienas atspaudas nuo ankstesnio skiriasi tik šiek tiek. Jei seki eigą, gali pamatyti, kaip pravažiuojančios mašinos žibintų šviesos juosta pro langą nukeliavo siena. Kaip kitame kambaryje kažkas uždegė šviesą ir ši trumpam išlindusi per slenkstį pakeitė kambarį. Kaip sutemos virto tamsia naktimi, o paskui išaušo ir atsidengė veido blyškumas. Jei seki, pamatysi tai, ką gali matyti tik labai artimi žmonės – vienas kito buvimą tam tikru laiko atstumu.

Paklususi „kadrų“ eigai supranti, kad toji anonimiška, paslaptinga ir tokia sava moteris budi visą naktį. Prie tavęs mažo, prie sergančio, prie savo vienatvės, gal ji laukia, kol grįš dukra, sūnus, mylimasis, mylimoji, sesuo, tėvas, motina, senelė, katė. Kiekvienas yra matęs budinčiąją. Jos laukimas visuomet kažkuo panašus. Daugiausia jos nuveikia tuo, kad yra. Kaip konstanta. Kaip ašis.

Todėl sukausto nerimas, kai kambarys lieka tuščias. Šviesa keičiasi tik ant tuščios kėdės. Tada tu pradedi laukti, tu rūpiniesi, tu budi. Tu tampi laukiančia ir budinčia šios jausmo schemos ašimi.

Dubauskienė įvilioja į archetipinės budinčiosios kambarį, o paskui paverčia ja žiūrovą. Išgyvenusi tokius gilius virsmus ne juokais suabejoji, ar tai tik klasikinė grafika, o ne šamaniški reikalai… Visa laimė, kad toji gelmė, nors kartais ir skaudžiai niūri, alsuoja gerumu ir išmintimi. Tokia kūryba man atsako į klausimą, kam menas reikalingas.

Tamsiame kambaryje, kuris prašosi būti siejamas su pasąmonės ar ikisąmonės sfera, eina laikas, juda šviesa, dyla atspaudo klišė. Daug ir mažai. Erdvu minčiai, mažai žodžių. Aukštasis pilotažas. Tokius ir panašius kūrinius reikia ne „perskaityti“ kaip kodus, juos galima tik išjausti. Šis ciklas neskaidomas, nebent tik kiek mažesniais ciklais. „Būsenai“ reikia laiko susiformuoti, ją išgyventi, suvokti, apžiūrėti ir naujai suvokti. Tai pirmoji Lidos Dubauskienės personalinė paroda po penkerių metų. Akivaizdu, kad laikas buvo skirtas pasinerti į gelmes. Sako, iš ten niekada negrįžti tokia pati.

Ši paroda vadinasi tiesiog „Paroda“. Joje dalyvauja trys žinomos grafikės – Birutė Zokaitytė, Lida Dubauskienė, Eglė Vertelkaitė ir trejetas žinomų tapytojų – Jonas Vaitekūnas, Vytautas Dubauskas ir Vygantas Paukštė.
Nežinau (turbūt nežino ir patys tapytojai bei grafikės), ar jie susibūrė tik „Parodai“, ar dar ką nors nuveiks kartu ateityje. Menininkai nepateikė ir aiškių prognozių, ką rodys tradicine VGMC galerijoje „Kairė – dešinė“ tapusioje piešinio parodoje. Tikėtina, kad Eglės, Lidos ir Birutės darbuose aptiksime kitokius, jų atpažįstamo braižo ir stilistikos, estampo ribas peržengiančius vaizdus, kitas medijas, kitus siužetus. Iš parodose retokai pasirodančio Jono tikiuosi intelektualių žaidimų, rebusų, o gal ir šiaip kokių nors netikėtų judesių (nebūtinai popieriuje ar drobėje). O iš kitų dviejų autorių – taiklių, skirtingo intensyvumo gestiškų kirčių, tačiau – galynėjantis su paveikslo plokštuma.

Kristina Stančienė

Birutė žino, ką daro Lida ir Eglė, Lida žino, ką daro Eglė ir Birutė, Eglė žino, ką daro Birutė ir Lida. Bet jos ne visada žino, ką daro Jonas, Vygantas ir Vytautas. Jie taip pat žino vienas apie kitą daugiau, nei jos, bet nežino, ką kuria Birutė, Eglė ir Lida. O iš tikrųjų nei vienas apie kitus nežino nieko. Tai panašu į tikrą gyvenimą, todėl ši paroda – ne tik ekspozicija tradicine prasme, bet ir bendravimas, pažinimas, meninis reiškinys, o gal ir provokacija.

Eglė Vertelkaitė

Parodoje dalyvauja:
Vytautas Dubauskas
Lida Dubauskienė
Vygantas Paukštė
Jonas Vaitekūnas
Eglė Vertelkaitė
Birutė Zokaitytė

Parodos kuratorė: Eglė Vertelkaitė

Renginys 2012 05 15 nuo 18.00 val.

Artėjant Tarptautinei vaikų gynimo dienai, galerijoje pristatoma paroda, skirta mažiausiems mūsų visuomenės nariams. Ekspozicijoje žiūrovai išvys linoraižinį ir klišes, menančias, kaip įprasta galvoti, nerūpestingą ir spalvų kupiną vaikystę. Ne atsitiktinai čia griežta, vyriška, juodai balta Gindrėno grafika transformuojasi į ryškią, spalvotą, multiplikacinę stilistiką.

2011 m. autorius dalyvavo meno terapijos projekte. Pagal globos namuose gyvenančių vaikų piešinius dailininkas išraižė, ant drobės atspaudė ir sukomponavo linoraižinį „Mano pasaulis“ – pagrindinį parodos „Vaikams“ akcentą. Piešiniuose – patys įvairiausi personažai, kuriuos vienijantis linoraižinys tapo savotiška vaikų minčių, pojūčių, vilčių ir svajonių saugykla.

Bendrą menininko ir vaikų kūrybinį darbą ekspozicijoje išraiškingai papildo Gindrėno medžių raižinių klišės, kuriose vaizduojami praėjusių ir šių dienų vaikiški personažai. Klišių serija visiems primena nuotaikingus savo laikų herojus, o kiekvienas rėžis, spalva ir forma – mieliausią gyvenimo tarpsnį.

Parodos atidarymas: 2012 05 15, 18.00 val.

Laukiame Jūsų paraiškų ir tikimės kūrybingo bendradarbiavimo!

Išsamesnė informacija apie konkurso sąlygas:
VILNIAUS GRAFIKOS MENO CENTRAS
Latako g. 3, Vilnius
Tel/fax: (8-5) 2611 995
grafcentras@gmail.com

Paraiška

Po penkerių metų pertraukos Vilniaus grafikos meno centre pristatoma Lidos Dubauskienės grafikos paroda būsena skirta meno gurmanams išsiilgusiems tikrosios grafikos. Šiandien meninėje plotmėje nuolat deklaruojama kūrybinė kaita, praktinė nauda ir įvaizdis nublanksta prieš taupią, nuo visuotinio triukšmo tarytum atitrauktą Dubauskienės kūrybą. Naujausiame estampų cikle, kaip ir ankstesniuose, atsiskleidžia ypatingas dailininkės santykis su grafika, kur pagrindinis pasakojimas kuriamas apvertimo principu – kaip tampa kas, ir atvirkščiai. Menkiausias štrichas, cinko plokštelės „apnašos“ ar keliasluoksniai tonų gyliai – pàtikimos asmeninės gyvenimiškos patirties, natūralios kasdienybės tėkmės ir būsenų saugyklos. Monotoniška seka eksponuojami skirtingų toninių variacijų estampai pastūmėja į privačią erdvę, tarsi klaidžiotum svetimų minčių koridoriais, kurių sodrioje toninėje masėje ar skaidresnėse properšose visu patirties, jausmų ir emocijų sunkiu pulsuoja gyvenimo džiaugsmai ir nesėkmės, nusivylimai ir atradimai. Stebina išorinis būsenų taupumas ir juose tūnančios kunkuliuojančios esmės derinys. Nuoširdi ir itin asmeniška Lidos kūryba tarytum primena, jog ir subtiliais grafikos pustoniais į paviršių sodriai sunkiasi tikro gyvenimo skonis.

Parodos rėmėjai: LR Kultūros ministerija

Parodos atidarymas: 2012 04 24, 18.00 val.

Publikacija

Publikacija

Parodą sudaro trys projektai Lygiai metai I, II, III, kuriuose vizualiai apmąstomi trys laiko skaičiavimo-suvokimo principai.
Visi jie apie vienų metų suvokimą, pajautimą, paliktas žymes etc.
Įmanomos įvairios metų pradžios. Vieniems tai – Naujieji Metai, kitiems – gimtadienis, tretiems diena, kai įveikė sunkią ligą ar priklausomybę. Galima vardinti iki begalybės. Kiekviena metų diena gali būti metų skaičiavimo pradžia.
Kai skaičiuojame metus kalendoriškai, tereikia nepamiršti perversti turimo kalendoriaus lapo ar pasikrauti mobilaus telefono, kuris įjungus tam tikrą opciją, visada informuoja kokie dabar metai, mėnuo ir diena. Ir neieškai jokios priežasties, tiesiog taip yra. Bendras, aiškus susitarimas, kuris labai palengvina kasdienybę ir susikalbėjimą. Yra viltis, kad nepasimesi.
Kai metus skaičiuoji asmeniškai, pagal savo atskaitos sistemą, išlieka nesusikalbėjimo, nesusipratimo tikimybė. Taip vadinama riba „iki ir po“. Ne paslaptis, kad taip skaičiuojantis laiką žmogus būna permąstęs savo gyvenimą iki tos akimirkos ir pasirinkęs. Toks jausmas, kad yra kažkokia paslaptis.
Lygiai metų pradžios skaičiavimo tobuliausia akimirka – kai gimsta nauja gyvybė. Tu negali atidėti, perkelti kitai savaitei ar kitam mėnesiui. Galų gale net minutės atidėjimas vargu ar įmanomas. Viskas čia ir dabar. Prasideda kito žmogaus metai.

Marija Marcelionytė-Paliukė

Paroda veiks: 2012 04 24–05 12
Parodos atidarymas: 2012 04 24, 19.00 val. VGMC III-ojo a. salėje „+“

Kvietimas

Konkurso anketa

Apie Kristijoną Donelaitį

Išsamią informaciją rasite FABRIKKEN for Kunst og Design puslapyje bei prisegime.

Rezidencijos koordinatorė Maria Bregnbak (fair@ffkd.dk)

Kovo 15 d. Vilniaus grafikos meno centre atidaryta dailininkės Marcės Katiliūtės 100-mečiui skirta paroda (kuratorės Jurga Minčinauskienė ir Kristina Kleponytė-Šemeškienė). Ekspozicija nedidelė, tačiau turininga: grafikos centro parodų salėje „+“ iškabinti linoraižiniai ir tapybos darbai iš Lietuvos dailės muziejaus ir Šiaulių „Aušros“ muziejaus rinkinių reprezentuoja Katiliūtės palikimo vertingiausią dalį, o elementoriaus iliustracijos (LDM) ir plakato „Saugokimės venerinių ligų“ (1934) reprodukcija primena, kad dalį laiko ir energijos dailininkei teko skirti taikomosios grafikos užsakymams. Katiliūtės asmenybę ir menines pažiūras padeda suvokti jos užrašų fragmentai, kuratorių parinkti iš archyvo, saugomo Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos rankraštyne.

Marcės Katiliūtės gimimo 100-metį minėsime balandžio pabaigoje: dailininkė gimė 1912 m. balandžio 24 d. Ivoškių kaime netoli Joniškio. Balandį sukaks ir kitos metinės – Katiliūtės tragiškos mirties 75-metis (dailininkė nusižudė 1937 m. balandžio 5 d. Kaune). Dvi datos įrėmino trumpą, bet nepaprastai intensyvų gyvenimą, kurį mums liudija dailės kūriniai, dienoraščiai, laiškai ir amžininkų neįvertintos menininkės legenda. „Ant apleistos paletos / Nenudžiūvę dažai. – / Kas žinojo, kad vietos / Tau tereiks tiek mažai? – // Būtų gal neišvarę / Alkanos ir basos. – / Būtų gal neuždarę / Kąsnio duonos sausos“, – apraudodama palūžusią kūrybos sesę eiliavo Salomėja Nėris 1937 metais, aitrindama Katiliūtės desperatiško žingsnio sukrėstų meno pasaulio žmonių gėlą ir gilindama bendros kaltės jausmą.

Niekada nesužinosime, kodėl jauna moteris ryžosi nutraukti savo, regis, sėkmingai besiklostantį gyvenimą (juk ištrūko iš atokumu nuo kultūros židinių ir nykia rutina slėgusios Palangos, gavo pastovias pajamas užtikrinantį darbą Vytauto Didžiojo Kultūros muziejuje), tačiau akivaizdu, kad šis nevilties gestas pavertė Katiliūtę simboline figūra. Jos tragedija leido amžininkams ypač aštriai kelti Lietuvos visuomenės abejingumo menui ir kultūrai apskritai problemą, šiame kontekste svarstyti vyraujantį menkinantį požiūrį į moterį menininkę, jos teises, kurių nepaisė ne vien kultūriškai neišprususi visuomenė, bet ir kolegos vyrai menininkai.

Dėsninga, kad pirmąją Katiliūtės kūrybos apžvalgą 1940 m. balandį Lietuvos dailininkų sąjungos patalpose Kaune surengė Lietuvos moterų dailininkių draugija, taip paviešindama visą jos kūrybinį palikimą (greta aukso fondui priskirtinų 1936 ir 1937 metų linoraižinių, kelių savarankiško meno kūrinio vertę turinčių tapybos pavyzdžių eksponuoti studijų metų grafikos ir tapybos kūriniai, piešiniai, taikomosios grafikos pavyzdžiai – iš viso per 500 darbų) ir primygtinai teigdama: Lietuvoje esama „didžių dailininkių“, ir galėtų rasti daugiau, jei visuomenė susiprastų, jog talentą reikia puoselėti, antraip jis neišsiskleis. Parodos sėkmę patvirtintų faktas, jog 11 kūrinių iš jos įsigijo Vytauto Didžiojo Kultūros muziejus (dabar Nacionalinis M.K. Čiurlionio dailės muziejus). Taip Katiliūtės linoraižiniai „Motina“, „Žadina“, „Bulves lupa“, „Autoportetas“, mylimos sesers Stasės atvaizdai ir kt. darbai buvo priskirti nacionalinės dailės klasikai. Jos savastimi lieka iki šiol.

Žinoma, šiandien vertindami Katiliūtės meninį palikimą nepamirštame, kad per trumpą kūrybinės karjeros laikotarpį dailininkė dar spėjo iliustruoti ir keturias knygutes vaikams (Vytauto Tamulaičio „Kiškelio užrašai“, Kazio Jakubėno „Riešutėliai“, Petro Cvirkos „Napalys bailys“, Antano Vaičiulaičio „Mūsų mažoji sesuo“), apipavidalino kun. Mykolo Vaitkaus sudarytą maldaknygę „Rožių lietus“ (1936), suprojektavo plakatų, subrandino ir pradėjo įgyvendinti ambicingą sumanymą iliustruoti Ievos Simonaitytės romaną „Aukštujų Šimonių likimas“ (numatytų 20 iliustracijų ciklui priklauso plačiai žinomas linoraižinys „Urtė“). Parengiamieji piešiniai, eskizai, studentiški darbai mums leidžia pasekti Katiliūtės individualaus stiliaus brendimo istoriją, aprėpti jos meninės veiklos diapazoną, įvairiai svarstyti meninio talento klausimą. Labai įdomu atrasti, kad Katiliūtė, užrašuose reiškusi išskirtinę pagarbą Kajetonui Sklėriui (1876–1932), apraudojusi mylimo mokytojo netikėtą mirtį, studentiškuose kūriniuose žengė visai kitokiais, Sklėriaus meniniams principams svetimais keliais, tyrinėdama pokubistinės dailės formas, jų taikymo galimybes. Tiesa, modernizmo teorijos jos nedomino, tačiau tai, kad Katiliūtei nerūpėjo, kokiomis idėjomis aiškinama geometrine stilizacija pagrįsta vaizduosena, nė kiek nesumenkina jos studentiškų linoraižinių žavesio. Tarp šių darbų ypač išsiskiria Čiurlionio dailės muziejaus rinkinyje saugomos kompozicijos „Šv. Jonas Nepomukas“ ir „Senuko galva“ (abu – iki 1935), – jų originalus gal pamatysime jubiliejinėje dailės parodoje, kurią žadėjo surengti kauniečiai, šiuo pažadu grįsdami atsisakymą skolinti Katiliūtės kūrinius Vilniaus Grafikos meno centro parodai. Vis dėlto pakanka ir mūsų aptariamoje parodoje eksponuotų linoraižinių „Urtė“ ir „Stasės portretas“, kad būtų aišku: Katiliūtė iš tiesų buvo apdovanota neeiline išraiškos jėga, turėjo viską, kad taptų viena ryškiausių Lietuvos XX a. grafikos kūrėjų. Minėtieji darbai (jei jų nepakanka, prie šios grupės mintyse dar galima pridėti „Autoportreto“ atspaudą iš ČDM) liudija, kad jaunutės dailininkės ranka jau 1936 metais buvo tvirta ir pakankamai įgudusi, paklūstanti minčiai ir jausmui, kylantiems iš nuolatinės savistabos ir pasipriešinimo gyvenimo siunčiamiems išmėginimams įtampos.

Katiliūtės raižiniai, pradedant diplominiu darbu „Motina“ (1935), – besiformuojančiai Lietuvos grafikos mokyklai būdingi ekspresionistinės stilistikos kūriniai, žiūrovo atmintyje prikeliantys ir jos mylimos vokiečių ekspresionistės Käthes Kollwitz estampų vaizdus, ir Katiliūtės bendraamžių Chaimo Mejerio Fainšteino, Vytauto Jurkūno, Jono Kuzminskio grafikos pavyzdžius. Šios analogijos savo ruožtu skatintų klausti: kuo ypatinga, kuo išsiskiria Katiliūtės kūryba Lietuvos ekspresionistinės pakraipos grafikos kontekste? Klausimas iki šiol tebėra atviras ir būtų svarstytinas pasitelkus platų vietinių dailininkų ir vokiečių, rusų, belgų grafikos kontekstą. Ieškoti atsakymo padeda ir pati Katiliūtė, be kita ko, apie savo studentiškus darbus rašiusi: „[...] buvusios savijautos stovis atsispindi pirmutiniuose darbuose atliktuose mokykloj. Visi darbai be dinamikos, judesio, statiškose sukauptose pozose, bet su jausmu. Daryti stabai jaučia ir ką tai lyg galvoja (tą pajaus pažiūrėjęs į mano darbus).“

Paklusę dailininkės kvietimui pasižiūrėkime į 1936-aisiais, jau po studijų, sukurtą linoraižinį „Bulves lupa“ – madoniškos išvaizdos virtuvės kalinės, panirusios į svajones apie platesnį ir gilesnį pasaulį, atsiveriantį už jos mažojo gyvenimo, anoniminį portretą. Net, regis, visiškai banalią buitinę sceną vaizduojantis estampas – tarsi permatomas stiklo indas, sklidinai pripildytas lėtai knibždančių sunkių minčių, vilčių, kurioms greičiausiai nelemta išsipildyti, savistabos ir nerimo. Tas nerimas, įtampa kone apčiuopiami, jie veikia, įtraukia, nepaleidžia. Nenuostabu, kad bendraamžių (Augustinavičiaus, Jurkūno, Kuzminskio, net gaivališkojo Viktoro Petravičiaus) kūriniai greta Katiliūtės paskutiniųjų raižinių atrodo naivūs, kone paaugliški, žavi daugiau techniniu meistriškumu ir atpažįstamais būsimų brandžiųjų kūrinių bruožais. Katiliūtės kūryba iš tiesų kitokia: gilesnė, mąslesnė, brandesnė. Tai atpažino ir įvertino jos amžininkai, vertiname ir mes. Tačiau ši itin sukaupta savistaba, suteikusi dailininkės kūriniams išskirtinės jėgos, tapo sunkia našta jaunos moters psichikai. Katiliūtės užrašai patvirtina, kad visa esybe sau, savo kūrybai ir kūrinių herojams ji veržėsi sukurti, perfrazuojant Rainerį Maria Rilkę, „vienatvės ratą, kuriame meno daiktas leidžia savo dienas“. Kai kurios, regis, tik buitinę kasdienybę fiksuojančios dailininkės pastabos tiesiog slegia užsidarymo, atsiribojimo nuo kitų žmonių pastanga. „Šiai žiemai susitvarkiau laiką: 14 valandų dirbti, 7 val. miegoti, 3 valandos valymui ir kita kam. Vasarą mažiau dirbti, daugiau stebėti. Pasisemti kūrybai medžiagos. Į savo kūrybos kambarį žmonių neleisti, nes kur žmonės, ten reikia kaukės, reikia varžytis, o kūrybos kambaryje turi jaustis laisviausiai“, – yra užrašiusi Katiliūtė. Kitas įrašas ta pačia tema nedviprasmiškai liudija apie pavojingą artėjimą prie ribos, kurią peržengus nėra paprasta sugrįžti į realų tikrų žmonių pasaulį: „Dirbant reikia žiūrėti tik į dirbamą darbą. Uždengiau popieriumi langą, durys užrakintos, veidrodis uždengtas, aš visai galiu izoliuotis nuo aplinkumos ir pasinerti darbo laisvume.“

Į Lietuvos dailės istoriją Katiliūtė įrašyta kaip grafikė, nors ji pati yra ne kartą užsiminusi apie svajonę tapti tapytoja, nes, anot dailininkės, tik tapytojams lemta įminti didžiąsias kūrybos paslaptis. Tapybos kūriniuose atsiskleidžia kitokia Katiliūtė – ne likimo smūgių kamuojama liūdnosios Kolwitz sekėja, o siautulingos Van Gogho tapybos gerbėja, liejanti aistras ryškių kontrastingų spalvų kirčiais, provokuojanti žvilgsnį XX a. 4-ojo dešimtmečio lietuvių tapybai nepažįstamais deriniais. Pirmuosiuose tapybos kūriniuose ji mokiniškai sekė Van Gogho maniera, stropiai stengėsi perprasti, kaip jis kloja dažą, kaip derina spalvas, modeliuoja formą. Užrašuose apgailestavo: „Kaip gaila, kad man sąlygos neleidžia pamatyti nors vieną jo darbo originalą; tada aš tikrai pajusčiau jį. Jis man yra brangus, kaip mano tapybos mokytojas. Nors jo kūnas miręs, bet jis gyvas savo darbuose, ir aš iš jo mokausi. Jis man artimas savo vidiniu gyvenimu.“

Parodoje pristatomas neabejotinai vienas geriausių Katiliūtės tapybos kūrinių – vangogiškos stilistikos „Autoportretas“ iš Šiaulių „Aušros“ muziejaus. Šį paveikslą galima laikyti originaliu savito meninio talento apsireiškimu, spalviniu intensyvumu, neturinčiu analogų XX a. pirmosios pusės Lietuvos tapyboje. Išskirtinai stipria psichologine įtaiga, perteikiančia intensyvų vidinį gyvenimą, Katiliūtės autoportretas yra vienas iš įspūdingiausių tarpukario tapybos kūrinių, vertas įrašyti į „didįjį nacionalinės dailės diskursą“.

Vilniaus Grafikos meno centro paroda, pristatanti svarbiausius Marcės Katiliūtės estampus, tapybą, supažindinanti su taikomojo pobūdžio grafikos pavyzdžiais ir dailininkės užrašų ištraukomis, nušviečiančiomis jos asmenybę bei kūrybos paskatas ir tikslus, padeda atpažinti brandų ir originalų talentą, suprasti, kodėl vos 25-erių metų menininkės vardas įrašytas greta kur kas ilgesnį gyvenimą nugyvenusių ir nepalyginti didesnį kūrybinį palikimą palikusių mūsų dailės klasikų vardų.

Giedrė Jankevičiūtė

Laisvydės Šalčiūtės parodos pavadinimas pasiskolintas iš Virginijos Woolf 1928 m. parašyto romano „Orlando“, tik paantraštė („biografija“) tampa pavadinimo dalimi.

Pati rašytoja savo kūrinį apibūdino kaip biografinio žanro parodiją aiškiai parodydama jos fiktyvumą – Orlando iš karalienės Elžbietos I laikų didiko, ambasadoriaus Turkijoje, virsta karalienės Viktorijos laikų moterimi. Romanas dedikuotas artimai draugei, taip pat rašytojai Vitai Sackville-West. Virginija Woolf nepasitenkino tik užrašydama išgalvotą, bet tikrų istorinių faktų ir papročių prisodrintą biografiją – ji dar parinko ir vaizdinius Orlando egzistavimo „įrodymus“: nutapytą didiko portretą ir kitų personažų fotografijas, kuriose net trys Vitos Sackville-West atvaizdai. Romanas užbaigiamas šia diena (1928 m. spalio 11 d.) tarsi atgręžiant skaitytojui veidrodį (arba kine pagrindinei aktorei žvelgiant tiesiai į kamerą, t.y. žiūrovą).

Laisvydė pagauna šį žvilgsnį ir konstruoja fiktyvią biografiją šiandien, naudodamasi romanu tik kaip transporto (ar transformavimo) priemone, laisvai perkeliančia herojus ir herojes iš vieno laiko į kitą, iš vyriško kūno į moterišką ir atvirkščiai. Pasak menininkės, „remdamasi pagrindine Virginijos Woolf romano „Orlando” idėja apie žmogaus lyties sąlygiškumą, perdirbau internete rastas atsitiktines fotografijas ir tekstus, ir sukūriau (foto)romaną ORLANDO. BIOGRAFIJA – savą romano versiją, tiesiogiai nesusijusią su literatūros kūriniu. Man buvo įdomu kurti vaizdinius ir kalbinius darinius, kurie nebūtinai turi ką nors bendra su tikrove, bet ją papildo ir praplečia jos suvokimą.“

Daugiau nei tekstais, nei vaizdais Virginija Woolf parodoje nedalyvauja. Laisvydė suteikia Orlando meno ir popkultūros simbolio Monos Lizos veidą, regis, jau taip pereikvotą, kad beveik nematomą, kaip tas stiklu uždengtas ir minios turistų nepaliaujamai fotografuojamas Da Vinci originalas. Tačiau pasirinkimas tikslus ir motyvuotas, nes Mona Liza ir yra mūsų laikų Orlando, nuolat kintančių tapatybių ir fantastiškiausių spekuliacijų objektas. Ar tai tikrai moters portretas, ar menininko autoportretas? Ir ką reiškia ta kreiva šypsena? Paulina Eglė Pukytė aprašė pastarųjų metų „tyrimus“, todėl žinau, ko šypsosi Mona Liza. Ji laukiasi antro vaiko. Pamirškite Renesansą – kam dar rūpi meno istorija? Yra „Da Vinčio kodas“, o gal net kodeksas. Citavimo indeksas. Google. Youtube. Ne originalas, o pakartojimai ir perdirbiniai palaiko nuorodų tinkle spurdančių kūrinių gyvybę. Dar turiu Taivano galerininkės vizitinę kortelę su nuotrauka, kur vakariečiams sunkiai ištariamas jos vardas pakeistas paprastesniu – Mona Liza.

Tai galėtų būti atskiras žanras. Yra net tinklalapis, kuriame Mona Liza pristatoma kaip Modern Liza ir kur galima pasižiūrėti daugybę jos transformacijų ir apropriacijų: nuo Marcelio Duchamp’o ūsuotos gražuolės („L.H.O.O.Q.“, skambančiu kaip „jos karšta subinė“) iki Salvadoro Dali „autoportreto“, išpampusių Botero madonų, Roberto Rauschenbergo ir Jasperio Jonso „skrodimų“ ir daugkartinių Andy Warholo dauginimų – 2, 4, galiausiai – „30 geriau nei viena“. Mona Liza čia yra aukštojo meno simbolis, kurį reikia desakralizuoti, transformuoti, nuvainikuoti, nužudyti, privatizuoti, suasmeninti. Laisvydė Šalčiūtė jau ne pirmus metus matuojasi šią „pomirtinę“ kaukę, sugebėdama jai suteikti šiuolaikišką išvaizdą. Šiuolaikišką ne mados, o aktualių idėjų prasme.

Moną sutapatinusi su Orlando Laisvydė ne tik išryškino lyties sąlygiškumą, kintamumą, bet ir meno mitų virtimą medijomis – kai pats simbolis tampa ne tik pranešimo turiniu, bet ir priemone, sulydančia skirtingus kontekstus. Laisvydės Orlando – tai meno iliuzijos biografija. Neatsitiktinai ji prasideda dešinėje salėje su užrašu „Triušis nebegyvas, Alisa“, o apsukę ratą skaitome: „Atsakymo nėra. Atsakymo nebus. Jo niekada ir nebuvo. Tai ir yra atsakymas.“

Laisvydės parodoje Orlando (= Mona Liza) tampa kareiviu ir boksininku, pianiste ir prostitute, mergaite ir berniuku, o kartais net keliais personažais vienu metu vienoje erdvėje. Nuotraukos dažnai primena XX a. pradžią ir ankstesnius laikus – pasak autorės, geros rezoliucijos retro nuotraukų internete lengviau rasti nei šiuolaikinių. Kitas dalykas – dabartinės fotografijos dinamiškesnės, įmantrių rakursų, o statišką Monos galvą ne ant kiekvieno kūno „užmausi“. Todėl parodos orlandai pozuoja sustingę didybėje ar tuštybėje. Jie neapsimeta „senovės fotografijomis“ – nepaisant puikios šilkografinių atspaudų kokybės akivaizdu, kad tai kiborgai, dirbtiniai padarai, atgaivinti lakia fraze ir talentingos menininkės prisilietimu. Jų estetika kažkuo primena 3D filmų herojus, kurių iliuzinis tikroviškumas yra pats tikriausias jų dirbtinumo įrodymas.

Tačiau be tekstų tai būtų keistenybių kunstkamera, fotokentaurų zoologijos sodas. Tiksliai parinktos frazės įlieja kraujo spengiančioje amžių tyloje sustingusiems personažams. Tekstas atlieka dvejopą funkciją: siunčia pranešimą ir komentuoja (ar kvestionuoja) atvaizdą. Pranešimas gali būti kontroversiškas ir neatitikti portretuojamojo amžiaus, epochos, lyties. Nors lyties klausimas, visiems dėvint Monos Lizos veidus, kaip ir atkrenta – klesti Virginijos Woolf apdainuotas androginiškumas. Pavyzdžiui, po pasitempusiu uniformuotu kareiviu parašyta: „Mylėdamasis visada nusisegdavau laikrodį. Net jei likdavau su drabužiais. Net jei būdavome lauke žiemą.“ Kareivis – praėjusio amžiaus, žodžiai – šiuolaikinės britų menininkės Tracey Emin. Tekstai siejasi su savęs ir kito matymu, kūrimu, vertinimu ir dažniausiai feministiniai: „Kai Dievė kūrė vyrą, ji tik juokavo“; „Aš būsiu post-feministė post-patriachalinėje visuomenėje.“

Parodos pristatyme Laisvydė cituoja Jacques’ą Lacaną, teigusį, kad pastovus kūniškas ir vizualus tapatumas mus gali pasiekti tik kaip plyšys tarp žodžių ir vaizdų. Pasak menininkės, „darant šį darbų ciklą man buvo įdomu perkurti realybę kaip trauminį fantazmą ar sapną sapne. Iš internete rastų vaizdų ir citatų kūriau atstumo, stokos, geismo, griūvančios tapatybės ir iliuzijos žaismą, neapibrėžtą laike ir erdvėje.“

Šalčiūtės parodoje vienodai svarbūs visi trys elementai: vaizdas, tekstas ir žvilgsnis. Biografijos konstravimas neatskiriamas nuo jos kūrėjo/s ir suvokėjo/s. Autorė čia gal net mažiau svarbi už žiūrovę, nors Skaidra Trilupaitytė įžvelgė Monos atvaizduose Laisvydės alter ego. Vis dėlto galutinį paveikslą ir parodos pasakojimą sukuria žiūrėtoja/s. Menininkė nedviprasmiškai leidžia tai suprasti, parodoje pakabinusi veidrodį. Vos įžengusi į kairę galerijos salę ant galinės sienos pamatai veidrodį, kuriame atsispindi kardu užsimojusio/s Orlando atvaizdas. Tačiau priėjusi arčiau tarp Monos veidais žvelgiančių orlandų pamatai save. Vaizdo, biografijos, net tapatybės suvokimas priklauso nuo požiūrio, žvilgsnio pozicijos. Nesvarbu, kad atspindimas fragmentuotas kūnas. Lyg to būtų maža, po veidrodžiu, tiesiai iš sienos, kyšo kojos su pačiūžomis. Taigi matai savo veidą ir svetimas kojas – tai bandymas pasijusti „kito kailyje“.

Kodėl kojos? Romane Orlando kojų grožiui skirtas ne vienas puslapis. Vyro kojomis, kurios nebuvo slepiamos, galėjo visi gėrėtis viešai, o netyčia pro sijonus šmėstelėjusi Orlandos kulkšnis kone kainavo jūreiviui gyvybę. Tačiau čia kojos su pačiūžomis ir veidrodžiu, tad pirminė aliuzija į Roberto Goberio iš sienų kyšančias vaškines galūnes atkrinta. Pačiūžos taip pat nurodo kaitą, transformaciją – jomis naudojamės vandeniui virtus ledu. Galerijoje ledo nėra, ir tai rezonuoja su dramatiškiausiu romano epizodu, kai dėl rusų kunigaikštytės pametęs galvą Orlando mato, kaip kartu su staiga ištirpusiu ledu dingo mylimoji. Laisvydės instaliaciją galima pavadinti dingusių iliuzijų altoriumi, kurį bent jau mintyse pastato kiekviena/s palikta/s meilės kankinė(-ys). Čia ir fotografijos, ir užrašai, ir senovinės servetėlės – tai primena knygoje minimą Orlando turėtą maldaknygę, kurią ant ešafoto laikė Škotijos karalienė Marija Stiuart – su jos kraujo dėmele, plaukų sruoga, duonos trupiniu ir tabako dulkelėmis. Tarp servetėlių, prisegamos marškinių apykaklės, lakūnių ir gražuolių rasime ir Marcelio Duchamp’o portretą, kad nepamirštume, kas pirmas Monai Lizai nupiešė ūsus.

Atidūs skaitytojai dažniausiai yra įdėmūs klausytojai. Ir pastabūs žiūrėtojai. Tie, kurie skaitė ar bent laikė rankose Virginijos Woolf romaną „Orlando“, tikrai pastebėjo, kad pavadinimas prasideda ir baigiasi ta pačia raide – tobula geometrine figūra, neturinčia nei pradžios, nei pabaigos. O. Žinoma, jei laikė rankose ne lietuvišką vertimą, kur iš vyro į moters kūną keliaujanti persona tampa tai Orlandu, tai Orlanda, o romano pavadinimas – tiesiog „Orlandas“. Kai konceptualūs turinio pokyčiai aukojami dėl kalbos normų, ji sustingsta kartu įšaldydama konservatyvią lytiškumo sampratą. Tačiau taip veikėja/s įvietinama/s – tampa beveik vietiniu, – nes dviprasmybės ir neapibrėžtumas, savitumo ir kitoniškumo susiliejimas trikdo sodietišką lietuvių mentalitetą. Orlando iš sodžiaus ar Orlandas iš sodo? Laisvydė Šalčiūtė grąžina Orlando į tarptautinį kontekstą – suteikdama naujų impulsų ne tik literatūros, bet ir vaizdų vertimo menui.

Laima Kreivytė