Sveikiname
grafikę Elvyrą Kataliną Kriaučiūnaitę, tapus Vyriausybės kultūros ir meno premijos laureate.
Premija dailininkei skirta už nuopelnus Lietuvos kultūrai ir menui.

lrytas.lt

Sveikiname
menininką, Vilniaus dailės akademijos docentą Kęstutį Grigaliūną, tapus Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premijos laureatu. Premija dailininkui skirta „už istorinio laiko atspaudus šiuolaikiniame mene, už skaudžios atminties erdvinį įvaizdinimą“.

Lietuvos Respublikos kultūros ministerija

2011 m. lapkritį galerijoje Arbeitstitel (Štutgartas, Vokietija) veiks prof. Giedriaus Jonaičio ir Monikos Puzauskaitės kūrybos paroda Muziejus

Vilniaus grafikos meno centro bendradarbiavimas su Vokietijos kultūros institucijomis ir menininkais aktyviai plėtojamas nuo 2010-ųjų. Pernai metais tarptautinė menininkų grupė Local to Local Lietuvoje surengė tarpdisciplininį meno projektą Dvina Silo Art Complex, kurio metu Vilniuje ir buvusioje Plokštinės balistinių raketų bazėje (Plungės raj.) vyko šiuolaikinio meno parodos, meninės akcijos ir seminarai. Toliau vystant sėkmingai užsimezgusį bendradarbiavimą, šių metų lapkritį prie Štutgarto dailės akademijos veikiančioje galerijoje Arbeitstitel veiks Vilniaus grafikos meno centro inicijuota paroda.

Vilniaus dailės akademijos profesoriaus, dailininko grafiko Giedriaus Jonaičio ir jaunosios kartos grafikės Monikos Puzauskaitės kūrybos parodoje Muziejus pristatomi 2008–2011 m. sukurti darbai, ekspozicijoje besijungiantys į vientisą instaliaciją. Skirtingų kartų meninio dueto parodoje skleidžiasi siurrealistinė, ironijos prisodrinta pasaulėžiūra, kuriama mistifikuota, iracionalių dėsnių valdoma atmosfera. Iš pažiūros tarpusavyje nederančios sudedamosios instaliacijos dalys jungiasi į fiktyvių mizanscenų grandinę, nepriklausomą nuo meninių kanonų ir stereotipų. Neretai antiestetiški arba ironiški Jonaičio kūrybos sandai (pinigų drožlių prikimštos dešros, neoninėmis lempomis apšviesti rankų darbo mechanizmai, etc.) iš pirmo žvilgsnio disonuoja su subtiliais Puzauskaitės estampais, miniatiūromis ir objektais iš ciklų Alisa stebuklų šalyje ir Raudonoji knyga, tačiau drauge menininkai sąmoningai formuoja vientisą kūrybinį dialogą, laisvai improvizuodami kvestionuoja šiuolaikines (pseudo)vertybes, visą instaliaciją ir kiekvieną jos detalę vainikuodami precizišku formų bei idėjų išbaigtumu.

Paroda veiks: 2011 11 18 – 11 30
Organizatorius: Vilniaus grafikos meno centras
Rėmėjai: Kultūros rėmimo fondas, Vilniaus dailės akademija

Arbeitstitel

Šiais metais Lietuvai minint didžiųjų lietuvių tautos trėmimų 70-metį, menininko Kęstučio Grigaliūno 2009 m. sukurtas, Lietuvoje, Estijoje, Belgijoje ir Didžiojoje Britanijoje pristatytas projektas “apie MEILĘ”, skirtas prisiminti nuo sovietų režimo nukentėjusias aukas bei albumas “Mirties dienoraščiai”, rugsėjo 10 d. buvo pristatyti Švedijos grafikos meno asociacijos Grafik i Väst meno galerijoje Gioteborge. Šis renginys buvo įtrauktas į Grafik i Väst renginių programą, skirtą meno asociacijos dvidešimtosioms įkūrimo metinėms paminėti. Parodos atidarymo metu dalyvavo lietuvių bendruomenės Švedijoje nariai bei Lietuvos Garbės Konsulė Švedijoje Birgitta Jacobsson Ekblom, parodos atidarymo metu pasakiusi projektui “apie MEILĘ” skirtą kalbą.

Glaudūs Švedijos ir Lietuvos grafikos meno ryšiai tęsiasi nuo 1990 m. Per šį aktyvų dvišalio bendradarbiavimo laikotarpį buvo surengtos grafikos meno parodos, kūrybinės dirbtuvės menininkams, paskaitų ciklai, seminarai bei tarptautiniai simpoziumai tiek Lietuvoje, tiek Švedijoje.
Nuo 2007 m. Vilniaus grafikos meno centras, bendradarbiaudamas su Grafik i Väst ir tarptautiniu tinklu
ENDEGRA (Europos grafikos meno plėtros ir švietimo tinklas) drauge įgyvendino aštuonis bendrus projektus.

Parodos atidarymo akimirkos:

Projekto organizatoriai: VšĮ Vilniaus grafikos meno centras, Grafik i Väst
Projekto rėmėjas: Lietuvos Respublikos kultūros rėmimo fondas

Vilniaus grafikos meno centras. Diana Radavičiūtė „Tylėraščiai“

Tarptautinėje meno mugėje Art Vilnius’11 Vilniaus grafikos meno centro galerija „Kairė – dešinė“ pristato grafikės Dianos Radavičiūtės kūrybą (netradicinę knygos objekto formą). Parodoje eksponuojami knygos meno objektai, sukurti 1998–2011 metų laikotarpiu. Kūriniai pirmą kartą rodomi Lietuvos publikai, tačiau ne kartą eksponuoti JAV, Vokietijos, Švedijos, Austrijos bei Estijos meno galerijose. Menininkės knygos objektų yra įsigiję minėtų šalių bibliotekos ir meno kolekcininkai.

Mus rasite LITEXPO parodų rūmų 5 salėje, 5.18 stende.

Išsami informacija apie tarptautinę meno mugę Art Vilnius’11

“DABARTIES AKISTATA SU PRAEITIMI” – LAISVĖS GYNIMO IR DIDŽIŲJŲ NETEKČIŲ ATMINIMO METAMS SKIRTAS RENGINYS EUROPOS PARLAMENTE

Lietuvos nuolatinė atstovybė Europos sąjungoje birželio 21 dieną Europos Parlamente rengia atminimo vakarą “Dabarties akistata su praeitimi”, skirtą paminėti pirmuosius masinius sovietų įvykdytus trėmimus iš Lietuvos.

Atminimo vakaro programą pradės Lietuvos kino režisierės Giedrės Beinoriūtės dokumentinis-animacinis filmas “Gyveno senelis ir bobutė” (2007 m.), bus pristatyta Kęstučio Grigaliūno knyga “Mirties dienoraščiai”, Lietuvos jaunimo rengiama akcija “Misija Sibiras” ir atidaryta Genocido aukų muziejaus parengta paroda apie Lietuvos piliečių gyvenimą tremtyje „Po svetimu dangum: Lietuvos gyventojai sovietų lageriuose ir tremtyje 1940-1958 metais“.

Minėjimo dalyvius sveikins Europos Parlamento pirmininkas Jerzy Buzekas ir Europos Parlamento narys Algirdas Saudargas. Kalbą sakys Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo pirmininkas, Europos Parlamento narys Vytautas Landsbergis.

Renginys organizuojamas bendradarbiaujant su Lietuvos Respublikos kultūros ministerija ir Tarptautiniu kultūros programų centru.

Plačiau apie Kęstučio Grigaliūno knygą “Mirties dienoraščiai”:

Knygos pristatymas

Publikacija

lrytas.lt

lrytas.lt

Lietuvių Kalbos Instituto muziejinėje interjero erdvėje menininkė Eglė Kuckaitė sukūrė sienos akciją „J.J.“ Šis kūrinys yra skirtas iškiliam lietuvių kalbininkui Jonui Jablonskiui, pažymint 150–ąsias jo gimimo metines.

Jono Jablonskio darbai ir veikla yra ypač reikšminga lietuvių literatūrai. Jis buvo lietuvių kalbos teoretikas ugdęs ir tobulinęs lietuvių nacionalinės bendrinės kalbos pamatus.

Eglės Kuckaitės sukurtoje figūrinėje kompozicijoje J. Jablonskis yra vaizduojamas kaip nukryžiuotasis laikantis rankose knygas.

Eglė Kuckaitė. „J.J.“, 2010, antspaudai, tušas, 447×280
Nuotraukų aut. Kęstutis Stoškus

2011 m. sausio 6 d. 16 val. Lietuvių kalbos institute, Lituanistikos židinyje, vyks Eglės Kuckaitės grafikos akcijos J. J. pristatymas.
Renginyje dalyvaus darbo autorė Eglė Kuckaitė, Lituanistikos tradicijų ir paveldo įprasminimo komisijos sekretorius Andrius Vaišnys, menotyrininkė Monika Krikštopaitytė,
J. Jablonskio laiškus skaitys aktorius Rimantas Bagdzevičius, gros Gediminas Laurinavičius ir Vytautas Labutis. Renginį ves Lietuvių kalbos instituto direktorė Jolanta Zabarskaitė.

Lietuvių kalbos institutas
P. Vileišio g. 5, Vilnius

Interviu su Egle Kuckaite
Publikacija. 7 meno dienos

Rugsėjo mėnesį į Lietuvą atvyksta 2006 m. Štutgarte įkurta tarptautinė menininkų grupė Local to Local. Šeši grupės menininkai – Kęstutis Svirnelis (Lietuva), Gabriela Oberkofler (Italija), Ilke Yilmaz (Turkija), Jangyoung Jung (Pietų Korėja), Markus Ambach ir Andreas Geisselhardt (Vokietija) – susibūrė siekdami įgyvendinti penkerių metų meno projektą savo gimtosiose šalyse. Local to Local remiasi išcentrine kūrybos strategija, oponuojančia tradiciškai svarbiausiais meno centrais tituluojamiems didmiesčiams, kuria geografinėje/kultūrinėje periferijoje, taip vengdama prestižinių ekspozicinių erdvių. Pradedant 2007-ųjų Made in Germany projektu Pietų Korėjoje, 2008-aisiais Italijos kalnų kaimelyje Flaas grupė įgyvendino Institute for Alpine affairs (pastarasis buvo įtrauktas į tuo metu vykusos šiuolaikinio meno bienalės Manifesta7 lydinčiųjų renginių programą), o 2009-aisiais BÜYÜKADA RESORT RESIDENCE Turkijoje. Ketvirtaisiais savo veiklos metais Local to Local atvyksta į Lietuvą. Dvi savaites netoli Platelių ežero sovietmečiu veikusioje Plokštinės požeminėje balistinių raketų bazėje ir kariniame miestelyje menininkai gyvendins kūrybinius sumanymus ir čia pat surengs jų ekspoziciją Dvina Silo Art Complex, Vilniuje atidarys retrospektyvinę kūrybos parodą, visuomenei pristatys savo veiklą ir Plokštinės projektą. Artėjant vizitui į Lietuvą, kalbiname vieną iš grupės narių – Kęstutį Svirnelį.

Kaip susikūrė grupė Local to Local, kokios pagrindinės jos veiklos kryptys?

Viskas prasidėjo pirmuoju ir sėkmingu mūsų projektu, vykusiu Pietų Korėjoje (2007), iš kurios kilęs vienas grupės narių Jang-young Jung. Šis projektas paskatino išplėsti veiklos geografiją apimant visų grupės narių gimtąsias šalis, o į kūrybinę šešių žmonių grupės veiklą įtraukti daugiau kviestinių vietos bei užsienio menininkų. Kiekvieną kartą siekiame suburti skirtingų kultūrų bei pasaulėžiūrų žmones, meno kalba diskutuojančius globalumo ir kultūrinės tapatybės temomis. Local to Local veikla – savotiškas kultūrų ekspresas, nuolat judantis sociokultūrinių tyrinėjimų ir asmeninių patirčių refleksijos trajektorija. Kūryboje remiamės site specific [liet. įvietintas menas] meno strategijomis, o kūrybinius sumanymus realizuojame išskirtinai periferijoje, išskyrus pernai Stambule vykusį BÜYÜKADA RESORT RESIDENCE. Tačiau ir ten keletą savaičių gyvenome bei kūrėme periferinėje miesto dalyje – gerokai nuo miesto centro nutolusioje saloje.

Kokie dar kriterijai lemia jūsų kūrybinės erdvės pasirinkimą?

Autentiški vietinės kultūros klodai. Pavyzdžiui, kalbant apie Turkiją, Stambulas traukė savo multikultūriškumu. Projekto metu bendradarbiavome su dviem kultūros centrais – konservatyviuoju musulmonišku ir prie europietiškos kultūros pritapti siekiančiu liberaliuoju. Atidarymo proga inicijavome mums neįprastų, o vietiniams kasdieniškų salos transporto priemonių – karietų – turą. Institute for Alpine affairs daugiausiai dirbome Gabrielos Oberkofler tėvams priklausančioje apleistoje, negyvenamoje sodyboje, žinomoje nuo XIX a., kuomet ji priklausė vienuolynui, vėliau joje veikė areštinė ir teismo salė, dar vėliau organizuoti vietinio kaimo teatro vaidinimai. Parodos atidarymo metu koncertavo Flaas kaimo kapela. Kaip ir visur, taip ir čia, kūrybinėmis įžvalgomis stengėmės prikelti istoriją, įsijausti į vietos gyvenimą, kitų kultūrų patirtį ir visa tai savaip perteikti meno kalba. Sulaukėme daug žiniaskalaidos dėmesio, tam įtakos turėjo tuo metu vykusi šiuolaikinio meno bienale Manifesta7 – Institute for Alpine affairs buvo įtrauktas į lydinčiųjų bienalės renginių programą. Nors nuo Bozen’o miesto, kuriame tuo metu vyko bienalė, buvome nutolę 25 kilometrus į Tirolio kalnus, žiūrovų netrūko.

Šiemet, jau ketvirtus metus tęsdami projektą atvykstate į Lietuvą, kur apsistosite ir kursite sovietmečiu įrengtoje Plokštinės raketų bazėje. Kuo ši vieta ypatinga Local to Local?

Tai išskirtinė vieta, reprezentuojanti vieną iš šaltojo karo galios reliktų Lietuvoje ir idealiai atitinkanti mūsų grupės veiklos koncepciją. Viliuosi, kad kiekvienas Dvina Silo Art Complex dalyvis čia gaus pakankamai įkvėpimo kūrybai. Prieš kiekvieną projektą iš anksto daug dirbame su šaltiniais, informacija, gilinamės į kontekstą. Planuojant Dvina Silo Art Complex svarsčiau apie galimybę kviestinius menininkus pavežioti po įvairius Lietuvos muziejus, kuriuose gausu informacijos apie sovietmetį Lietuvoje (juk įprasta, kad visi žino holokaustą, bet ne gulagą). Kaip jau minėjau, Plokštinės raketų bazė idealiai atitinka vieną esminių mūsų grupės veiklos krypčių – kurti periferijoje, kuri kūrybinio potencialo prasme nenusileidžia didiesiems meno centrams. Pastartuoju metu net sulaukėme kritikos, kad nusižengiame minėtam principui (neva Italijoje prisiglaudėme prie prestižinės Manifesta7 bienalės, o Turkijos projektas įgyvendintas pačiame šalies kultūros centre – sostinėje). Neabejoju, kad Dvina Silo Art Complex vietos pasirinkimas turėtų apraminti skeptikus.

Kodėl grupės inicijuojamuose projektuose kviečiate dalyvauti ir kitus vietos bei užsienio menininkus?

Tam, kad platesniame kontekste įvertintumėme savo kūrybą ir neprarastumėme savikritikos. Skirtingų žmonių susitikimas ir bendra(darbia)vimas sąlygoja visiems naudingą idėjų, patirčių, pasaulėžiūrų kaitą – juk tam ir reikalinga grupė. Labai svarbu gyvas bendravimas, kurio neatstoja šiandieniniai komunikacijos būdai. Stengiamės suburti tokius žmones, kurie galėtų ne vien kurti, bet būti bei dirbti grupėje ir jos labui. Taigi, kūryba čia tęsiasi 24 val. per parą. Vienas iš pageidavimų atvykstantiems menininkams – kad jie nesivežtų teptukų ir kaltų.
Ką pristatysite retrospektyvinėje parodoje Vilniaus grafikos meno centre?
Eksponuosime dalį Pietų Korėjoje, Italijoje ir Turkijoje sukurtų darbų (daugiausiai ten sukurtų videofilmų ir fotografijų), pateiksime daug vizualios informacijos apie ligšiolinę grupės veiklą.

Ar Local to Local veikla apsiriboja šiuo vienu tęstiniu projektu?

Kaip minėjau, grupė susikūrė konkrečiam penkių metų projektui įgyvendinti. Jam pasibaigus, jei bus poreikis ir noras, bendrą veiklą tęsime toliau, jei ne – išsiskirstysime. Be Local to Local kiekvienas užsiimame individualia kūryba arba dalyvaujame kitų meninių grupių veikloje. Paraleliai aš, Jang-young Jung ir Andreas Geisselhardt esame sukūrę grupę JAK, su kuria įgyvendiname kitus meno projektus bei parodas.

Pokalbį parengė Jurga Minčinauskienė

Projektą Mirties dienoraščiai Vilniaus grafikos meno centras teikė LR Kultūros ministerijos skelbtam Lietuvos pristatymo 54-oje Venecijos šiuolaikinio meno bienalėje konkursui (kuratorės Erika Grigoravičienė ir Laima Kreivytė, koordinatorė Jurga Minčinauskienė).

Pristatymas vyks rugsėjo 9 d. 17 val. Vilniaus grafikos meno centre

Publikacija. Bernardinai.lt

Knygos pristatymas Vilniaus knygų mugės metu 2011 02 18:

Verla muziejus įrašytas į UNESCO pasaulinio kultūros paveldo sąrašą. Šiandien muziejaus erdvėse greta pastovios ekspozicijos vyksta ir šiuolaikinio meno parodos bei klasikinės muzikos festivaliai. Į 2010 m. muziejaus programą įtrauktoje lietuvių grafikos meno ekspozicijoje „graphic.LT“ bus pristatoma per 30 daugiausiai tradicinėmis grafikos technikomis sukurtų estampų kolekcija. Parodoje dalyvaujančių menininkų kūryba pastaruosius kelis metus vietinėje bei tarptautinėje meno arenoje sėkmingai reprezentuoja šiandieninę lietuvių grafiką. Nepaisant kiekvieno dailininko kūrybos savitumo, parodoje „graphic.LT“ eksponuojamus estampus vienija artimi siužetai ir būsenos.

Parodoje pristatomas Lidos Dubauskienės estampų ciklas Kambarys, Kęstučio Grigaliūno Vilniaus albumo (sąsiuvinis Nr.1) šilkografijos, Eglės Kuckaitės bei Evaldo Mikalauskio estampai, Petro Repšio sausos adatos estampų ciklas Suomiški užrašai, Rolando Rimkūno atspaudų serija Klasikos animacija ir Birutės Zokaitytės ofortų ciklas.

Paroda vyks 2010 m. birželio 01 – 28 dienomis.

Parodos organizatorius: Vilniaus grafikos meno centras
Lietuvių grafikos meno parodą „graphic.LT“ parėmė Kultūros rėmimo fondas

Kasmet rengiama Vilniaus grafikos meno centre (toliau – VGMC), „Estampo“ paroda vyksta nuo 1995-ųjų. Nors jos forma metai po metų nekinta, ekspozicija sulaukia didelio menininkų dėmesio ir aktyvumo – paroda kasmet tampa reikšminga grafikos fiesta.

„Estampo“ ištakos – respublikinės apžvalginės grafikos parodos, sovietmečiu rengtos tuometiniuose Dailės parodų rūmuose (dabar ŠMC). Anuomet dailininkams tai buvo viena iš nedaugelio galimybių pristatyti savo kūrybą visuomenei. Parodos tęstinumą pavyko išsaugoti ir po 1990-ųjų, tačiau daug kartų keitėsi ekspozicijos vieta, nuostatai, dalyvių skaičius, o „apžvalginės grafikos ekspozicijos“ šleifas dar ir šiandien velkasi įkandin. Nors „Estampo“ rengėjų dėmesys paprastai sutelkiamas į naujausius, pastarai­siais metais sukurtus estampus, o vienu pagrindinių tikslų išlieka siekis pristatyti šiandien kuriamos tradicinės grafikos tendencijas, parodoje be jokios atrankos eksponuojama bent po vieną kiek­vieno dalyvaujančio menininko darbą. Dalyvauti gali visi grafikos srityje kuriantys menininkai. Iš pirmo žvilgsnio nieko ypatingo ar juolab stebėtino čia nėra, jei tai nekeltų tam tikrų klausimų ir abejonių. Nuolatinėse „Estampą“ lydinčiose diskusijose dažniau­siai kvestionuojamas parodos tęstinumo ir kaitos klausimas. Taigi, aplenkdama atskirų meno kūrinių analizę bei vertinimus, verčiau aptarsiu šiandieninio „Estampo“ fenomeną – akivaizdžiai teigiamas ir kritikuotinas jo briaunas.

Kaip minėta, viena esminių parodos ambicijų yra siekis pristatyti šiandien kuriamos grafikos tendencijas. Deja, daug perspektyvių ir pajėgių grafikos scenos dalyvių ignoruoja šį renginį, tokia savo pozicija užkirsdami kelią objektyviai minėto siekio realizacijai. Iš pažiūros įvairios daugelio menininkų parodos neigimo priežastys veda prie išeities taško – pabodęs ar net atgrasus „suneštinis“ ekspozicijos pobūdis. Pastaruosius trejus metus teko proga ne tik stebėti „Estampo“ parodą iš šalies, bet ir dalyvauti „sukant“ jos organizavimo mechanizmą. Ilgainiui išryškėjo, jog dauguma menininkų dalyvauja parodoje labiau iš inercijos, neturėdami ypatingų ambicijų bei tikslų, nekalbant apie parodos sumanytojų keliamą abstraktų, anksčiau ne kartą minėtą tendencijų ryškinimo siekį.

Menininkai čia tarsi nekalti – jų meninėms ambicijoms ir tikslams skleistis būtinas fonas. Šiuo metu egzistuojantis parodos formavimo principas nėra tinkamas menininko kūrybiniam potencialui suvešėti. Ekspozicijai pristatomus kūrinius kiekvienas autoriaus atrenka sava nuožiūra. Vienintelė būtina sąlyga – kad darbai būtų sukurti pastaraisias metais, o tai yra nepakankamas atrankos kriterijus, nelemiantis parodos meninės kokybės (kurios neabejotinai siekiama kuo aukštesnės). Šiuo požiūriu „Estampas“ veikiau formuoja paviršutiniškos nei gilios parodos įspūdį. Tačiau vienareikšmiškai neteigiu paviršutiniškumo iš esmės – neretai tolygioje masėje išryškėja labai įdomių meninių sprendimų (bet apie tai kalbėti nežadėjau…).

Grįžkime prie pagrindinio „Estampo“ siekio – pristatyti „šiandieninės grafikos tendencijas“. Čia akivaizdus tikslo ir rezultato neatitikimas – paroda neatspindi to, kas vyksta realiame grafikos pasaulyje. Žiūrovas nemato objektyvaus grafikos vaizdo, aprėpiančio kultūrinius centrus ir periferiją, jaunųjų, ką tik dailės studijas baigusių autorių ir grafikos grandų kūrybą. Deklaruodama užsibrėžtas ambicijas, paroda veikiau rizikuoja suklaidinti menkiau grafikos srityje nusimanantį žiūrovą, pateikdama jam ne tokį spalvingą ir įvairų – taigi tikrovę atitinkantį – peizažą. Šis galėtų visa savo platybe išsiskleisti žiūrovo akims ir širdžiai „Estampe“ adaptavus kūrybiškesnius menininkų ir kūrinių atrankos kriterijus. Be abejonės, tokia viską aprėpianti paroda būtų sunkiai įgyvendinama fiziškai, turint galvoje (tik) beveik 150 VGMC galerijos kvadratinių metrų… Pradėjus galvoti apie naudingą ekspozicinės erdvės sienų plotą, vėl peršasi mintis apie tankesnį meno kūrinių atrankos sietą, pro kurį išbyrėtų į „Estampą“ neretai atnešami nieko bendra su „šiandieninėmis grafikos tendencijomis“ neturintys, ne(be)intriguojantys atspaudai.

Svarbiõs tankaus sieto funkcijos rengiant parodas šiandien imasi kuratorius. Deja, stebint pastarųjų kelerių metų grafikos meno reginius, akivaizdi profesionalaus požiūrio stoka (ypač tada, kai vairą į savo rankas perima patys grafikai[1]). Ypač tose parodose, kurios rėmėsi paveldėta, o šiandien vis dar gaja suneštine-apžvalgine strategija. Tai liudija ne taip seniai ŠMC vykusios didelės grafikos parodos: „Lietuvos grafika 2003“ (2003) ir „Erdvė, plokštuma, kūnas. Skulptūra, grafika“ (2006). „Estampas“ įsilieja į šių panašia strategija paremtų grafikos parodų virtinę. Tačiau kuratoriaus nebuvimas neatspindi radikaliai neigiamos pozicijos kuruojamų parodų atžvilgiu. „Estampą“ kasmet lydi vieši aptarimai, kuriuose organizatoriai, menotyrininkai, menininkai diskutuoja ekspozicijos formos, jos kaitos galimybų tema. Paradoksalu, tačiau diskusijos sukasi tarsi veikiamos užburto rato – kalbama daug, tačiau, be konkrečius metus žyminčio skaičiaus („Estampas‘06“, „Estampas‘07“, „Estampas‘09“ ir t. t.), daugiau niekas nekinta. Neatsiranda ir kuratorius. Tiesa, 2004-aisiais, kaip minėtų diskusijų pasekmė, įvyko viena sėkmingiausių „Estampo“ parodų – grafikės Laisvydės Šalčiūtės kuruojama „Koincidencija“. „Tai buvo bandymas kasmetinę estampo parodą paversti kuratorine. Darbai turėjo būti specialiai sukurti tai parodai ir atitikti jos koncepciją. […] Norėjau „pakelti“ parodos meninį lygį, pritraukti didesnį visuomenės susidomėjimą, inspiruoti atsiliepimus, diskusijas bei išjudinti „stovinčius“ vandenis.“[2] „Koincidencijoje“ dalyvavo 17 autorių, tuo tarpu įprastinio „Estampo“ dalyvių skaičius dažnai perkopia 40. Tuomet didžioji atsakomybė užgula ekspozicijos formuotojus, siekiančius kūrinių tirštumoje pagal galimybes sudėlioti reikiamus akcentus.

Apžvalginis-suneštinis „Estampo“ parodų principas eliminuoja sveiką konkurenciją, kuri, kaip ir įvairiais kitais gyvenimo atvejais, galėtų padėti išlaikyti „tinkamą formą“. Kitaip menininkas rizikuoja tapti labai nuspėjamas, o ekspozicija – sunkia kebekne žiūrovui. Jis parodoje priverstas kapstytis, kaip išmano: be konteksto, koncepcijos, paliktas vienas tarp daugybės pirmą kartą matomų pavardžių, stilių, prasmių, idėjų ir filosofijų maišalynės, puikiai suvokdamas, jog, nežinodamas nei autoriaus amžiaus, nei jo kūrybos konteksto, rizikuoja ironiją supainioti su naivumu, eksperimentą su štampais […].[3]

Akivaizdžiai vyraujančia „Estampo“ parodos tendencija įvardinčiau tvirtas tradicinės grafikos pozicijas, kai pagrindine medija išlieka popieriaus lakštas, oforto presas, rečiau – litografijos, šilkografijos ar medžio raižinio spaudimo mašina. Tiesa, paroda jau savo pavadinimu tarsi teigia neprovokuojanti naujoviškumo (bent jau formos lygmeniu[4]), tačiau tai netrukdo skleistis naujoviškumui, kuris neturi nieko bendra su pasirinkta raiškos priemone. Naujoviškumui, kuris priverstų žiūrovą, nepaisant kūrinio formos, mėgautis aiškiai artikuliuojama menininko siunčiama žinia. Naujoviškumo, kuris suvokėjo galvoje aplenktų ilgų kūrybos valandų ir ypatingo kruopštumo pareikalavusį galynėjimąsi su dažais, rūgštimis, cinku, sunkiais akmenimis ir galingais presais; kuris neabejotina įtaiga parodytų unikalų vieno ar kito menininko pasaulio matymą. Ir nors žvelgiant į „Estampo“ parodas, anot Jurgitos Ludavičienės, „pojūtis, kad menininkai atkakliai dirba, tobulindami technikas ir ieškodami adekvačios bei originalios savo vidinio pasaulio išraiškos, nepalieka“[5], tik nedaugelis jų pasižymi labai įtaigia ir išskirtinai originalia artikuliacija. Tokie autoriai dažniausiai tampa kasmetinės parodos laureatais.

Tradicinės grafikos technikos yra vienas kertinių „Estampo“ ramsčių ir privalumų, ypač vertinant šias parodas didžiųjų tarptautinių grafikos meno renginių kontekste (Lietuvos mastu vykstančiose parodose tradiciniai grafikos kūrimo metodai taip pat dominuoja). Kita vertus, 14-ojoje Talino grafikos trienalėje (2007) aukščiausius apdovanojimus skynė skaitmeninės spaudos darbai, o didysis prizas už begarsę videoprojekciją pavadinimu „Projektas memorialui“ atiteko kolumbiečiui Óscarui Muñozui. Nepaisant to, kad pasauliniame kontekste tvirtas pozicijas vis dar išlaiko ilgametes tradicijas puoselėjančios prestižinės grafikos bienalės, trienalės, kvadrienalės, skirtos įvairioms grafikos technikoms, mažajai grafikai, ekslibrisui etc., pastaruoju metu pagausėjo kompiuterines technologijas propaguojančių tarptautinių renginių, meno parodų ir simpoziumų (pavyzdžiui, skaitmeninės grafikos parodos „ArCade“[6] ar „Skaitmeninė dailė“[7], vykstančios Didžiojoje Britanijoje, Tarptautinė grafinio dizaino bienalė[8], rengiama Čekijoje, ir pan.).

Paradoksalu, kad vieni ištikimiausių „Estampe“ vyraujančio technologinio tradicionalizmo šalininkų yra jaunieji menininkai. Dažniausiai jie parodai pateikia sausos adatos, oforto ar linoraižinio technika spaustus darbus. Žinoma, tradicinių technikų meistrystės kategorijoje visuomet stebina Tatjanos Diščenko rezervažo ir akvatintos darbai, Birutės Stančikaitės litografijos, Laisvydės Šalčiūtės medžio raižiniai, Egidijaus Rudinsko, Birutės Zokaitytės ar Eglės Kuckaitės ofortai, Irmos Balakauskaitės autorinės technikos atspaudai.

Kol kas „Estampe“ dalyvaujantys menininkai retai imasi išskirtinių, radikalių ar formos požiūriu itin netikėtų užmojų – nėra garso, vaizdo eksperimentų, kurie, regis, galėtų suteikti grafikai naujų impulsų. Kita vertus, čia pasitaiko ir tradicinio atspaudo variacijų. Savaime tai nelemia meninės kokybės, tačiau iliustruoja tam tikrus poslinkius, įvairesnės išraiškos paieškas. Parodoje pasitaiko netradicinių formatų, technikų darbų, kurie išoriškai jau nebėra tikroji grafika. Tarp sėkmingesnių tokio pobūdžio eksperimentų verta paminėti Kristinos Norvilaitės objektą „Atsargos žiemai“, 2007-aisiais rodytą parodoje „Estampas ‘06“.

Kasmetinės „Estampo“ parodos pritraukia tiek debiutuojančius, savo jėgas galerijos reprezentuojamoje erdvėje išmėginti norinčius studentus, tiek vyresniosios ir vidurinės kartos menininkus. Galbūt kai kurie itin nesidžiaugia tokia kaimynyste, tačiau demokratiškojo „Estampo“ durys (bent iki šiol) buvo atviros visiems. Galimybė pasirodyti jauniems, studijas Vilniaus dailės akademijoje dar tęsiantiems grafikos studentams ar ką tik jas baigusiems menininkams yra vienas neginčijamų parodos pliusų. Ypač turint galvoje jau aptartą ekspozicijos komplektavimo pobūdį. Priešingu atveju, t. y. veikiant griežtesniems meno kūrinių atrankos svertams, dar besiformuojantys kūrėjai paprasčiausiai būtų nustumti į užribį. Lygiomis teisėmis eksponuodami savo darbus greta vyresniųjų kolegų, jie ryškesniu ar blankesniu pasirodymu bent trims savaitėms (būtent tiek trunka „Estampo“ paroda) įsilieja į „didžiąją grafikos šeimą“. Negana to, kai kurie tai daro itin sėkmingai: 2008-aisiais I laipsnio diplomas už linoraižinį „Mada“ įteiktas ką tik magistrantūros studijas pabaigusiam Tadui Gindrėnui, o 2009-aisiais už sausos adatos darbus „Senos pakrantė“, „Masių nesusikalbėjimas“, „Mechanizmo Nr.1 veikimo principas”, „D‘Orsay muziejaus salė“ – Rūtai Spelskytei. Per pastaruosius ketverius metus „Estampo“ parodose debiutavę jaunieji grafikai, demonstruodami savo ištikimybę estampui, šiandien sėkmingai rengia personalines parodas, dalyvauja įvairiose bendrose ekspozicijose, o meninių sprendimų lygmenyje menkai arba visai nenusileidžia pripažintiems grafikos meistrams.

Šiandien „Estampas“ juda inercijos smarkiai įsuktu ratu. Menininkų dalyvavimas šiame projekte motyvuojamas veikiau siekiu tiesiog save pristatyti grafikos žemėlapyje nei, tarkim, tikslu gvildenti konkrečias temas, vedančias įdomaus skirtingų meninių kalbų bendradarbiavimo link. Tokio bendradrabiavimo, kuris būtų mielas ne tik pažiūrėti, bet ir pamąstyti. Tai galėtų tapti nauju kūrybiniu postūmiu kūrėjams ir neabejotinai maloniu netikėtumu žiūrovams. Juolab kad turime daug talentingų ir įdomiai dirbančių menininkų.

[1] Be abejonės, yra ir puikių grafiko-kuratoriaus veiklos pavyzdžių: Kęstučio Grigaliūno 2005-ųjų „Užmirštos klišės Nr.1“, 2007-ųjų „Vilniaus albumas. Sąsiuvinis Nr.1“, 2001-ųjų Eglės Kuckaitės „Grindys, sienos, lubos“ ir kt.
[2] Iš autorės pokalbio su Laisvyde Šalčiūte, 2009 m. rugsėjo 6 d.
[3] Aistė Paulina Virbickaitė. „Šešios galerijų dienos: suneštinės vaišės“, http://www.bernardinai.lt/
[4] Estampas (pranc. estampe, it. stampa – atspaudas) – lakštinės grafikos kūrinys, kur svarbiausios meninio vaizdo kūrimo priemonės yra kontūrinė linija, juodų ir baltų dėmių deriniai, štrichas. Piešinys išraižomas medinėse, metalinėse klišėse, piešiamas akmeninėse plokštėse, iš kurių po to spausdinami lakštai.
[5] Jurgita Ludavičienė. „Estampo variacijos“. Literatūra ir menas, 2007 01 19, Nr. 3126
[6] Tarptautinė elektroninės grafikos paroda (Open International Exhibition of Electronic Prints, University of Brighton, United Kingdom)
[7] The Digital Print Award, London, United Kingdom
[8] International Biennale of Graphic Design Brno, Czech Republic

Žurnalas “DAILĖ” 2009/2

Literatų gatvės projekto pristatymas

Jau antri metai dailininkai ir kitų sričių menininkai kuria keramikos, metalo, medžio, stiklo ir kt. plokšteles ar objektus, skirtus lietuvių literatams. Laikraštyje “Literatūra ir menas” (2009m. spalio 03 d., Nr. 36) dailės kritikė Kristina Stančienė, apžvelgdama 2008 m. vykusį Literatų gatvės projektą, pastebėjo, kad didelė dalis kūrinių skirti jau seniai mirusiems literatams: “Geografinė erdvė ir gatvės pavadinimas tapo atspirties tašku, prisimenant ir tuos žodžio meno kūrėjus, kurie Literatų gatvėje galbūt niekuomet ir nesilankė, o tėra susieti bendro kūrybinio cecho vardu”. Šiemet į restauruotą ir atnaujintą Literatų gatvės sieną bus įmontuota apie 100 meno kūrinių.

Kviečiame visus kūrusius ir ne dailininkus, ir visus žodinės kūrybos kūrėjus į Literatų gatvės projekto pristatymą, kuris vyks 2009 m. gegužės 28d. Renginys prasidės 17 val. literatų eisena nuo Rašytojų sąjungos iki Literatų gatvės ir tęsis šioje gatvėje, dainuojamąją poeziją atliks Domantas Razauskas, o Andriaus Pulkauninko kinetinė grupė teatralizuotai atidegs literatams skirtą sieną.

Projekto rėmėjai: Senamiesčio Rotary klubas, UAB “Fermentas”, VŠĮ “Modernaus meno centras”, Vilniaus miesto savivaldybė, Prancūzų kultūros centras
Renginio draugai: “Sintezija”, “Aketa”, “Saint Germain”