Projektą Mirties dienoraščiai Vilniaus grafikos meno centras teikė LR Kultūros ministerijos skelbtam Lietuvos pristatymo 54-oje Venecijos šiuolaikinio meno bienalėje konkursui (kuratorės Erika Grigoravičienė ir Laima Kreivytė, koordinatorė Jurga Minčinauskienė).

Pristatymas vyks rugsėjo 9 d. 17 val. Vilniaus grafikos meno centre

Verla muziejus įrašytas į UNESCO pasaulinio kultūros paveldo sąrašą. Šiandien muziejaus erdvėse greta pastovios ekspozicijos vyksta ir šiuolaikinio meno parodos bei klasikinės muzikos festivaliai. Į 2010 m. muziejaus programą įtrauktoje lietuvių grafikos meno ekspozicijoje „graphic.LT“ bus pristatoma per 30 daugiausiai tradicinėmis grafikos technikomis sukurtų estampų kolekcija. Parodoje dalyvaujančių menininkų kūryba pastaruosius kelis metus vietinėje bei tarptautinėje meno arenoje sėkmingai reprezentuoja šiandieninę lietuvių grafiką. Nepaisant kiekvieno dailininko kūrybos savitumo, parodoje „graphic.LT“ eksponuojamus estampus vienija artimi siužetai ir būsenos.

Parodoje pristatomas Lidos Dubauskienės estampų ciklas Kambarys, Kęstučio Grigaliūno Vilniaus albumo (sąsiuvinis Nr.1) šilkografijos, Eglės Kuckaitės bei Evaldo Mikalauskio estampai, Petro Repšio sausos adatos estampų ciklas Suomiški užrašai, Rolando Rimkūno atspaudų serija Klasikos animacija ir Birutės Zokaitytės ofortų ciklas.

Paroda vyks 2010 m. birželio 01 – 28 dienomis.

Parodos organizatorius: Vilniaus grafikos meno centras
Lietuvių grafikos meno parodą „graphic.LT“ parėmė Kultūros rėmimo fondas

Kasmet rengiama Vilniaus grafikos meno centre (toliau – VGMC), „Estampo“ paroda vyksta nuo 1995-ųjų. Nors jos forma metai po metų nekinta, ekspozicija sulaukia didelio menininkų dėmesio ir aktyvumo – paroda kasmet tampa reikšminga grafikos fiesta.

„Estampo“ ištakos – respublikinės apžvalginės grafikos parodos, sovietmečiu rengtos tuometiniuose Dailės parodų rūmuose (dabar ŠMC). Anuomet dailininkams tai buvo viena iš nedaugelio galimybių pristatyti savo kūrybą visuomenei. Parodos tęstinumą pavyko išsaugoti ir po 1990-ųjų, tačiau daug kartų keitėsi ekspozicijos vieta, nuostatai, dalyvių skaičius, o „apžvalginės grafikos ekspozicijos“ šleifas dar ir šiandien velkasi įkandin. Nors „Estampo“ rengėjų dėmesys paprastai sutelkiamas į naujausius, pastarai­siais metais sukurtus estampus, o vienu pagrindinių tikslų išlieka siekis pristatyti šiandien kuriamos tradicinės grafikos tendencijas, parodoje be jokios atrankos eksponuojama bent po vieną kiek­vieno dalyvaujančio menininko darbą. Dalyvauti gali visi grafikos srityje kuriantys menininkai. Iš pirmo žvilgsnio nieko ypatingo ar juolab stebėtino čia nėra, jei tai nekeltų tam tikrų klausimų ir abejonių. Nuolatinėse „Estampą“ lydinčiose diskusijose dažniau­siai kvestionuojamas parodos tęstinumo ir kaitos klausimas. Taigi, aplenkdama atskirų meno kūrinių analizę bei vertinimus, verčiau aptarsiu šiandieninio „Estampo“ fenomeną – akivaizdžiai teigiamas ir kritikuotinas jo briaunas.

Kaip minėta, viena esminių parodos ambicijų yra siekis pristatyti šiandien kuriamos grafikos tendencijas. Deja, daug perspektyvių ir pajėgių grafikos scenos dalyvių ignoruoja šį renginį, tokia savo pozicija užkirsdami kelią objektyviai minėto siekio realizacijai. Iš pažiūros įvairios daugelio menininkų parodos neigimo priežastys veda prie išeities taško – pabodęs ar net atgrasus „suneštinis“ ekspozicijos pobūdis. Pastaruosius trejus metus teko proga ne tik stebėti „Estampo“ parodą iš šalies, bet ir dalyvauti „sukant“ jos organizavimo mechanizmą. Ilgainiui išryškėjo, jog dauguma menininkų dalyvauja parodoje labiau iš inercijos, neturėdami ypatingų ambicijų bei tikslų, nekalbant apie parodos sumanytojų keliamą abstraktų, anksčiau ne kartą minėtą tendencijų ryškinimo siekį.

Menininkai čia tarsi nekalti – jų meninėms ambicijoms ir tikslams skleistis būtinas fonas. Šiuo metu egzistuojantis parodos formavimo principas nėra tinkamas menininko kūrybiniam potencialui suvešėti. Ekspozicijai pristatomus kūrinius kiekvienas autoriaus atrenka sava nuožiūra. Vienintelė būtina sąlyga – kad darbai būtų sukurti pastaraisias metais, o tai yra nepakankamas atrankos kriterijus, nelemiantis parodos meninės kokybės (kurios neabejotinai siekiama kuo aukštesnės). Šiuo požiūriu „Estampas“ veikiau formuoja paviršutiniškos nei gilios parodos įspūdį. Tačiau vienareikšmiškai neteigiu paviršutiniškumo iš esmės – neretai tolygioje masėje išryškėja labai įdomių meninių sprendimų (bet apie tai kalbėti nežadėjau…).

Grįžkime prie pagrindinio „Estampo“ siekio – pristatyti „šiandieninės grafikos tendencijas“. Čia akivaizdus tikslo ir rezultato neatitikimas – paroda neatspindi to, kas vyksta realiame grafikos pasaulyje. Žiūrovas nemato objektyvaus grafikos vaizdo, aprėpiančio kultūrinius centrus ir periferiją, jaunųjų, ką tik dailės studijas baigusių autorių ir grafikos grandų kūrybą. Deklaruodama užsibrėžtas ambicijas, paroda veikiau rizikuoja suklaidinti menkiau grafikos srityje nusimanantį žiūrovą, pateikdama jam ne tokį spalvingą ir įvairų – taigi tikrovę atitinkantį – peizažą. Šis galėtų visa savo platybe išsiskleisti žiūrovo akims ir širdžiai „Estampe“ adaptavus kūrybiškesnius menininkų ir kūrinių atrankos kriterijus. Be abejonės, tokia viską aprėpianti paroda būtų sunkiai įgyvendinama fiziškai, turint galvoje (tik) beveik 150 VGMC galerijos kvadratinių metrų… Pradėjus galvoti apie naudingą ekspozicinės erdvės sienų plotą, vėl peršasi mintis apie tankesnį meno kūrinių atrankos sietą, pro kurį išbyrėtų į „Estampą“ neretai atnešami nieko bendra su „šiandieninėmis grafikos tendencijomis“ neturintys, ne(be)intriguojantys atspaudai.

Svarbiõs tankaus sieto funkcijos rengiant parodas šiandien imasi kuratorius. Deja, stebint pastarųjų kelerių metų grafikos meno reginius, akivaizdi profesionalaus požiūrio stoka (ypač tada, kai vairą į savo rankas perima patys grafikai[1]). Ypač tose parodose, kurios rėmėsi paveldėta, o šiandien vis dar gaja suneštine-apžvalgine strategija. Tai liudija ne taip seniai ŠMC vykusios didelės grafikos parodos: „Lietuvos grafika 2003“ (2003) ir „Erdvė, plokštuma, kūnas. Skulptūra, grafika“ (2006). „Estampas“ įsilieja į šių panašia strategija paremtų grafikos parodų virtinę. Tačiau kuratoriaus nebuvimas neatspindi radikaliai neigiamos pozicijos kuruojamų parodų atžvilgiu. „Estampą“ kasmet lydi vieši aptarimai, kuriuose organizatoriai, menotyrininkai, menininkai diskutuoja ekspozicijos formos, jos kaitos galimybų tema. Paradoksalu, tačiau diskusijos sukasi tarsi veikiamos užburto rato – kalbama daug, tačiau, be konkrečius metus žyminčio skaičiaus („Estampas‘06“, „Estampas‘07“, „Estampas‘09“ ir t. t.), daugiau niekas nekinta. Neatsiranda ir kuratorius. Tiesa, 2004-aisiais, kaip minėtų diskusijų pasekmė, įvyko viena sėkmingiausių „Estampo“ parodų – grafikės Laisvydės Šalčiūtės kuruojama „Koincidencija“. „Tai buvo bandymas kasmetinę estampo parodą paversti kuratorine. Darbai turėjo būti specialiai sukurti tai parodai ir atitikti jos koncepciją. […] Norėjau „pakelti“ parodos meninį lygį, pritraukti didesnį visuomenės susidomėjimą, inspiruoti atsiliepimus, diskusijas bei išjudinti „stovinčius“ vandenis.“[2] „Koincidencijoje“ dalyvavo 17 autorių, tuo tarpu įprastinio „Estampo“ dalyvių skaičius dažnai perkopia 40. Tuomet didžioji atsakomybė užgula ekspozicijos formuotojus, siekiančius kūrinių tirštumoje pagal galimybes sudėlioti reikiamus akcentus.

Apžvalginis-suneštinis „Estampo“ parodų principas eliminuoja sveiką konkurenciją, kuri, kaip ir įvairiais kitais gyvenimo atvejais, galėtų padėti išlaikyti „tinkamą formą“. Kitaip menininkas rizikuoja tapti labai nuspėjamas, o ekspozicija – sunkia kebekne žiūrovui. Jis parodoje priverstas kapstytis, kaip išmano: be konteksto, koncepcijos, paliktas vienas tarp daugybės pirmą kartą matomų pavardžių, stilių, prasmių, idėjų ir filosofijų maišalynės, puikiai suvokdamas, jog, nežinodamas nei autoriaus amžiaus, nei jo kūrybos konteksto, rizikuoja ironiją supainioti su naivumu, eksperimentą su štampais […].[3]

Akivaizdžiai vyraujančia „Estampo“ parodos tendencija įvardinčiau tvirtas tradicinės grafikos pozicijas, kai pagrindine medija išlieka popieriaus lakštas, oforto presas, rečiau – litografijos, šilkografijos ar medžio raižinio spaudimo mašina. Tiesa, paroda jau savo pavadinimu tarsi teigia neprovokuojanti naujoviškumo (bent jau formos lygmeniu[4]), tačiau tai netrukdo skleistis naujoviškumui, kuris neturi nieko bendra su pasirinkta raiškos priemone. Naujoviškumui, kuris priverstų žiūrovą, nepaisant kūrinio formos, mėgautis aiškiai artikuliuojama menininko siunčiama žinia. Naujoviškumo, kuris suvokėjo galvoje aplenktų ilgų kūrybos valandų ir ypatingo kruopštumo pareikalavusį galynėjimąsi su dažais, rūgštimis, cinku, sunkiais akmenimis ir galingais presais; kuris neabejotina įtaiga parodytų unikalų vieno ar kito menininko pasaulio matymą. Ir nors žvelgiant į „Estampo“ parodas, anot Jurgitos Ludavičienės, „pojūtis, kad menininkai atkakliai dirba, tobulindami technikas ir ieškodami adekvačios bei originalios savo vidinio pasaulio išraiškos, nepalieka“[5], tik nedaugelis jų pasižymi labai įtaigia ir išskirtinai originalia artikuliacija. Tokie autoriai dažniausiai tampa kasmetinės parodos laureatais.

Tradicinės grafikos technikos yra vienas kertinių „Estampo“ ramsčių ir privalumų, ypač vertinant šias parodas didžiųjų tarptautinių grafikos meno renginių kontekste (Lietuvos mastu vykstančiose parodose tradiciniai grafikos kūrimo metodai taip pat dominuoja). Kita vertus, 14-ojoje Talino grafikos trienalėje (2007) aukščiausius apdovanojimus skynė skaitmeninės spaudos darbai, o didysis prizas už begarsę videoprojekciją pavadinimu „Projektas memorialui“ atiteko kolumbiečiui Óscarui Muñozui. Nepaisant to, kad pasauliniame kontekste tvirtas pozicijas vis dar išlaiko ilgametes tradicijas puoselėjančios prestižinės grafikos bienalės, trienalės, kvadrienalės, skirtos įvairioms grafikos technikoms, mažajai grafikai, ekslibrisui etc., pastaruoju metu pagausėjo kompiuterines technologijas propaguojančių tarptautinių renginių, meno parodų ir simpoziumų (pavyzdžiui, skaitmeninės grafikos parodos „ArCade“[6] ar „Skaitmeninė dailė“[7], vykstančios Didžiojoje Britanijoje, Tarptautinė grafinio dizaino bienalė[8], rengiama Čekijoje, ir pan.).

Paradoksalu, kad vieni ištikimiausių „Estampe“ vyraujančio technologinio tradicionalizmo šalininkų yra jaunieji menininkai. Dažniausiai jie parodai pateikia sausos adatos, oforto ar linoraižinio technika spaustus darbus. Žinoma, tradicinių technikų meistrystės kategorijoje visuomet stebina Tatjanos Diščenko rezervažo ir akvatintos darbai, Birutės Stančikaitės litografijos, Laisvydės Šalčiūtės medžio raižiniai, Egidijaus Rudinsko, Birutės Zokaitytės ar Eglės Kuckaitės ofortai, Irmos Balakauskaitės autorinės technikos atspaudai.

Kol kas „Estampe“ dalyvaujantys menininkai retai imasi išskirtinių, radikalių ar formos požiūriu itin netikėtų užmojų – nėra garso, vaizdo eksperimentų, kurie, regis, galėtų suteikti grafikai naujų impulsų. Kita vertus, čia pasitaiko ir tradicinio atspaudo variacijų. Savaime tai nelemia meninės kokybės, tačiau iliustruoja tam tikrus poslinkius, įvairesnės išraiškos paieškas. Parodoje pasitaiko netradicinių formatų, technikų darbų, kurie išoriškai jau nebėra tikroji grafika. Tarp sėkmingesnių tokio pobūdžio eksperimentų verta paminėti Kristinos Norvilaitės objektą „Atsargos žiemai“, 2007-aisiais rodytą parodoje „Estampas ‘06“.

Kasmetinės „Estampo“ parodos pritraukia tiek debiutuojančius, savo jėgas galerijos reprezentuojamoje erdvėje išmėginti norinčius studentus, tiek vyresniosios ir vidurinės kartos menininkus. Galbūt kai kurie itin nesidžiaugia tokia kaimynyste, tačiau demokratiškojo „Estampo“ durys (bent iki šiol) buvo atviros visiems. Galimybė pasirodyti jauniems, studijas Vilniaus dailės akademijoje dar tęsiantiems grafikos studentams ar ką tik jas baigusiems menininkams yra vienas neginčijamų parodos pliusų. Ypač turint galvoje jau aptartą ekspozicijos komplektavimo pobūdį. Priešingu atveju, t. y. veikiant griežtesniems meno kūrinių atrankos svertams, dar besiformuojantys kūrėjai paprasčiausiai būtų nustumti į užribį. Lygiomis teisėmis eksponuodami savo darbus greta vyresniųjų kolegų, jie ryškesniu ar blankesniu pasirodymu bent trims savaitėms (būtent tiek trunka „Estampo“ paroda) įsilieja į „didžiąją grafikos šeimą“. Negana to, kai kurie tai daro itin sėkmingai: 2008-aisiais I laipsnio diplomas už linoraižinį „Mada“ įteiktas ką tik magistrantūros studijas pabaigusiam Tadui Gindrėnui, o 2009-aisiais už sausos adatos darbus „Senos pakrantė“, „Masių nesusikalbėjimas“, „Mechanizmo Nr.1 veikimo principas”, „D‘Orsay muziejaus salė“ – Rūtai Spelskytei. Per pastaruosius ketverius metus „Estampo“ parodose debiutavę jaunieji grafikai, demonstruodami savo ištikimybę estampui, šiandien sėkmingai rengia personalines parodas, dalyvauja įvairiose bendrose ekspozicijose, o meninių sprendimų lygmenyje menkai arba visai nenusileidžia pripažintiems grafikos meistrams.

Šiandien „Estampas“ juda inercijos smarkiai įsuktu ratu. Menininkų dalyvavimas šiame projekte motyvuojamas veikiau siekiu tiesiog save pristatyti grafikos žemėlapyje nei, tarkim, tikslu gvildenti konkrečias temas, vedančias įdomaus skirtingų meninių kalbų bendradarbiavimo link. Tokio bendradrabiavimo, kuris būtų mielas ne tik pažiūrėti, bet ir pamąstyti. Tai galėtų tapti nauju kūrybiniu postūmiu kūrėjams ir neabejotinai maloniu netikėtumu žiūrovams. Juolab kad turime daug talentingų ir įdomiai dirbančių menininkų.

[1] Be abejonės, yra ir puikių grafiko-kuratoriaus veiklos pavyzdžių: Kęstučio Grigaliūno 2005-ųjų „Užmirštos klišės Nr.1“, 2007-ųjų „Vilniaus albumas. Sąsiuvinis Nr.1“, 2001-ųjų Eglės Kuckaitės „Grindys, sienos, lubos“ ir kt.
[2] Iš autorės pokalbio su Laisvyde Šalčiūte, 2009 m. rugsėjo 6 d.
[3] Aistė Paulina Virbickaitė. „Šešios galerijų dienos: suneštinės vaišės“, http://www.bernardinai.lt/
[4] Estampas (pranc. estampe, it. stampa – atspaudas) – lakštinės grafikos kūrinys, kur svarbiausios meninio vaizdo kūrimo priemonės yra kontūrinė linija, juodų ir baltų dėmių deriniai, štrichas. Piešinys išraižomas medinėse, metalinėse klišėse, piešiamas akmeninėse plokštėse, iš kurių po to spausdinami lakštai.
[5] Jurgita Ludavičienė. „Estampo variacijos“. Literatūra ir menas, 2007 01 19, Nr. 3126
[6] Tarptautinė elektroninės grafikos paroda (Open International Exhibition of Electronic Prints, University of Brighton, United Kingdom)
[7] The Digital Print Award, London, United Kingdom
[8] International Biennale of Graphic Design Brno, Czech Republic

Žurnalas “DAILĖ” 2009/2

Literatų gatvės projekto pristatymas

Jau antri metai dailininkai ir kitų sričių menininkai kuria keramikos, metalo, medžio, stiklo ir kt. plokšteles ar objektus, skirtus lietuvių literatams. Laikraštyje “Literatūra ir menas” (2009m. spalio 03 d., Nr. 36) dailės kritikė Kristina Stančienė, apžvelgdama 2008 m. vykusį Literatų gatvės projektą, pastebėjo, kad didelė dalis kūrinių skirti jau seniai mirusiems literatams: “Geografinė erdvė ir gatvės pavadinimas tapo atspirties tašku, prisimenant ir tuos žodžio meno kūrėjus, kurie Literatų gatvėje galbūt niekuomet ir nesilankė, o tėra susieti bendro kūrybinio cecho vardu”. Šiemet į restauruotą ir atnaujintą Literatų gatvės sieną bus įmontuota apie 100 meno kūrinių.

Kviečiame visus kūrusius ir ne dailininkus, ir visus žodinės kūrybos kūrėjus į Literatų gatvės projekto pristatymą, kuris vyks 2009 m. gegužės 28d. Renginys prasidės 17 val. literatų eisena nuo Rašytojų sąjungos iki Literatų gatvės ir tęsis šioje gatvėje, dainuojamąją poeziją atliks Domantas Razauskas, o Andriaus Pulkauninko kinetinė grupė teatralizuotai atidegs literatams skirtą sieną.

Projekto rėmėjai: Senamiesčio Rotary klubas, UAB “Fermentas”, VŠĮ “Modernaus meno centras”, Vilniaus miesto savivaldybė, Prancūzų kultūros centras
Renginio draugai: “Sintezija”, “Aketa”, “Saint Germain”

Šių metų balandžio 22 d. (trečiadienį), 11.00 val. Vilniaus grafikos meno centre viešės britų menininkė Theresa Easton. Pastaruoju metu ji ypatingai daug dirba autorinės knygos ir knygų grafikos srityse. Savo kūryboje Easton bando praplėsti meno ribas tradicinėje grafikoje naudodama stiklą, keramiką, metalą ir kurdama instaliacijas. Autorė stengiasi išnaudoti įvairių priemonių teikiamas galimybes – metalo plokštės paviršių, stiklo skaidrumą, etc.

Dailininkė kuria ir viešose erdvėse. Vienas iš svarbesnių tokio pobūdžio projektų įgyvendintas 2007 m. didžiausioje už Londono ribų esančioje Niukastlio Literatūros ir Filosofijos draugijos bibliotekoje. Easton yra grafikos centro Waygood Studios Niukastlyje narė. Susitikimo su lietuvių menininkais metu Easton pristatys svarbiausius savo kūrybinius projektus ir aptars meninio bendradarbiavimo galimybes.

Visus norinčius bei turinčius laiko minėtu metu kviečiame į susitikimą su menininke.

Kasmetinėje grafikos parodoje „Estampas", tradiciškai vykusioje galerijoje „Kairė-dešinė", šiais metais pagrindinį prizą laimėjo jauna grafikė Rūta Spelskytė.

Šiuo metu ji studijuoja magistratūrą Vilniaus dailės akademijoje, „be saiko" žiūri filmus, augina gražius raudonus plaukus, skaito Gilles'į Deleuze'ą ir „spausdina iš savęs" grafikos kūrinius. Su Rūta Spelskyte kalbėtis ėjau žinodama ne tiek ir daug: kad į jos kūrinius dėmesį atkreipė VDA apsilankiusi Olandijos karalienė, kad jos diplominis darbas buvo „kažkoks kitoks, įdomus ir geras", kad man pačiai jos kūriniai atrodė įdomiausi toje pačioje „Estampo" parodoje. Iš jų jau žinojau, kad grafikė moka naudotis kino kadrų kalba, o tai sukuria intrigą ir pasakojimą, išvengiantį banalaus literatūriškumo. Siužetas (arba galimybė jam atsirasti) kuriamas žmonių figūromis, erdvėmis, tuštumomis, judrių mechanizmų kontūrais, atpažįstamais kultūros simboliais, kasdieniškų situacijų modeliais. Visa tai būtų galima įvardyti kaip „per daug informacijos", kaip jauno menininko norą pasakyti tiek daug, kad kalba darosi sunkiai suvokiama. Kita vertus, gausa Rūtos Spelskytės kūriniuose sukuria informacinę įtampą - šiandienos neišvengiamumą. Jau senokai pastebėjau, kad savo kartos menininkų kūrinius lengviau pajausti (tiek tikrumą, jėgą, tiek „chaltūrą"), bet rašyti apie juos sunkiau, nes atsitraukimo atstumas pernelyg mažas. Juo labiau kad kalbant apie Rūtos Spelskytės kūrybą apibendrinti ar vertinti kūrybą dar ankstoka. Dar tik intriguojanti pradžia. Todėl klausinėjau. Visų pirma - apie paskutinę parodą ir laimėjimą. „Estampo" parodoje eksponuotos keturios diplominio darbo dalys. „Pilna komplektacija" yra: dešimt grafikos darbų, du videofilmai ir du veikiantys, pačios sukonstruoti mechanizmai, „fiksuojantys" aplinką.

Kodėl į parodą atnešei tik dalį savo darbo, keturis paveikslus?

Tiesą sakant, maniau, kad jų visai nepakabins. Nebuvau tikra, kad tie mano darbai verti eksponavimo... Be to, nuo jų sukūrimo jau praėjo pusmetis.

Būna menininkų, kurie į tokias parodas nepasikuklina atnešti kelerių metų senumo paveikslų. Manai, nereikėjo tau skirti pirmos vietos?

Nežinau... Dalyvavau galerijos rengtame šios parodos aptarime. Išgirdau keletą pozicijų, nuteikusių kiek keistai. Pirma, buvo pasakyta, kad vyresni menininkai užleidžia savo pozicijas jaunesniems. Suprask, kažką gavau todėl, kad esu jauna. Antra - parodoje nedalyvavo geri menininkai, nes jiems „ne lygis". Tuomet ta pirma vieta sumenksta. Galvoji: tau užleido vietą vyresni, užleido vietą labai geri menininkai, gal dar kažkas užleido... Nors, aišku, laimėjimas labai nudžiugino. Smagi buvo pati parodos atidarymo diena. Prieš eidama pažiūrėjau internete parodos menininkų sąrašą, savo pavardės ten neradau. Tad ėjau tiesiog norėdama pažiūrėti, kokie darbai tiek daug geresni už mano... Ir visa tai - per pusę valandos. Atėjusi pamačiau, kad mano darbai vis dėlto eksponuojami, o dar po penkiolikos minučių sužinojau, kad jie gavo pirmą vietą.

Prieš tai esi dalyvavusi parodose? Kokiose?

2007 m. sausį „Akademijos" galerijoje buvo mano personalinė grafikos ir tapybos paroda. O pati pirma paroda įvyko, kai man buvo penkiolika. Tada mano tapyba eksponuota Užupyje, „Galeroje". Paskui tie patys darbai išvažiavo į Monmartrą, į tarptautinį menų festivalį. Mūsų kursą vadino aktyviu, tad esame surengę bendrų kurso parodų: Klaipėdoje, Druskininkuose, Vilniaus rotušėje...

Jei kursas buvo toks aktyvus ir daug žadantis - kodėl tavo bendramoksliai nedalyvavo „Estampo" parodoje? Neįdomu? Baisu?

Po bakalauro studijų dauguma išsivažinėjo ir išsibarstė. Kiti - greičiausiai nežinojo. Reikia eiti į puslapį, ieškoti... Aš tiesiog dažnai pasižiūriu tuos grafikų puslapius... Be to, darbus reikėjo priduoti tuo pačiu metu, kai mums buvo peržiūros, tad - ne tas galvoje. Nors kita vertus - iš ketvirto ar net trečio kurso buvo parodoje dalyvaujančių...

Stojai į magistrantūrą iškart po bakalauro studijų, be jokios pertraukos. Tokiais atvejais dažnai tenka girdėti nusivylusių studentų balsus. Ar patinka, ar pasiteisina studijos?

Norėjosi ramybės ir susikaupimo. Pernai labai daug važinėjau. Kelionių metu daug gauni, bet kartu labai atitrūksti. Kai grįžau į Lietuvą, atsisėdau ir viską padariau, tiek buvo prisikaupę viduje. O, tarkim, per pusę metų, praleistų Švedijoje spaustuvėje, beveik nieko nesukūriau. Švedijoje buvau pagal mainų programą, Paryžiuje - Cite Internationale des Arts rezidencijoje. Ten aš tik konstravau mechanizmus ir dariau videodarbus. Grįžusi namo dariau grafikos darbus.

Kaip tu sugalvojai šalia grafikos daryti videodarbus, ką jau kalbėti apie mechanizmus?

Tai šiuolaikinių technologijų pomėgis. Man labai įdomu kvantinė mechanika, kinetinė architektūra, kompiuterinės galimybės ir eksperimentai, šiuolaikinė medicina: dirbtinės širdys, kojos, rankos, galūnių atauginimo galimybė... Mano mechanizmai yra visiškai primityvūs - jie pagaminti iš popieriaus, variklis - kompiuterio vėsintuvas. Šie mechanizmai - ir tai, kuo domiuosi, ir visiškai ironiškas, atvirkštinis variantas - visiškas primityvumas, laikinumas, tačiau tai yra tiek, kiek aš sugebu ir kiek man užtenka.

Vaizdą fiksuojantys mechanizmai ir jų idėja atsirado tik kaip sprendimas. Viskas prasidėjo nuo mano nesusikalbėjimo. Nesusikalbėjimą su žmonėmis iš pradžių priėmiau kaip asmeninę problemą. Juk blogai, kad nesusikalbu. Kodėl? Tada maniau, kad reikia skaityti knygas, žiūrėti filmus, bet juk tai tarsi teorinė medžiaga, kurią gyvenime nebūtinai pavyksta pritaikyti. Sugalvojau, kad mane pačią reikia fiksuoti. Fiksuoti tam, kad galėčiau žiūrėti, kol paaiškės, ką aš padariau blogai dialoge, žiūrėti, kol paaiškės, kuris mano rankos judesys lėmė nesusikalbėjimą.

Paaiškėjo?

Nė velnio. Todėl tai yra paradoksalu. Visu tuo daugiau išreiškiu savo būseną, o ne nusakau ir išsprendžiu problemą. Galiausiai supratau, kad nesusikalbėjimas yra daugiau pozicija.

Žiūrime videodarbą, kuris buvo sukurtas kaip grafikos papildymas ar paaiškinimas. Nespalvoti, švarūs, apgalvoti kadrai. Mechanizmo trūkčiojimas. Veiksmas. Rezultato laukimas. Sukimasis - netolygus, nenuspėjamas. Pradedi rūpintis, nerimauti dėl jo, nors tai tik mechanizmas. Įrašinėjant pokalbį, įsirašė ir garsinis filmo takelis - mechanizmo trinksėjimas, traškėjimas, tratėjimas. Tylos pauzės. Aplinkinis triukšmas. Ta pati įtampa, tik videoformate ji užauginama be žmonių figūrų ar atpažįstamų schemų. Ar filmas taip pat apie nesusikalbėjimą?

Pradėjo veikti, veikė, kažkas jam nepavyko, sugedo ir numirė. Lyg pokalbis - pradedi šnekėti, šneki ir galiausiai atsiduri tame pačiam taške, kaip iki pokalbio... Nors šis mechanizmas yra lyg grafikos darbams padaryti (užfiksuoti) reikalinga medžiaga. Tai tarsi daiktas, kuris mums šnekantis suktųsi ir fiksuotų mūsų pokalbį. O aš paskui tą medžiagą žiūrėčiau. Man, žinoma, nieko nepaaiškėtų, bet...

Tavo grafikoje daug naratyvo. O videodarbe, kuris yra arčiau kino, to veiksmo ir intrigos, pasakojimo kaip ir nėra?

Taip. Ekspozicijoje šis videodarbas kaip ir nebūtinas. Jis kaip paaiškinimas, kaip literatūrinė dalis. Šį filmą kartais pateikiu atskirai nuo savo grafikos. Jie gyvena savo atskirus gyvenimus, bet jei nebūtų mechanizmo, nebūtų sukurti ir šie grafikos kūriniai.

Taigi pirma atsirado mechanizmas?

Pirma aš pradėjau nesusikalbėti. Paskui pradėjau konstruoti mechanizmus žinodama, kad darysiu grafikos darbus. Žinai, man atrodo, tiek daug kartų pasakojau apie šituos savo kūrinius, kad jau išmokau tą paaiškinimą, kad jis būtų daugiau ar mažiau suprantamas. Nors iš tiesų kurdama nebūtinai galvoju, kad tai bus, pavyzdžiui, nesusikalbėjimo ciklas. Tiesiog jį ištrauki iš savęs, iš savo jausmo. Pavyzdžiui, šis. Data, laikas ir žodis „pasiilgau". Aš kartais viliuosi, kad apie tokius darbus iš viso nereikia nieko sakyti. Juk turėtų būti aišku: pasiilgau. Viskas, taškas. O ta literatūra... Joje visada yra kažkokio pritempimo. Pavyzdžiui, turbūt galima būtų tą ciklą performuoti į susikalbėjimus ar dar ką nors...

Kokie Lietuvos menininkai tau darė įtaką ir kokią, kurių asmenų kūrybą stebi dažniau ir įdėmiau?

Pastaruoju metu Dailės akademijoje bene daugiausiai ir produktyviausiai bendravau su Rimvydu Kepežinsku. Man reikia ginčo, dialogo, todėl mes pykstamės, taikomės, vėl pykstamės. Tad jo indėlis neoficialus, bet labai didelis. Iš Lietuvių menininkų kūrinių patinka Svajonės ir Pauliaus Stanikų fotografijos, Žilvino Kempino darbai iš juostelių. Tačiau turbūt nėra tokio lietuvių autoriaus, kurio veiklą įdėmiai sekčiau, nebent jis labai arti ir tai neišvengiama. Gal aš ne taip įsikabinu į tuos darbus. Pavyzdžiui, Jonas Kazlauskas - jis turbūt padarė man didelę įtaką, bet kaip pedagogas. Albertas Gurskas... Raimundas Sližys... Turėjau pas jį tris akvarelės pamokas prieš stodama į akademiją.

Buvau pratusi prie tvarkingų pastatymų, o Sližys pastatė geltoną alyvos kanistrą, paskui mano kruopščiai išlietą akvarelę metė ant žemės, patrynė pirštu, o, sakė, dabar geriau. Tai buvo šokas, bet labai įspūdinga. Absoliučiai absurdiška yra tai, kad nespėjau jam to pasakyti, padėkoti.

Tu nuo vaikystės norėjai būti menininke?

Nuo trylikos-keturiolikos metų - garantuotai. Buvau visiškai įsitikinusi, kad būsiu didi tapytoja. Su drauge sėdėdavom ant upės kranto ir kalbėdavom, kaip užkariausim pasaulį. Draugė išvažiavo, nuo to laiko nenutapiau nė vieno tapybos darbo. Net į akademiją stodama neabejojau, kad tapysiu. Bet stojau į grafiką, nes maniau, kad bus nepakenčiama, jei man (būsimai didžiai tapytojai) kas nors aiškins, kaip tapyti. Kita vertus, grafika man pasirodė labai įvairi ir tinkama „pabėgti" nuo vienos technikos prie kitos. Bet visa tai buvo seniai.

Vis girdžiu sakant, kad grafika, kaip technika, miršta, užleidžia vietą kompiuterinei grafikai. Tas nuolatinis klausimas: mirs grafika ar ne, jau girdėtas dešimtis kartų. Ką tu manai apie tai?

Ne, nemirs. Viskas juk sukasi ratu. Taip, daug kas taip kalba. Net tam tikrose žmonių grupėse yra kiek gėda pasakyti, kad esu grafikė, ne videomenininkė ar fotomenininkė. O kai kalbu su užsieniečiais, jie žavisi tuo, kad mes darom grafiką ir kaip tai darom. Jie jau pamiršo tą techniką, išmetė stakles, bet dabar atsiranda tokių, kurie vėl ja susidomi.

O tu pati nori ir toliau kurti grafikos technika?

Aš nekuriu vien tik grafikos. Keramika. Fotografija, videomenas... Jei iš manęs atimtų grafiką, gal ir nežūčiau. Nors nenorėčiau, kad taip atsitiktų, nes jaučiu didelį „kaifą" raižydama, spausdama, dirbdama rankomis, tai fantastika.

Taigi tapyba, keramika, fotografija, daugiausia dėmesio - grafikai. Kas dar įkvepia?

Rašau... Kartais akademijos laikraštėlyje spausdina, cha. Dar keliauju. Tai gan rimta liga. Jei nekuriu - kur nors važiuoju. Paskutinį kartą susidėjau kuprinę ir išvažiavau mėnesiui į Balkanus. Kai pasivaikštai po Albanijos ar Makedonijos griuvėsius, gyvenimas čia grįžus atrodo labai gražus. Keturis mėnesius niekur neišvažiavusi jau jaučiu diskomfortą.

Darai eskizus keliaudama?

Ne. Fotografuoju. Nebent kartais užsirašinėju kažką. Bet daugiausia lieka nuotraukos ir įvairūs kelionių trofėjai: kelio ženklai, laikraščiai. Jie sudedami į dėžes, suklasifikuojami pagal datas ir šalis. Liečiami mano atsiminimai.

Pabaigai - gal gali pakomentuoti tai, ką kuri dabar?

Darau vieną plokštumą, kurią sudarys daug vienodų kvadratukų. Spaudžiamos plokštelės, supjaustomos, sunumeruojamos ir perkeliamos ant plokštumos eilės tvarka. Plokštuma, žvelgiant iš arti ir iš toli, atrodo visai skirtingai, bet tai nebus kokio nors Busho galva. Greičiau - organiškas pelėsis, dėmės, ne konkretus vaizdas.

Figūrų, pasakojimų jau nelieka?

Čia ne. Išliko tik besisukančių kadrų motyvas. Atskiri kvadratukai susijungs į keturiasdešimties kvad ratų plokštumą. Tai yra dvigubai daugiau nei šios dirbtuvės sienos. Tai turėtų būti tarsi erdvė, į kurią gali įeiti. Aišku, konstrukcija, transportavimas, masteliai... Nelabai logiška tokį daryti. Bet jei aš šito darbo dabar nepadarysiu, paskui graušiu save ir vis grįšiu prie to... Nors kuriu ir „paprastus", tradicinio formato piešinius.

Kalbino Aistė Paulina Virbickaitė

Rūtos Spelskytės kūriniai:

„Pranciškos“ ekspozicijoje 12 kūrinių apie jausmus, mintis ir emocijas.

1. Derama įtampa. 2007, drobė, aliejus, 60x80

2. Jie mane klonavo. 2007, drobė, aliejus, 80x100

3. Pasmerktas nebūti. 2007, drobė, aliejus, 80x100

4. Skausmo prieglobstyje. 2007, drobė, aliejus, 132x155

5. Vedlio orientacija. 2007, drobė, aliejus, 132x155

6. Tuščios baimės. 2007, drobė, aliejus, 132x155

7. Pranciška. 2008, drobė, aliejus, 157x235

8. Ypatinga jaunystė. 2007, drobė, aliejus, 138,5x155

9. Nes tada mes bėgsime kartu. 2007, drobė, aliejus, 138,5x155

10. Širdis yra liepsna. 2007, drobė, aliejus, 138,5x155

11. Ji juokiasi. 2008, drobė, aliejus , 37x157

12. Ji verkia. 2008, drobė, aliejus, 137x157

Eglė Kuckaitė

“Esu pasakotoja. Savo kūryboje pirmenybę teikiu fikcijai, nepainiodama jos su realybe. Elena – viena iš fiktyvių mano kūrybos veikėjų. La Poverina (arba sinjora Canedottos) – kita ne mažiau svarbi (taipogi fiktyvi) figūra. Jos abi man yra tobuli įrankiai gyvenimo, mirties, meilės, lytiškumo temoms atskleisti.“ Nina Bondeson

Švedų menininkė Nina Bondeson 1988 m. baigė grafikos studijas Karališkoje dailės akademijoje, Stokholme. 2000 m. – dailės ir naujųjų medijų studijas Göteborgo universitete. 1989 – 2007 m. surengė personalines parodas ir dalyvavo grupinėse parodose Švedijoje, Danijoje, Norvegijoje, Suomijoje, Meksikoje, Vokietijoje, Ispanijoje, Rusijoje, Čekijoje, Zambijoje. Paroda „Sinjoros Canedottos daiktų tvarka“ – pirmasis menininkės prisistatymas lietuviškai auditorijai. Ekspozicijoje pristatomi iki 2005 m. sukurti grafikos darbai. Daugiausiai tai itin pamėgtų dviejų grafikos technikų – skaitmeninės grafikos ir litografijos – kompozicijos, itin stebinančios siurrealistine dvasia.

2005 – 2008 m. laikotarpiu Nina Bondeson ėjo Dizaino ir amatų mokyklos (Göteborgas) tekstilės katedros profesorės pareigas, daugiau dėmesio skirdama meno tyrimams ir teoriniams darbams. Domėjosi mokslinių žinių taikymo meninėje kūryboje tema. 2007 m. kartu su kolege Marie Holmgren išleido studiją „Laikas rankose“. Ši domėjimosi sritis labai gyvybinga ir akivaizdi personalinėje parodoje pristatomų Ninos Bondeson estampų vaizdiniuose bei siužetuose.

"Elena lanko archangelą Mykolą". 2000, skaitmeninė spauda, litografija, 200x300 cm

"La poverina". 2005, skaitmeninė spauda, litografija, 45x60 cm

„Grafikos darbuose pataruoju metu ypatingą dėmesį skiriu urbanistinei tematikai. Domina tiek pats žmogus, tiek jo santykis su jį supančia miesto aplinka. Atspauduose naudojama technika – ofsetinė litografija, polimerinė fotograviūra, šilkografija. Šios spausdinimo technikos man parankiausios koliažiniu būdu fotografinius vaizdus bei ranka pieštas detales jungti į vientisą vaizdą lakšte, o vėliau perkelti ir ant popieriaus. Tiesmukas grynos nuotraukos perkėlimas man nepakanka – priimtinesnis fotografuoto vaizdo dėstymas koliažo principu, kai kur jį derinant su piešiniu.

Man svarbūs žmogų supančios urbanistinės aplinkos vaizdiniai, jų keliamos asociacijos. Socialinių ar panašaus pobūdžio problemų sąmoningai nenagrinėju. Stebintį subjektą supantys vaizdai bei jų sukelti asociatyvūs miesto gyvenimo vaizdiniai tikslingai fiksuojami šiek tiek padrikai. Tai tarsi pro šalį bėgantys vaizdai, sąmonėje persiklojantys vienas ant kito, o fotograviūros lakštuose ar ofsetinės litografijos plokštėje išreiškiami keliasluoksniais vaizdais. Nors miesto aplinkos per se tema mane visada traukė ir atrodė neišsemiama, šiuo metu man kur kas įdomesnis vieno žmogaus ir miesto, kuriame jis yrá, santykis, kitaip tariant – to žmogaus „įmestumas“ į miesto aplinką. Šis santykis išryškėja paprasčiausiose situacijose: važiuojant autobusu, būnant minioje ar stebint vaizdą pro langą. Atspauduose stengiuosi nepabrėžti konkrečios, atpažįstamos vietos – tai miestas apskritai“.

Daugiau

Paskutiniai mėnesiai tau buvo labai produktyvūs ir sėkmingi. Kaip praėjusios grafikos trienalės pagrindinio prizo laimėtoja, surengei naujų darbų parodą Taline ir beveik tuo pačiu metu laimėjai didįjį prizą Prahos grafikos trienalėje. Kaip jautiesi? Kaip vertini tarptautinį pripažinimą?

Manau, kad kūrybingam žmogui kartkartėmis reikia jo veiklos patvirtinimo iš šalies. Man svarbu, kad darbai buvo taip aukštai įvertinti ir suprasti tarptautinės žiuri Prahoje ir Taline. Prahos tarptautinės trienalės kuratoriai kvietė menininkus, per pastaruosius trejus metus tapusius laureatais bienalėse, trienalėse… Taip aš atsidūriau Prahoje. Trienalės pavadinimas „Transfer“ – perkėlimas, perdavimas – siūlė apgalvoti kultūrų kontaktus, susiliečiančias reikšmes grafikos technikose, matricos ir atspaudo santykį. Ir man kilo idėja apie M.K. Čiurlionį, kurio asmuo man nedavė ramybės jau kurį laiką. O Franzą Kafką prisiminiau vėliau. Supratau, kad tai turėtų būti žmonės. Realūs žmonės, kurie sujungtų daug prasmių viename kūrinyje.

Prizą laimėjusiame darbe M.K. Čiurlionis atstovauja mūsų kultūrai, o prahietis F. Kafka – čekams. Lietuvė menininkė Prahos trienalėje. Lietuviai ir čekai. Tarsi viskas aišku. Tačiau kokie buvo tavo pagrindiniai motyvai juos „supažindinti“?

Jie abu gana mistifikuojami asmenys, o ir gyveno tuo pačiu laiku. Kafka gyveno 41-erius metus, o Čiurlionis – 36-erius. Kartu sudėjus šiuos skaičius būtų 77 – vieno žmogaus gyvenimas. Jie net galėjo vienas apie kitą žinoti… Aš norėjau, kad tas susitikimas įvyktų, nors ir kitu laiku. Kad jie kartu susėstų ir pasikalbėtų asmeniškoje aplinkoje.

Iš kur kilo šio darbo pavadinimas – „Perėjimas į šviesos režimą“?

Galvojau apie ribas. „Režimas“ kalba apie ribas.

Iš antspaudų sukurtame piešinyje pavaizduota, kaip Kafka ir Čiurlionis sėdi vienas prieš kitą. Kafka vynioja siūlus į kamuoliuką, o Čiurlionis laiko ant rankų pamovęs susuktas siūlų gijas ir taip padeda rašytojui. Tokiame procese jie abu vienas nuo kito priklauso ir sunku pasakyti, kuris aktyvesnis, kuris pasyvesnis. Siūlai, kaip suprantu, simbolizuoja jungtį ir apsikeitimą informacija. Kodėl būtent siūlai? Kodėl jų vyniojimas? Juk jie galėjo gerti kavą, rišti vienas kitam batus ar šukuoti plaukus.

Taip, tai keista scena. Bet aš noriu, kad liktų klausimų. Be viso kito, tai ir įprastas dalykas. Siūlų vyniojimas yra laiko išstumtas žmogaus buities veiksmas… O aš rodau žmones iš praėjusio laiko.

O kam tau reikėjo nuotraukos, kur sėdi du vyrai ir atlieka tą patį veiksmą? Juk jie nėra nei Čiurlionis, nei Kafka, nei kažkas analogiško.

Nuotraukose reprodukuojama tariama realybė. Man buvo labai svarbu pamatyti gyvai, kaip tas veiksmas atrodys, kad galėčiau pajusti tokio sėdėjimo atmosferą, dviejų vyrų tarpusavio santykį. Kartais tiesiog būtina įgyvendinti veiksmą, kad kūrybos procese tai išsamiai parodytum. Tuo pačiu metu mąstau, jaučiu ir paišau…

Dabar man įdomi visuma to, kas žmogui vyksta vienu metu. Pavyzdžiui, kai eini gatve – juda kojos, jauti šviesą, matai, galvoji, kyla asociacijos, veikia pasąmonė. Savo kūryboje pasilieku ties realiu pasauliu (jei jį taip galima vadinti), stengiuosi išlaikyti paprastą žiūrėjimą ir per konkrečius pojūčius parodyti sudėtingumą. Manau, kad jausmus, kuriuos aš išgyvenu, išgyvena visi, bet gal tik kitaip apmąsto, kitaip įvardija.

Tavo darbas įspūdingo dydžio, ar tai dėl istorinės personažų reikšmės, ar kad stipriau veiktų?

Galvojau juos daryti žmogaus ūgio, bet man skyrė didžiulę sieną Prahos rotušėje. Iš pradžių labai išsigandau, o po to labai apsidžiaugiau. Be to, vietoj vienos sienos gavau tris. Pagrindinių veikėjų sceną išdidinau, kad atitiktų erdvę, o šonuose pakabinau po nuotrauką, kur repetuojamas jų susitikimas. Susidarė įdomus apžiūros lankas. Žiūrovas gali patirti realistišką jausmą, apžiūrėti didelį piešinį ir vėl sugrįžti pasitikrinti prie „tikrų“ žmonių nuotraukose. Šalia eksponavau enciklopedinius tekstus apie M.K. Čiurlionį ir F. Kafką ir jų nuotraukas.
Labai įdomus dalykas: kuo kūrinys didesnis, tuo daugiau reikalauja atsakomybės, nes viskas labiau matoma, tarsi labiau apsinuogini. Dar vienas svarbus momentas: kai dirbi su antspaudais ant sienos, klysti negalima. Pigmentas labai stiprus, greitai nepašalinsi. Tos trys dienos nuo ryto iki vėlumos, kol dariau šitą darbą, buvo labai įtemptos.

Kaip išrinkai antspaudus? Piešinio ant sienos elementai atspausti iš skirtingų ženklų. Kas buvo svarbiau, antspaudų forma ar reikšmė?

Renkantis antspaudus buvo svarbi ir forma, ir reikšmė. Abiejų personažų veidų linijos sudėliotos iš natų ženklų, nes jie subtilūs, smulkūs, susiję su Čiurlionio asmenybe. Plaukų antspaudas – mergaitės veidas iš profilio su nukirstais plaukų uodega ir skalpu. Kafkos kūnas sudėliotas iš tarakonų ir skruzdėlių. Čiurlionio – iš skruzdėlių, pasilenkusios mergaitės ir plaukų kuodelio ant piršto antspaudų. Personažus jungiančius siūlus sudėjau iš skruzdžių, taip juntamas judėjimas. Kėdėms parinkau beplaukės stovinčios moters figūrėles. Medinė kėdė, kaip objektas, man yra labai apnuogintas daiktas. Specialiai personažų rankoms sukūriau pirštų galus su nagais.

Kiekvienas antspaudas parinktas neatsitiktinai ir plečia reikšmių ir asociacijų lauką…
Visuose kūriniuose siekiu daugiasluoksniškumo ir asociatyvumo. Noriu, kad vaizdiniai turėtų kelias reikšmes, o jų tarpusavio santykis kitam žmogui sukeltų galbūt dar ir naują, asmeninę prasmę. Man visada įdomu, kai kas nors kitaip viską supranta. Pavadinimus irgi stengiuosi artinti prie poezijos, kad labiau išsiplėstų prasmių erdvė, o esamos reikšmės bent iš dalies liktų atviros.

Žinau, kad Taline rodytą parodą pristatysi ir Lietuvoje. Ten buvo ne ofortai ir ne kokia nors kita grafikos technika atlikti darbai, o gan didelio mastelio aliejinė tapyba. Kodėl ėmeisi tapybos?

Jaučiu, kad baigiasi vienas kūrybos periodas ir ateina ieškojimai naujame formate. Jaučiu, kad pasaulis aplink keičiasi, didėja greitis, apimtys, dydžiai, vertybės, kainos… Pristatau kūrinius bendru pavadinimu „Jausmai, pavargę nuo galvojimo. Derama įtampa vaiko supratimo atžvilgiu“. Mano ofortuose plaukų kuodeliui reikia atidaus žvilgsnio, o tapyboje jis tampa veržlus, net gali atrodyti agresyvus. Linija tampa labai paveiki ir tapyboje viskas geriau matoma, daugiau pasisako. Todėl didesnis formatas yra ne tik intensyviau veikianti reikšmė, bet ir didelė įtampa, kurią jaučiu kurdama ir kuri, tikiuosi, pasilieka po to…

Ir tema, sakyčiau, ne iš lengvųjų… Kodėl nusprendei kalbėti apie vaiko supratimą?

Dar prieš trejus metus Suomijoje užkabinau vaikystės temą, kai dariau monotipijas ant mokyklinio sąsiuvinio popieriaus. Šituose darbuose žvelgiu iš savo vaikystės pozicijos. Tai balansavimas tarp to, kaip aš tada suvokiau savo buvimą vaiku, ir to, kaip dabar atsimenu vaikystę, o galų gale kaip tai susijungia tarpusavyje. Tie darbai susiję su vaikystės baimėmis ir jausenomis, klausimais, bet ne tik. Pavyzdžiui, viename darbe vaizduoju automobilyje važiuojančius Jėzų ir Mariją. Jie atlieka tėvų funkciją, ir ne tik. Tas darbas vadinasi „Širdis yra liepsna“ – jis ir apie meilę, ir apie religiją. Paveiksle neaišku, ar Marija su Kristumi palieka mus, ar dar tik atvažiuoja. Jų veidus stengiuosi rodyti ikonografiškai, o kartu rasti tikrovišką savitą veido išraišką, kuri atskleistų užuojautą, susirūpinimą, skausmą, meilę. Bet norėjau, kad jaustųsi jų žmogiškumas ir tai, kad jie gali ne tik mylėti, bet ir supykti.

Tiesiogiai apie buvimą vaiku kalbu darbe „Derama įtampa“. Ten gulėdamas šlapinasi vyriškos lyties kūdikis. Jis lyg ir mažas berniukas, bet su kuodeliais lyg mergaitė – mano daugelyje darbų vaizduojamas žmogaus tipažas. Tokiu būdu aš galiu keisti ir lytį, ir amžių. Kalbu tarsi nuo savęs. Fiziologija susijusi su aukštesniais dalykais. Daug apie tai galvoju, bet nenoriu daryti išvadų, ir drobėje lieka tik jausmas.

Pastebėjau, kad plaukų kuodelio motyvas yra beveik kiekviename darbe ir jo labai svarbi reikšmė. Jį nuplėšus ištinka skausmas, atimama tapatybė. Kūdikiui ir kitiems vyrams personažams jis pridedamas, kad lytis taptų ambivalentiška. Kitur jis virsta debesėliu, iš kurio kyšo Dievo pirštas…

Taip, kuodelis man turbūt yra struktūros ar besiformuojančios struktūros ženklas. Metafizinis Dievo ir sąmonės žymeklis, mediumas. Darbe „Tuščios baimės“ kuodelis pamautas ant piršto. Pirštas yra nuoroda į seksualumą (vyro). Kai per kuodelį pirštas rodo į vyrą, tas seksualumas nukreipiamas į jį atgal.

Kodėl painioji lytis? Berniukus ir vyrus žymi kuodeliu, moterišką figūrą apjuosi vyrišku klubraiščiu. Čiurlionis ir Kafka irgi užsiima ne itin vyrams įprastu užsiėmimu. Ar taip bandai prisijaukini tai, kas gali gąsdinti?

Prisijaukinimas – tas žodis tinka. Noriu prisileisti arčiau, kad labiau galėčiau suprasti ir priimti…

Kūrinyje „Trauminis atvaizdas“ vaizduoji, kaip musulmonė girdo katalikę vandeniu. Musulmonė labai detali, katalikė – schematiška. Tu tapatiniesi su musulmone? Ir kodėl ji girdo kito tikėjimo moterį?

Visai neseniai grįžau iš islamo šalies. Ši drobė – tai mano reakcija į pasaulį, kurį ten pamačiau… Pasyvus ir aktyvus vaidmuo šio pasaulio viduje. Vanduo simbolizuoja informaciją. Jis čia kaip atsakymas.

Pagrindinės meno scenos labai susidomėjo politika. Venecijos bienalė – apie politiką, Talino trienalės tema – „Politika. Poetika“. Ar nesijauti taip, lyg ši tema tau būtų primetama?

Politika – labai rimta ir man svarbi tema. Viskas, ką darai, visas tavo gyvenimas vyksta jos įtakoje. Dabar toks laikas. Nuo politikos nepabėgsi net gyvendamas sodyboje..

Labai ačiū už pokalbį.

Kalbėjosi Monika Krikštopaitytė

7 MENO DIENOS

Eglė Kuckaitė – „Čiurlionis“ TXT:

Sienos akcija “Perėjimas į šviesos rėžimą”

Į sienos erdvę įvedu du kūrėjus – M. K. Čiurlionį ir F. Kafką. Jie komunikuoja asmeniškoje aplinkoje ir atvirai dalijasi idėjomis, kalba apie nuveiktus ir nenuveiktus darbus. Tuo pačiu jie siūlo atsakomybės imperatyvą, kuris palaiko meninės praktikos statusą ir stimuliuoja aplinkos raišką kūryboje.

Sienos erdvėje sujungiu du kūrėjus buitiniu veiksmu (pervyniojami siūlai), kuris reikalauja kantrybės, įsiklausymo ir atsako. Šiam procesui dar reikalingas atstumas – pagarbi distancija. Siūlų vyniojimo simbolinėje plotmėje kalbu apie šių žmonių individualumą, veiksmo išskirtinumą.

Be linijinių figūrų ant sienos, sukurtų antspaudo technika, rodau fotografiją, kurioje atliekamas tas pats “siūlų” veiksmas. Fotografija žymi laiko tarpininkės funkciją ir reprodukuoja tariamą realybę.

Pokalbis su parodos kuratoriumi Kęstučiu Grigaliūnu ir parodos dalyviais

Kuo šis projektas reikšmingas?

Kęstutis Grigaliūnas: Vienu svarbesnių dalykų aš manau esant visuomenės ir menininkų edukaciją. Paroda įdomi ne vien personalijomis, tradicijos tęstinumu, bet ir turėtų atkreipti dėmesį į šilkografijos galimybes, paskatinti įvairių sričių menininkus domėtis ir kurti tokio pobūdžio grafiką.

Sigitas Geda: Mano galva, „Vilniaus albumas“ yra vienas iš labai netikėtų judesių mūsų kultūroje. Tokio pobūdžio kultūriniai judesiai man priimtini labiau nei pompastiški, siekiantys šokiruoti. Anksčiau tokio pobūdžio judesiai buvo opoziciniai, dažniausiai susiję su politika, su tuometine „leistina–neleistina“ dilema. Ši paroda yra ypač ženklus kelių žmonių kultūrinis judesys. Džiaugiuosi, kad tokioms idėjoms įgyvendinti nelaukiama ypatingų progų – jubiliejų, nepriklausomybės dienų paminėjimų, Mindaugo karūnacijos dienos ar panašiai. Atlikti kultūrinį judesį paprastoje kasdienybėje – tai yra vertybė. Mano galva, šis albumas neturi ambicijų į šiuolaikiškumą, postmodernizmą, avangardą, nesiekia šokiruoti. Jis atskleidžia skirtingus kūrėjus tokius, kokie jie yra – tai ir yra mūsų kultūra. Įvairių menininkų papaišymai, eskizai ir formuoja smulkiąją mūsų kasdienybės kultūrą, kuri giliai įsigėrusi į mūsų gyvenimą, istoriją, praeitį, architektūrą.

Algimantas Kunčius: Projekto reikšmė yra jo idėja surinkti amžininkų kūrinius į bendrą parodą, o kartu ir į vieną albumą. „Vilniaus albume“ užfiksuotas tam tikrų kūrėjų „buvimas“ vienu metu. Šioje parodoje akivaizdu, kaip kuratorius remiasi neepizodinėmis vertybėmis, kaip plačiai jis suvokia kultūrą, jaučia paveldą ir vietinio meno pajėgumus.

Petras Repšys: „Vilniaus albumas“ priverčia prisiminti išties puikius kūrėjus, jų darbus, praeitį. Praeitis grįžta ir veikia mus, o tai, kas tarsi buvo žuvę, atgimsta ir gyvena toliau. Taigi vėl atsiranda meno procesų tęstinumui būtinas ryšys su praeitimi. Pabrėžiu, kad tai ryšys ne su vienu ar dviem žmonėmis, o su karta – taigi su kultūra plačia prasme. Tai – ne šiaip sau spjūvis ar durų trinktelėjimas. Paroda rodo, kad tokie dalykai dar kažkam rūpi.

Pats atspaudei visus lakštus, kuriuos vėliau sudėjai į 30 atskirų albumų. Juose – po vieną kiekvieno parodos dalyvio darbą. Papildomai išleidai dar 9 albumus, kuriuose yra atskiras 17 šilkografijų priedas. Ar dirbant nekilo jokių keblumų?

Kęstutis Grigaliūnas: Paprastai dirbant šia grafikos technika didžiąją darbo dalį atlieka kvalifikuotas meistras. Labai pasijautė tokio meistro trūkumas. Dirbant kilo nemažai techninių klausimų, kuriuos darbo eigoje išsiaiškinau.

Iš tikrųjų ambicijų kurti šilkografiją menininkai turi nemažai – norintys pagilinti savo žinias dar šių metų gale turės galimybę sudalyvauti savaitės trukmės meistriškumo seminare Vilniaus grafikos meno centre. Ar numatomas šio projekto tęstinumas?

Kęstutis Grigaliūnas: Ateityje tikiuosi išleisti kitus „Vilniaus albumo“ šilkografijų sąsiuvinius, kviesdamas dalyvauti kitų kartų menininkus, nes šiame – pirmajame – dalyvavo išskirtinai vyresnios kartos kūrėjai.

Algimantas Kunčius: Absoliučiai neabejoju, kad būsimi „Vilniaus albumo“ sąsiuviniai bus tokie pat vertingi kaip ir šis, pirmasis. Pirmiausia vertingi tuo, kad nesirems (ir nesiremia) vienu atrankos principu ar viena estetine platforma. Laikui bėgant, atsiradus kitiems sąsiuviniams, išryškės bendra kultūrinė panorama.

Sigitas Geda: Įdomiausia būtų, jei šis projektas taptų cikliniu – ilgainiui atsirastų šeši, septyni sąsiuviniai. Tai po daugelio metų būtų tikrai didelis mūsų kultūros įvykis.

Kaip vertinate tą faktą, kad parodoje dalyvauja ne vien dailininkai?

Sigitas Geda: Mano galva, kaulas su mėsa yra daug vertingesnis nei apgraužtas. Platus meninis spektras formuoja kontekstą, atskleidžia vadinamąjį pjūvį, o ne tik tam tikrą siaurą sritį. Skirtingų menininkų kūriniai, pristatomi „Vilniaus albume“, dar kartą patvirtina faktą, kad tikras meistras yra meistriškas visur – iš parodoje rodomų eskizų ar net juodraščių matyti tikra meistrystė. Nebūtina pamatyti didžiulį išbaigtą meno kūrinį, kad ją pajustum. Mūsų buvusio mokytojo Justino Mikučio teigimu (beje, jo portretas yra rodomas šioje parodoje, A. Šaltenio piešinys, – aut. past.), žmogaus tautybę galima atspėti ir iš pakaušio. Dažniausiai eskizuose slypi labai rimti dalykai. Tik iš pirmo žvilgsnio įvairios pastabos ar, rodos, nereikšmingi brūkštelėjimai yra paviršutiniški ir nieko nesakantys. Šiuolaikinio meno paveikumas ir yra tas, kad žiūrovui nereikia smogti per smegenis – žiūrovą reikia įvilioti į žaidimą. Šioje parodoje ir eilinis lankytojas, ir profesionalas gali rasti labai įdomių dalykų. Tiesą sakant, tokio pobūdžio renginyje aš dalyvauju pirmą kartą. Atvirai pasakysiu, iš pradžių buvau nusiteikęs gana skeptiškai ne paties sumanymo, bet savo darbų atžvilgiu. Mano pirminis požiūris pasikeitė pamačius jau gatavus atspaudus. Pasijutau kaip saldainį gavęs vaikas – aplankė mažas džiaugsmas.

Algimantas Kunčius: Asmeniškai man smagu matyti savo fotografijas, atspaustas ant „gyvo“ popieriaus. Matau tikrą grafikos – šilkografijos – atspaudą. Būtina pabrėžti, kad kartu tai – ir K. Grigaliūno kūriniai. Šios parodos sukūrimo principas toks pat, kaip ir muzikoje – savaip improvizuojant pagroti jau kažkada sukurtą muzikinį kūrinį.

Ačiū už pokalbį.