Šioje parodoje kaipmat pasineri į kelių dešimtmečių senumo įvykius, pajunti anų laikų dvasią: maišto, nelaisvės, prisitaikėliškumo, kraujo, beprotybės. O be to, jo piešinių akivaizdoje paranku pasitikrinti savo dailės istorijos žinias. Tą sakau be ironijos – kartai, kurią nuo XX a. antrosios pusės progresyviosios lietuvių dailės skiria nemažas laiko ir požiūrių atstumas, apie šią keistą, fantasmagorišką epochą tenka susidaryti įspūdį iš to meto kūrinių, straipsnių, knygų, prisiminimų. Vienaip ar kitaip, tai ne tiesioginis susidūrimas, o „antrinė“ informacija. Tačiau galbūt atstumas šiuo atveju – sveikas dalykas? Taip praeityje vertinti reiškiniai pasirodo visai kitoje šviesoje…

Šis grafikas – ir pilnateisis dabarties meninio gyvenimo dalyvis. Gana plačiai žinomi jo pastarųjų metų darbai – 2005 m. grafikos ciklai „Gyvuliai“, politinės ironijos kupini „Gražieji Rytai“, taip pat ir anksčiau sukurti – pavyzdžiui, 1990 m. „Psichiatrinės“ ciklas. Tačiau Saladžius man vis tiek lieka ano, t.y. keistojo sovietinio laikotarpio asmenybe, kai greta gyveno žmonės ir fantomai arba šie vaidmenys sutapdavo (tą puikiai liudija piešinių situacijos ir personažai). Dabar sunku suprasti, kas tuomet buvo tikra, ir kas ne… Ezopo kalba, kuria tuomet dažnai kalbėta viešumoje, taip pat nebesileidžia iki galo iššifruojama.

Paklausti apie E. Saladžių daugelis turbūt sakytume, kad tai legendinis Kauno bohemos atstovas, maištingas priespaudos metų menininkas, įdomi asmenybė. Ko gero, jo kūryba ryškiausiai atsikleidė prieš daugelį dešimtmečių. Tačiau ir šiandien šio menininko darbai ir persona taip pat ima ir iškyla įvairiausiuose kontekstuose… Pavyzdžiui, puikiuose Elvyros Kairiūkštytės sukurtuose portretuose, dailininkei skirtoje knygoje „Degantis gyvenimo artumas“, kur Saladžiaus vardas ne kartą minėtas dailininkės ir jos bičiulių prisiminimuose. Štai kaip joje Saladžių apibūdina Ramutė Rachlevičiūtė: „Būti Kaune ir neapsilankyti Edmundo Saladžiaus namuose, dirbtuvėje, neišgirsti atsainios ar aistringai užsidegančios, įtaigios jo kalbėjimo manieros – vadinasi, nepažinti Laikinosios sostinės.“ E. Saladžiaus draugystę su Povilu Ričardu Vaitiekūnu, Pažaislio laikus šiandien mena tapytojo pasakojimai, kartais net ir visai netiesioginės impresijos – štai kad ir pamąstymuose apie Algimanto Julijono Stankevičiaus kūrybą ir jos likimą: „Betgi yra dar ir kita Algio kūrybos dalis, mažai žinoma, neišlikusi iki mūsų dienų. Kas matė jo medinius juodus katinus, siūbuojančius senų vyšnių viršūnėse? Gal tik Edmundas Saladžius?“

Be abejo, daugelis žinome puikiuosius E. Saladžiaus grafikos ciklus. Veiksmas čia neretai vyksta juodoje lakšto begalybėje, egzistencinėje, pirmapradėje tamsumoje. Klaustrofobiškoje erdvėje kartais brėžiama ir (siur)reali perspektyva. Tarsi veidrodiniai atspindžiai ar kažkokios galingos jėgos traukiamos joje svyra žmonių – pamėklių figūros. Grafikas visad mėgdavo ir dramatišką juodos, baltos ir raudonos skambesį. Parodoje eksponuojamuose piešiniuose kur kas daugiau realybės, neretai – atgrasios, „neskanios“. Ji atpažįstama iš visai nesenos Lietuvos istorijos – urbanistiniai peizažai su kariniais lėktuvais ir malūnsparniais, kraupios procesijos – vyrai su „ušankėmis“ ir lėkštelėmis rankoje, tarsi kalėjime ar nykioje sovietinėje valgykloje, sotūs, patenkinti sovietiniai „saldofonai“. „Šunų“ cikle apstu ne tik anatomiškai puikiai pavaizduotų keturkojų, bet ir siurrealistinių transformacijų: šuo – tarnas, skriejantis fantastiškame šuolyje, bet saugiai prirakintas virve. Arba antropomorfizuotas gyvūnas ir sugyvulėjusi žmogysta, ropojanti keturiomis. „Vizijų“ serijos piešiniuose, Kauno impresijose iškyla ir klasikiniai XX a. dailės personažai – galva žemyn žingsniuojantis juokdarys, klounas; žmonės, įamžinti atliekantys kokį nors absurdišką, beprasmį veiksmą tarsi cirke ar pigiame balagane. Visi jie pulsuoja aštria ironija, neretai peraugančia į kraupų farsą. Matyt, toks pasaulėvaizdis XX a. antrosios pusės lietuvių menininkų kūryboje buvo ne tik savaiminis reiškinys, individuali kūrybos kategorija, bet ir visuotinai naudotas ginklas, galintis padėti atsilaikyti prieš slegiančią tikrovę.

„Visa, kas čia rodoma, yra nupiešta Kaune, mieste, esančiame Vakarų Europos užkampyje“, – rašo menininkas parodos pristatyme. „Tikrų“, atpažįstamų Kauno vaizdų čia nėra prikišamai daug, tačiau autentiška miesto dvasia menininkui labai rūpi. Ko gero, jo piešiniai patvirtina mintis apie Kaune susiklosčiusį savitą socialinį, ekonominį konglomeratą – jis nebūtinai gražus ir mielas, bet spalvingas, aromatingas, tikras ir gyvas. Šie pastebėjimai primena Gintauto Česonio, beje, taip pat kauniečio, fotografijas ir įvairių lietuvių poetų, rašytojų, filosofų mintis knygoje iš serijos „Raktai į Lietuvos miestus“. Pasak knygos sudarytojos Inesos Žurkuvienės, „valdžios, galios ar kapitalo formuojamos susvetimėjusios erdvės tampa nebepakenčiamos. Tada sukyla vaizduotė… “. Regis, panašių motyvų vedinas, sąmoningai ar ne, Kauną vaizduoja ir E. Saladžius.

„Paraštinė“ E. Saladžiaus kūrybos sritis (piešiniai) šiandien įdomi autentiškumu, gyvu sąryšiu su vaizduojamu laikotarpiu, pasakojimais, kuriuose savitai susipina fantastika ir dokumentika, urbanistinės ir egzistencinės vizijos.

Kristina Stančienė

„Baltos lankos, juodos avys – kas išmano, tas jas gano“ – štai, „ganymas“ ir yra ta vienintelė knygos funkcija, kurią mokame ir pripažįstame.

Taip jau atsitiko, kad kol gilesnes tradicijas turinčiuose kraštuose knygos buvo puošiamos auksu bei brangiais akmenimis ir dailinamos kruopščiausiai išpaišytomis miniatiūromis, mūsų kraštuose barzdoti vyrai užsiėmė „vyriškesniais“ reikalais. Per ilgus amžius šie vyrai tapo gerokai civilizuotesni, išsišukavo barzdas, išmoko skaityti ir rašyti, pradėjo leisti knygas ir žvelgti į jas kaip į tautos dvasios palaikytojas.

Ganė vyrai tas juodas avis baltose lankose, kitą kartą net visai meistriškai. Baltos lankos ir juodos avys Lietuvoje buvo vienintelė suvokiama knygos funkcija ir tarpukariu, kai Prancūzijoje garsūs ir gerbiami knygrišiai subtiliausiais būdais įrišinėjo garsių menininkų iliustruotas knygas, taip kurdami tikrus šedevrus. Galima virptelti iš malonumo ir pagarbos paėmus į rankas knygą ir mėgautis ne tik jos turiniu (juodomis avimis), bet ir įrišimu bei viršeliu. Justi ir vertinti medžiagiškumą – viršelio ir popieriaus faktūrą. Mėgautis bendru pojūčiu, kurį sukuria turinys ir jo „pakuotė“ – knyga. Lietuvoje nei knygrišystės, nei knygos meno tradicijos nėra gilios. Nėra tai niekam negirdėti stebuklai, tačiau abi sritys neišvystytos ir gan skurdžios. Žinant kontekstą, buvo dar smagiau išgirsti apie tai, kad artėjančių Kristijono Donelaičio 300-ųjų gimimo metinių proga kuriamas gan pretenzingas ir neįprastas projektas.

Šiuo metu galerijoje „Kairė–dešinė“ pristatomas grafikos meno centre inicijuotas ir 50 egzempliorių tiražu išleistas albumas „Metai“. Tai – 11-kos grafikų originalūs estampai K. Donelaičio poemos „Metai“ tema, kuriuos 12-asis albumo menininkas, Matas Dūda, rankomis įrišo į albumus. Albume – Urtės Balčaitės, Lidos Dubauskienės, Tado Gindrėno, Gretos Grendaitės, Marijos Marcelionytės, Evaldo Mikalauskio, Giedrės Mikulskaitės, Rūtos Spelskytės, Ramintos Šumskytės Sum, Eglės Vertelkaitės ir Birutės Zokaitytės estampai, atlikti klasikinėmis – oforto, sausos adatos ir linoraižinio – technikomis. Kiekvienas iš 50-ties albumų vis kitoks. Ne tik dėl įrišimo – skirtinguose albumuose atskirų menininkų kūriniai skirsis. Įdomu stebėti ir tai, kaip tas pats kūrinys kinta nuo spaudimų skaičiaus. Šio albumo idėja įdomi dėl trijų priežasčių.

Pirma – grafikai buvo „priversti“ bent minimaliai pasigilinti į poemą. Dauguma estampus kūrė specialiai šia tema, dalis pritaikė mums jau matytus kitose parodose savo kūrinius. Be to, kiekvienas jų parinko po citatą iš „Metų“, kurios tapo tarsi kūrinių pavadinimais, o kartais ir įdomiais paaiškinimais.

Antra – stengtasi kurti konceptualiai vientisą ir artimą K. Donelaičio kūrybai albumą. Matas Dūda sakė, kad įrišimą ir albumo viršelį norėjo sukurti „būrišką“, tai yra – paprastą ir kiek grubų: didelis formatas, pabrėžtinai paprastas pilkas albumo viršelis ir nugarėlė iš drobinės „bulvių maišų“ medžiagos, stori, rupios faktūros ir grubiai apipjaustyti vidiniai popieriaus lapai. Įdomus ir konceptualiai pasiteisinęs sprendimas – knygos šriftas, primena spausdinimo mašinėlės raidyną. Kiekviena knygos raidė įspausta į popierių, o citatos iš „Metų“ dar ir neužpildytos dažais. Tokius reljefinius vienspalvius įrašus skaityti gan sunku, tačiau kas sakė, kad šiandien skaityti K. Donelaitį lengva?

Trečia ir gal svarbiausia – tai pats reiškinys. Vienetinių meninių albumų kūrimas, dedikuotas unikalaus rašytojo kūrybai – tai tarsi pagarbus laiškas praeičiai: „Laba diena. Mes gyvename gerai. Štai, vis dar gerbiame knygą ir vertiname ją. Prisimename Jus ir didžiuojamės.“ Tai ir laiškas ateičiai, ateinančioms kartoms. Apie mūsų šiandieninius lūkesčius ir mėginimus tęsti tradiciją, apie mūsų požiūrį į knygą, raštą ir vaizdą. Kas žino, gal kas nors, žiūrėdamas į šį pilką kaip lietuviška lauko pelė albumą po 300 metų, susimąstys apie knygą kaip visumą, ne tik kaip juodas avytes, pažirusias popierinėse ar skaitmeninėse baltose lankose.

Aistė Paulina Virbickaitė

ilniaus grafikos meno centro galerija džiugina renginių gausa – per kelias dienas (birželio 28 ir 29) atidarytos net trys parodos. Visos skirtingos ir savaip patrauklios. Viena jų – Olgos Wielogórskos kūrybos paroda „Debesis ir akmuo“, kur pristatomi grafikos ir mažosios plastikos darbai, sukurti 2007–2011 metais.

Menininkė (gim.1977) yra baigusi grafikos studijas Šlionsko universiteto Ciešino dailės institute ir šiuo metu gyvena Suvalkuose (Lenkija), kur kuria grafikos, tapybos, skulptūros srityse, taip pat dirba pedagoginį darbą. Dailininkė yra surengusi ne vieną grafikos ir skulptūros parodą Suvalkuose, Varšuvoje, aktyviai dalyvauja tapybos bei skulptūros pleneruose. Viename jų O. Wielogórska susipažino su skulptore Ksenija Jaroševaite. Anot organizatorių, K. Jaroševaitę sužavėjo jaunos menininkės atsidavimas akmeniui, savotiškas fanatizmas ieškant reikiamos medžiagos ir suteikiant jai atitinkamą formą. Vėliau Ksenija apsilankė ir Olgos namuose. Pamačius jos grafikos darbus, kurie padarė didžiulį įspūdį, gimė idėja surengti parodą Vilniuje.

Galerijoje „Kairė–dešinė“ eksponuojami O. Wielogórskos darbai žavi minimalizmu, subtilia raiška ir drauge juose slypinčia didele energija. Menotyrininkė Jurga Minčinauskaitė pastebėjo, kad menininkės sukurtų estampų neriboja technikos rėmai. Juk apskritai, kokie rėmai gali riboti jūrą ar dangaus skliautą, kurių mėlynumas tiesiog panardina ir apgaubia.

Dauguma iš mūsų dažnai pakelia akis į dangų ir negali nesistebėti jo įvairove. Akivaizdu, jog menininkė ne tik stebėjo dangų, debesis, bet ir sėkmingai juos perteikė savo darbuose. Audringas, šviesus, dienos, nakties dangus. Jo apgaubta jūra ar pievos. Žiūrint į šiuos grafikos darbus atrodo, jog menininkė tiesiog trumpam užrakino mėlynąją stichiją popieriaus lapuose. Dėl to jaučiama darbuose pulsuojanti energija, o vaizdas iš kiekvieno kampo rodosi vis kitoks – kadangi gamtoje niekas nestovi vietoje. O vienišas laivelis ar lieptelis, vedantis gilyn į mėlynąsias platybes, šiuose darbuose yra vieninteliai žmogaus veiklos ženklai.

Mažajai plastikai parodoje atstovauja akmeniniai paukščiai. Jie yra išskleidę sparnus ar tupi ir kraipo savo mažas galveles. Akmuo atrodo toks lengvas, o skulptūra – tikroviška. Taip ir lauki, kol akmeninis paukštukas pakils ir išskris pro atvertą galerijos langą.

Žavi ne tik menininkės darbai, bet ir jos paprastumą spinduliuojančios vertybės: „Mano įkvėpimo šaltinis yra dieviškos stichijos grožis lauko akmenyse, greitai lekiantys debesys ir vandens šnabždesys. Erdvė, vėjas, dangus, vanduo turi savyje kažką šventa, skleidžia Kosminę Jėgą, kuri sieja mūsų gyvenimą su dieviškumu, o kasdienybę su amžinybe, galinčia pakeisti mūsų trumpą gyvenimą. Gyvenu, kad kurčiau, ir kuriu, kad gyvenčiau, ir tai teikia man didžiulį džiaugsmą.“

Ši paroda, mano galva, tik patvirtino, kad kartais mažiau yra daugiau. Beje, karštą vasaros dieną baltų galerijos sienų ir mėlynųjų darbų dermė puikiai atgaivina, o prisilietimas prie akmeninio paukštuko net ir atvėsina.

Dovilė Daunoravičiūtė

7 meno dienos

Pavojinga data reikalauja paaiškinimo

Parodos atidarymas buvo įtrauktas į oficialių Lietuvos okupacijos 70-mečio, Gedulo ir vilties dienos minėjimo renginių sąrašą. Tačiau juk 1941 metai – vieni sudėtingiausių visiems Lietuvos gyventojams. Tai ir pirmieji sovietų masiniai trėmimai, kai buvo išvežta daugybė visai nekaltų žmonių (kartais tiesiog dėl kiekio), tai ir masiniai žudymai, ir kontraversiškai vertinamas Birželio sukilimas, Laikinosios vyriausybės sudarymas ir Nepriklausomybės deklaracija, tos vyriausybės išvaikymas, žydų žudynės, nacistinės Vokietijos okupacija. Tikras pragaras ir dabarties žmogui yra labai sunku arba nebeįmanoma įsijausti į to laiko žmonių būseną.

K. Grigaliūnas nenagrinėja faktų ir neinterpretuoja istorijos, o žvelgia į ją plačiau: kaip į laiką, žymintį psichologinę smegduobę, kaip į laiką, didelei daliai žmonių lėmusį fizinį susidorojimą ar nepataisomą gyvenimo suniokojimą, kaip į laiką, į kurį sunku atsigręžti ir dar sunkiau jį suvokti. 1941 metai yra tik nuoroda. O visą istorinį sudėtingumą kiekvienam tenka išgyventi individualiai. Menininko tikslas ne analizuoti, o sukurti akstiną mąstyti apie tai „iš kur mes atėjome“. Tai tarsi noras stumtelti pradėti kalbėti, prisiminti tėvų ir senelių pasakojimus, kurie penkiasdešimt metų buvo užgniaužti, o ir vėliau prislopinti nerandant jiems žodžių, bijant praeityje atrasti nebūtinai didingų akimirkų.

Instaliacijoje „1941“ rodomos šilkografijos būdu atspaustos „nuotraukos, kuriose užfiksuoti žmonės iki juos ištikusių represijų, portretai, iki tol buvę šeimos albumuose ar paso nuotraukos, vėliau „represuotos“ kartu su jų savininkais“(iš parodos anotacijos). K. Grigaliūnas, suvokdamas medžiagos jautrumą ir pavojingumą, rinkosi tik nekaltai nukentėjusių Lietuvos piliečių bylas. Jis kalba apie sovietų režimo represuotus Lietuvos žmones, neišskirdamas jų tautiniu pagrindu (sąrašuose yra žydų, lenkų ir kt.). Rodomi žmonių atvaizdai, kurių gyvenimus radikaliai pakeitė konkretus agresorius.

Ekspozicija kaip archyvo metonimija

Instaliacija sudaryta iš 1941 sunumeruoto popieriaus lakšto. Ant daugumos jų atspausti žmonių atvaizdai, kiti tušti, todėl, kad ne visose perskaitytose bylose buvo nuotraukų. Likimai čia svarbesni nei atvaizdai. Lapai sukabinti eilėmis išilgai dviejų ekspozicijos salių, palubėje, šiek tiek virš vidutinio ūgio žmogaus galvos; prisegti skalbinių segtukais prie ištemptos vielos; išdėstyti nelygiais tarpais – taip, kad einant tarp eilių būtų galima matyti atvaizdą, bet tai būtų nelengva (įvairaus dydžio delno atstumu). Popieriaus lapų eilės dengia lubas ir sudaro vientisą masę. Toks turinys slegia – neveltui viskas kybo virš žiūrovų. Norintieji pamatyti veidus turi vaikščioti ir atlošti galvą – į patyrimą įtraukiamas žiūrovo kūnas. Tai viena priežasčių, kodėl manau, jog Grigaliūno instaliacija turi nemažai performanso bruožų, bet apie tai vėliau.

Eksponavimo būdas siūlo apgalvoti archyvo buvimo kasdienybėje pobūdį. Tai atminties saugykla, kuri yra atvira, prieinama kiekvienam. Tačiau savo informacijos kiekiu ji yra neaprėpiama laike, bent jau kiekvienam. Realiame gyvenime archyvas dalyvauja atvaizdo ir abstrakčios sąvokos pavidalu (nebent jame dirbi) arba mažo fragmento pasirodymu. Vadinasi, archyvas yra tarsi pasąmonė, kuri fragmentiškai pasiekiama, bet neaprėpiama; turi kalbinę struktūrą, tačiau jos negalima sutrumpinti; joje yra tuščių ir pasikartojančių „lapų“. Tai liulanti erdvė, atsiverianti judant laike ir erdvėje. Tai suma laikų, erdvių, reikšmių, kurios yra patiriamos, o ne artikuliuojamos. Įvardijus šias struktūras, jos persikelia į sąmonės lygį ir tampa kitkuo.

Grigaliūno archyvo metonimija (nuoroda, atitikmuo) sudaryta iš atvaizdų (nėra įžodinimo) – iš pasąmonės lygio nepervedama į sąmonės. Tokiu būdu medžiaga iškeliama su visu jausmo neapibrėžtumu, išgaunamas nesuvokiamas (tiesiogine žodžio prasme) patyrimas. Žiūrovą ištinka šiurpas – pojūtis be objekto. Ir sunku pasakyti, kas labiau nesuvokiama, ar sužeistų likimų kiekis, smurtas, mirtis, ar menininko (pa)(si)aukojimas (toks elgesys su savo kūnu – dar vienas iš performanso bruožų).

Ankstesniame su dabartiniu susijusiame autoriaus projekte „Mirties dienoraščiai“, rodytame Šiuolaikinio meno centre, akcentas krito į žvilgsnio kaip smurto įrankio patyrimą. Didžiulės sienos buvo uždengtos nukentėjusių žmonių atvaizdais. Protokolinis (iš priekio ir profiliu) fotografavimas buvo smurto aktas prieš juos, dabar ekspozicijoje atvaizdai žeidė žiūrovą savo žvilgsniais. „1941-ųjų“ ekspozicijoje žvilgsniai paslėpti (portretai žvelgia vienas į kito „nugarą“). Čia svarbiau išsaugoti (nors atrinkto ir truputį praskleisto) archyvo struktūrą. Akcentas krinta ant negalimybės aprėpti ir suvokti to, ką matai sąmonės lygiu.

Ir tai nieko bendra neturi su menininkui primetamu „siekiu atrodyti šiuolaikiškai“. K. Grigaliūno darbe visuomet turinys eina pirmiau technikos, kad ir kaip meistriškai jis ją taikytų. Ir apskritai nuo kada meistriškumas (ar grafikos įtraukimas) yra laikomas nuodėme (šiuolaikiniame) mene? Nustojus menininką matyti iš grafikos cecho perspektyvos, iškart matyti, jog Grigaliūnas visuomet dirbo su (at)minties, vaizdo ar jausmo struktūromis. Čia su kolegomis mielai pasiginčyčiau, tačiau gal neverta todėl, kad manau, jog tikrasis kūrinys yra visai ne ekspozicija, o jos kūrimo procesas ir menininko nuostata, kurios jis nesuvokiamai ištikimai laikosi.

Iš esmės tai yra performansas

Oficialiai performansas yra nebelabai populiari meno forma Lietuvoje. Iš anksčiau populiaraus festivalio „Dimensija O“ teliko mažos grupelės, šiaip taip suburiamos pasitelkus užsienio šalių pajėgas. Liko pavieniai menininkai (pvz., Agnė Jonkutė, Česlovas Lukenskas, Židrija Janušaitė Kaune, Dainius Liškevičius, Laura Garbštienė – Vilniuje), kartais atliekantys performansą ir tai – dažniausiai žiūrovui pateikiama videodokumentacija. Tačiau kartais vyksta pusiau slapti labai ilgo periodo meniniai veiksmai ar laikysenos, kurias galima vadinti performansais. Tuojau paaiškinsiu, ką turiu galvoje.

Štai Konstantino Bogdano (jaunesniojo) laikysena – griežtai nedalyvauti meno vadybos procesuose, t. y. jis pasirodo parodose tik tuo atveju, kai yra kviečiamas (arba pats inicijuoja personalinę parodą ar projektą). Tai pasyvus, tačiau labai nuoseklus performansas, įtvirtinantis tam tikras vertybes (pvz., nurodoma, kas yra menas per neiginį – ne vadyba) ir turintis pašalinį poveikį – izoliaciją.

K. Grigaliūno metų metus besitęsiantis ėjimas į archyvus irgi tam tikra prasme yra performansas. Tik labai aktyvus ir atsakingas, be to, susijęs su seniausiomis ritualo formomis, turintis aukojimo(si) aspektą.

Atsakydamas į Erikos Grigoravičienės klausimus, K. Grigaliūnas pasakoja: „Lietuvos ypatingajame archyve pradėjau lankytis 2009-ųjų sausį, ir nuo tada einu ten beveik kasdien, nes vienu kartu galima gauti tik keletą bylų“ („Mirties dienoraščiai“, Vilnius: 2010.). Veiksmas tęsiasi.

Treji metai archyvuose, (beveik) kiekvieną darbo dieną po 2 valandas, dar 2 darbo valandos su nauja medžiaga namuose, savaitgaliais – sąrašų tikrinimas. 1941 lakštas – kiekvienas atspaustas šilkografijos būdu po 3 vienetus (ekspozicijoje iš jų rodo po vieną), išgręžta 4000 skylių skalbinių segtukuose, skirtuose eksponavimui. 10 dienų instaliacija buvo kabinama, vėliau bus nukabinama. Veiksmas tęsiasi. K. Grigaliūnas toliau ieško žmonių („Tiek, kiek rasiu“, – sako menininkas), tikrina antrinius šaltinius, spėlioja, kaip pavardė galėjo pasikeisti po dviejų vertimų (į rusų ir atgal), vėl ieško bylose, dėlioja pagal abėcėlę į knygą. Taip pakartotinai vyksta ritmingas, nesustabdomas, valingas veiksmas, lyg gyvybes gelbėtų. Santykis su atliekama paties išsikelta užduotimi ir yra paveikiausia Grigaliūno kūrinio dalis. Čia, kaip ir ekspozicijos struktūroje, labiausiai išryškėja nesuvokiamumas (žvelgiant iš šalies).

Prasmė iš beprasmiškų veiksmų?

Rinkti atvaizdus gali atrodyti beprasmis veiksmas. Vyresnės kartos žmonės (išgyvenę tą laiką) jau ne pirmą kartą teiraujasi, kodėl nieko neparašyta. Tokių žmonių interesas – sulaukti paguodžiančios interpretacijos, patirti „istorinės tiesos“ momentą. Atskirti vaizdus nuo konteksto jiems, be abejonės, – nuprasminantis žingsnis. Kaip atsakymas yra pasiūloma žiūrėti knygą „Mirties dienoraščiai“, kur su medžiaga elgiamasi tradiciškiau – ten yra trumpi aprašymai ar greičiau – likimų įvardijimai. O kiek sukrečiančių istorijų, vertų atskirų romanų, kurias reikėjo pakelti autoriaus psichikai, iš viso liko už „kadro“… Tačiau galerijos erdvėje svarbesni meninio veiksmo ženklai ir naujai susikūrusios reikšmės. Šiuokart išsireiškimas meniniai veiksmai neturi nieko bendra su menininko ego. Akimoju subliūkšta ir kritiko, ir žiūrovo ego, nes atliktas (ir toliau atliekamas) darbas turi pasišventimo, kurio nepaaiškintų pasisekimo imperatyvas (akivaizdu, kad tam yra nepalyginti lengvesnių kelių!). Tad kam viso to reikia?

O kam gi menas apskritai reikalingas? Juk apsieitume ir be jo. Didžioji meno dalis yra absoliučiai beprasmė – kartotinis veiksmas sau. Ypač performansai. Kur gi juos dėsi? Nei parduosi, nei ant sienos pakabinsi. Taip yra tol, kol į kūrybą žiūrima kaip į daikto gaminimą. Tačiau jei pažvelgtume į beprasmių veiksmų atlikimą kaip į naujos prasmės, naujų reikšmių kūrimą, viskas atrodytų kitaip. Manau K. Grigaliūno veiksmų virtinės prasmę suvoksime tik po kurio laiko ir tik intuityviai. Nes jo objekto pagrindinė savybė yra buvimas nesuvokiamam.

Man tikrai būtų nesudėtinga supinti keletą oficiozinių sakinių, kurie suteiktų instaliacijai deklaratyvių reikšmių ir šios gal net būtų nemelagingos. Pavyzdžiui, menininkas vaizdais konstruoja mūsų tapatybę, tiria istorijos lūžio momentus, atmintyje prikelia Lietuvos herojus. Tačiau kad ir kaip dėliočiau, tai būtų tik kontūras to, ką K. Grigaliūnas daro, bet ne esmė. Man tai panašiau į ritualinį veiksmą, susijusį su visuotine empatija, atleidimo ieškojimu, kainos mokėjimu, gedėjimu, apvalymu, „išsiraudojimu“. Ir nėra visa tai apimančio žodžio, nes tas jausmas, kurį provokuoja menininko veiksmai, yra už sąmonės. To nenusakysi, gali tik patirti.

Monika Krikštopaitytė

7 meno dienos

Tai 1941 šilkografija su atvaizdais žmonių, kuriuos susiejo 1941 metai. Vieniems jie buvo tragiški, kitus palietė švelniau, tačiau neaplenkė nė vieno. Menininkas jau trejetą metų Lietuvos ypatingajame archyve tyrinėja per sovietų okupaciją nukentėjusių žmonių likimus, surengė kelias parodas šia tema ir net išleido knygą „Mirties dienoraščiai“. Instaliacija „1941“ K. Grigaliūnas pateikia savitą požiūrį ne tik į istorinį tarpsnį, bet ir gilinasi į laiko suvokimo psichologiją: kiek ir kokiomis formomis praeitis gali skleistis, išsipildyti dabartyje. Autorius suteikia visišką laisvę parodos lankytojų interpretacijoms: ieškoti istorinės tiesos arba visai apie tai nesusimąstyti, vadovautis tik estetinėmis aspiracijomis. Palubėje, pridengdami vienas kitą, ant virvučių iškabinti žmonių veidų atspaudai. Išties, daug ką čia lemia tavo požiūris, tiksliau – žiūros taškas. Jei instaliaciją stebėsi nuo lango, veidai atsiskleidžia. O jei iš priekio, matai tik keistu, „gipsiniu“ ornamentu išdekoruotas ir gerokai pažemintas galerijos lubas.

K. Grigaliūno instaliacija įgarsinta. Ekspozicijos erdves perveria ritmingas lašančio vandens (gal kraujo?) teškėjimas. Garso efektas dar įdomesnis laiptinėje tarp galerijos salių. Čia jis skamba stereo. Nori nenori, turi susimąstyti apie laiko kategoriją.

Laikas, judesys, erdvė

Rimantas Eivenis: Tas ritmingas garsas – priminimas apie laiko tėkmę? O gal tai laša kraujas, kančios simbolika?

Kęstutis Grigaliūnas: Kalbant apie šią instaliaciją – kuo mažiau kančios, tuo geriau. Nesirengiu bauginti. Kai kurie teigė, esą mėginau „gąsdinti“ ankstesniuose projektuose („Apie meilę“, „Mirties metraščiai“, – aut.). Paroda – asociatyvi. Man kur kas įdomiau, ką jaučia ją stebintys. Neturiu noro aiškinti, primesti savo požiūrį. Pačiam atrodo svarbus laiko dėmuo: laikas, judesys ir erdvė. Atminties fenomenas. Ar galėtum šią sekundę prisiminti savo močiutės ar promočiutės veidą? Manau, ne. Reikia didesnių pastangų. Lengviau iškyla kitos asociacijos, pavyzdžiui, prisimeni ją ateinančią ar nutolstančią. Tačiau pamatyti veidą visu ryškumu – labai sunku. Kaip atsirado instaliacijos idėja? Lankydamasis archyve, mačiau bylų be asmens nuotraukų. Arba aptikdavau tik vieną ir tokią sudūlėjusią, suskeldėjusią, kai negali įžvelgti veido bruožų. Štai tas laiko dėmuo – nuo ryškios fotografijos iki visiškai balto lapo…
Šią instaliaciją būtų galima prilyginti filmui, kurį filmavo tavo tėvas ar senelis. Matei jį vaikystėje ir vėl atradai po daugybės metų: nekokybiškai išryškinta juosta, vaizdus keičia baltos tuštumos… Regis, dar meni, kas buvo įamžinta jau išblukusiuose kadruose. Štai tokį „filmą“ aš „sukarpiau“ ir išeksponavau. Jei jį nori pamatyti, turi labai greitai vaikščioti po instaliacija.

Braukti per lakštus galima?

Gali braukti, gali sustoti, įsižiūrėti. Tai mano mažytė provokacija. Kiekvienas žiūrovas ateina su sava patirtimi. Per instaliacijos atidarymą daug kas tikėjosi įprastų parodos elementų – istorijos pristatymo, supažindinimo su kontekstu. Čia to nėra, čia visai kitas matmuo – asmeninis, kiekvieno skirtingas. Tėra tik nuoroda – 1941 metai. O ne vien birželio 14-oji, pirmojo trėmimo data. Mat tais metais buvo ir kitų svarbių įvykių. Sužinoję apie būsimą parodą, daugelis pamanė: „A, Grigaliūnas vėl rodys tas dvigubas kalinių fotografijas“. Šiuo atveju visos jos buvo darytos tada, kai žmogus dar buvo laisvėje. Tačiau vėliau „įkalintos“ drauge su suimtuoju. Taip pat paimti ir šeimos albumai, nes esama ir vaikų fotografijų.

Istorijos atspindys dabartyje

Kiekvienas grafikos lakštas kalba apie atskirą žmogų, paimtas iš atskiro gyvenimo. Tad kaip visa tai sujungti į jūsų minėtą filmą, į vientisą istoriją? Ar nebūtina?

Kiekvienas tegul mato tai, ką nori matyti. Aš tik pateikiu nuorodą. Gal kitas parodą paliks abejingas, jam nepatiks, bus nuobodu.

Įsidėmėtinas pats atspaudų rodymo būdas, vadinamoji parodos architektūra.

Tai tam tikras simbolinis gestas. Čia demonstruojamas 1941 lapas. Vieni atvaizdai – ryškūs, kiti – mažiau, o treti visai išblukę.

Ar šie žmonės buvo nukankinti?

Nebūtinai. Šiuo atveju tai net nėra svarbu. Manyk, kaip nori. Jei tau reikia tokios įtampos, jei patyrimas to reikalauja – prašau, tebūnie taip. O jei ne – sakykime, kad jie visi liko gyvi.

Tačiau šios parodos siejimas su kitais Gedulo ir vilties dienos renginiais, tai verčia mąstyti apie istoriją, tragišką jos tarpsnį.

Mano, menininko, tikslas – pateikti kitokį požiūrį, skatinti žvelgti kitaip.

Ką reiškė 1941-ieji čia pavaizduotiems žmonėms?

Tai buvo tragiškas ir nedėkingas laikas: sovietų okupacijos pabaiga, per paskutinę savaitę nužudyta tūkstantis žmonių, nacistinės Vokietijos okupacija, Birželio sukilimas, Laikinosios vyriausybės sudarymas ir Nepriklausomybės deklaracija, tos vyriausybės išvaikymas, žydų žudynės. Į visa tai žiūriu plačiau, nekalbu tik apie birželio 14-ąją, trėmimų pradžią. Nori nenori, susimąstai apie istoriją. Vieni buvo išvežti, kiti išlaisvinti per sukilimą. Tačiau stengiuosi išvengti konkrečių faktų ir paaiškinimų, kad galėčiau istorinę problematiką „sudabartinti“.

Rimantas Eivenis

Bernardinai.lt

Šiuose estampuose galėtume įžiūrėti augmenijos motyvus – žiedų, žolių, šakų raizginius, primenančius rytietiškas arabeskas ir spalvotus japonų medžio raižinius. Kita vertus, šis kontempliatyvus gamtos tyrinėjimas panėši ir į švytinčias galaktikų nuotraukas, kuriose pulsuoja spalvingi žvaigždžių spiečiai, skleidžiasi pulsarai, skrieja savo orbitomis dangaus šviesuliai. Galbūt tai visa apimančio būties fenomenų bendrumo pojūčio išdava, pagal kurią kiekviena gėlė ar žolynas, kiekvienas mikrokosmosas savaip atspindi makrokosmosą, o kiekvienoje detalėje slypi visos visatos dalis… Taigi šiuos kūrinius galima suvokti ne tik kaip žemiško laikinumo, metų laikų kaitos – nuo ledo skeldėjimo iki pirmųjų daigų – atspindžius, bet iš platesnės suvokimo perspektyvos, įžvelgiant ne vien tik gražias formas, bet ir pačius esminius gyvybinius egzistencijos principus, visatos energijos pulsavimą.

D. Ivanauskaitės braižas nesikeičia, ji savo kūriniais teigia jau įtvirtintą vidinę pasaulėžiūrą, atverdama dar vieną improvizacijos galimybę. Menininkės kūryboje vyrauja sakralaus gamtos grožio ir kūrybinės fantazijos pradas. Joje nėra žmogiškosios veiklos pėdsakų, o mums augmenija, besiskleidžianti it kilimas, kelia asociacijas ir su muzikos kūrinių komponavimu, ritmika. Estampų koloritas dažniausiai pastelinis, švelnių tonų, nors kai kurie darbai tamsesni, dramatiški, kontrastingi, kupini paslapties, kai tarp tamsių susiraizgiusių šakų išsiskleidžia taurus žiedo šviesulys, nepaisant artimo ryšio su gamta, virstantis apibendrinančiu, monumentaliu simboliu, ženklu. Taigi šiuose raižiniuose užkoduotas gamtos neaprėpiamumas, begalybė.

Akivaizdu, kad dailininkės pasaulėvaizdį veikia Rytų kultūros estetiniai principai – neužbaigtumas, atvira kompozicija, in ir jan priešpriešos jungtys, rytietiškai tapybai būdingi motyvai, net japoniškos grafikos koloritas. Kartu visa tai nejučia perkeliama į mums artimą ir savą archajišką baltų kultūros klodą su jo ornamentiniais kodais, užslėpta simbolika. Žinoma, D. Ivanauskaitės kūriniuose neaptiksime aiškiai išreikštų simbolių, užtat pagrindiniu prasminiu elementu juose tampa augalų motyvai, kuriuose slypi subtilios, vos juntamos nuotaikos, mintys. Tuo tarpu grafinės linijos, taškai, šakų raizginiai, faktūrų ir spalvų mirgėjimas – gyvybinės jungties segmentai, liudijantys neišsenkamą kūrybos virsmą kaip nuolat atsinaujinantį, amžiną judėjimą.

Parodos pavadinimas skatina menininkės kūriniuose ieškoti tiesioginių dabarties atspindžių su visa kasdieniškos, „televizinės“ dabarties rutina, dinamišku ir kartais gniuždančiu miestų gyvenimu, civilizacijos grimasomis, šiuolaikinio žmogaus pasimetimu ar mums gresiančiais ekologiniais kataklizmais. Tačiau dailininkė gręžiasi į tai, kas nekinta, tad dabartį šiuo atveju reikėtų laikyti labiau filosofine kategorija. Vadinasi, menininkė nesistengia įtikti postmodernistinei ironiškai sąmonei ir atitinkamiems žiūrovų lūkesčiams, o siūlo grožėtis gamtos formų ir faktūrų, spalvų trapumu, kuriame vis dėlto slypi tam tikri nekintantys kaitos dėsniai.

D. Ivanauskaitės paveikslai galėtų būti prilyginti molekulių judėjimo fraktalams, galbūt amžinasis dabar ir yra tų materijos dėsnių įžvalgos. O ji, kaip teigia ne viena filosofinė sistema, niekur neišnyksta, tik nuolat kinta, persigrupuoja amžinybės erdvėje. Materijos kaita ir jos virpėjimas, spalvų skaidymasis būdingas ir parodoje eksponuotiems atspaudams. Kita vertus, galbūt ieškodami po augmenijos pasauliu slypinčių nekintamų fizikinių elementariųjų dalelių principų, iškreiptume menininkės intencijas, apeidami poetinį, estetinį jos kūrybos aspektą.

Neseniai matytame Pietų Korėjos režisieriaus Chang-dong Lee filme „Poezija“ pagrindinė herojė, pasinerdama į poeziją, tarsi bėga nuo sudėtingų gyvenimo aplinkybių į vaizduotės pasaulį, kur suranda savo tikrąją esmę. Juk kūrybinių galių išlaisvinimas leidžia mums peržengiant rūpesčių ribą, nugalint skausmą atrasti tikrąją, nepažeistą vidinę šviesą, kurios vaizdinius pamačiau ir D. Ivanauskaitės parodoje… Pagrindinė minėto filmo mintis – poezijos pagrindas yra gebėjimas jausti. Panašiai ir šios menininkės kūrybos pasaulis atsiremia į regėjimo duotybę medituojant šakų ir žiedų spalvas, šešėlius, jų grafines struktūras išreikšti savąjį aš. Juk kūrybą greičiausiai sudaro mūsų vidinės šviesos ir tamsos mainymasis, nuolatiniai prieštaravimai, kurie šios autorės darbuose nevirsta disonansais, o sudaro vientisą ir meditatyvų „dabarties“ lauką, atspindi ilgesį, laukimą kažko labai gražaus ir tikro. Manyčiau, kad grožis vis dėlto nėra banalybė: norėdami išsaugoti gyvybingas kūrybines galias, mes kartais turime sugrįžti prie jo ištakų.

Jolanta Sereikaite

Literatūra ir menas

Taigi, paroda – atviras A. Žalpio laiškas, kurį vertina ne tik adresatas. Pasak autoriaus, jis siunčia viešą žinutę apie Andreasą Pytliką jam pačiam ir žiūrovams. Todėl, norit ją perskaityti, reikia pasirengti ir išsiaiškinti, kas yra adresatas, apie kurį pasakojama „laiške“. A. Pytlikas – Vokietijoje gyvenantis ir kuriantis menininkas, kurio kūryba remiasi sąvoka „žalia“. Joje telpa ne tik konkreti spalva, bet ir idėjos, archetipai. „Žalia“ vokiečių menininką lydi kūriniuose ir buityje, greičiausiai todėl A. Žalpys, paveiktas stiprios aistros vienai spalvai, nusprendė paklausti, kas mums yra „žalia“. Įdomu, kiek žiūrovų, perskaitę spalvos pavadinimą, identifikavo ją kaip populiariosios kultūros atributą? Pastaruoju metu vyrauja perspausta „žaliųjų vertybių“ mada, už kurios slepiasi perdėtas ir lėkštas, paviršutiniškas žavėjimasis ekologija ir sveika gyvensena. Dviprasmišką situaciją atspindi šūkis „Green is the new black“, padedantis parduoti daugiau „žalumos“, kuri ne visada tokia „žalia“, kaip teigiama…

Į Panevėžio galeriją atkeliavusią ekspoziciją pagal išraiškos priemones galima suskirstyti į tris dalis: fotografiją, videomeną ir objektus. Nuotraukose menininkas įamžina ir išryškina žalias detales. Dviejose fotografijose vaizduojami žali sportiniai bateliai, kuriuos avi A. Pytlikas, bet jį atpažinti leidžia tik autoriaus paaiškinimas. Nuotraukos, kuriose užfiksuotos tik menininko kojos – savotiška portreto interpretacija. Kitose trijose fotografijose A. Žalpys fiksuoja parodos atidarymo fragmentus – būtent tuos žmones, kurių apranga turi ką nors žalia. Juos pristato be ypatingų atpažinimo ženklų. Nespalvotose fotografijose išryškinamos tik žalios detalės. Pasirinktas populiarus technologinis sprendimas nebestebina, bet šių kūrinių tiesmukumą A. Žalpys bando sušvelninti greta eksponuodamas videomeno darbus, kurie ilgiau „įdarbina“ žiūrovą.

Viename televizoriaus ekrane menininkas tapybą transformuoja į videomeno kūrinį. Čia matome, kaip menininko ranka išmargina drobę geltonomis ir mėlynomis linijomis, kurios galiausiai susikryžiuoja, išgaudamos naują spalvą. Geltona + Mėlyna = ? Šią formulę A. Žalpys leidžia išspręsti ir kitame videomeno kūrinyje. Greta pastatyti du ekranai, vienas jų transliuoja mėlyną, kitas – geltoną vaizdą, kuriuos kartais sudrumsčia šauksmai, paaiškinantys šį tylų spalvų rebusą. Skanduotė „Žalia! Žalia! Žalia! Žalia…“ netiesiogiai mūsų vaizduotėje apjungia ir sulieja dvi spalvas. Trečiasis kūrinys „iškrenta“ iš minėtų videomeno darbų konteksto. Net autorius prisipažino, kad ateityje eksponuodamas parodą galbūt jo atsisakys. Jame daugiau fikcijos ir režisūros, bet tai nėra įtaigu. Veiksmas vyksta Žaliojoje gatvėje, kur dar apstu purvino, tirpstančio sniego. Regime rankas, kurios pila geltonus ir mėlynus dažus. Galiausiai parodomas rezultatas: pilkoje gatvėje nusidriekusios ryškios skirtingų spalvų juostos. Idėja sumaišyti dvi spalvas, o rezultatą palikti tik įvardytą, yra vykusi, bet ne iki galo išgryninta.

Trečioji parodos dalis – objektai. Iš sienos išnyrančios pirštinėtos rankos (geltona ir mėlyna) sunertais pirštais verčia galvoti apie spalvų sąjungos rezultatą. Lygiagrečiai, kiek žemiau, menininkas įkomponavo tų spalvų sandalus. Šių objektų atsiradimas atkartoja anksčiau naudotas žaidimo taisykles, todėl atrodo tiesmukai, bet forma paįvairina ekspoziciją.

Parodoje „Žalia-2 (2-as laiškas kolegai Andreasui Pytlikui)“ A. Žalpys kviečia pasigilinti į „žalios“ esmę, bet, jei jos ir nerasite, bent jau netiesiogiai susipažinsite su kitu kūrėju ir jo idėjomis. Žalią „laišką“ sudarantys kūriniai forma sukuria dinamišką ekspozicijos vaizdą. A. Žalpys, pasirinkęs paprastą temą, atranda nemažai išraiškos būdų, kurie leidžia žiūrovui patirti netikėtą atradimo jausmą. Tokią įvairovę nelengva suvaldyti, tad ekspozicijai vietomis pritrūksta harmonijos. Idėja prabilti apie kitą kūrėją jo kalba – rizikinga, bet A. Žal­pys parodoje išvengė „slidžių kampų“, kartojimosi, pateikė savas „žalios“ versijas ir įdomias kolegos kūrybos interpretacijas.

Karolina Tomkevičiūtė

Literatūra ir menas

Tokios kaip keramika, tekstilė arba grafika, kurios reikalauja didžiausio kruopštumo ir technikos įvaldymo, dažnai laikomos amatininkiškomis, kas menininkui anaiptol nėra komplimentas. Tuo tarpu fotomedija ir ypač skulptūra išgyvena itin gerus laikus, tituluojamos dabartiniu avangardu. O reikia pripažinti, kad tai toli gražu ne visais atvejais būna tiesa.

Gal juokais, o gal ir ne tarp skirtingomis „vertybėmis“ atstovaujančių blokų kartkartėmis įsižiebia nedideli ginčai, dažniausiai grįsti stereotipais, inspiruojami noro pasismaginti, paerzinant kaimynus. Bene geriausiai tai atspindi grafiko Giedriaus Jonaičio videofilmo „Karas“ epizodas, kuriame jis susprogdina Skulptūros katedros duris. Todėl buvo bent kiek keista išgirsti apie bendrą jaunųjų skulptorių ir grafikų parodą. Pakvipo mitų laužymu, nedidele provokacija.

Dviejų skulptorių ir keturių grafikų paroda suręsta ekspromtu, per savaitę. Be didelių užmojų, kamerinio pobūdžio, pasitikint paties žiūrovo galiomis sujungti neartikuliuotas, parodoje eksponuojamuose darbuose išmėtytas užuominas ir susidaryti savo asmeninį pasakojimą. Čia išryškėjo pastaraisiais metais postuluojama iliustratyvumo vengimo dogma. Beveik visi kūriniai pasižymi atvirumu interpretacijai, skatina žiūrovo darbą su savimi. Mažoje galerijos patalpoje ratu išdėstyti darbai veikia kaip asociatyvios, vienas į kitą nukreiptos nuorodos. Tačiau paradoksalu, kad nors kiekvienas jų, imant atskirai, transliuoja savitas istorijas, sustatyti ir skaitomi ratu visi kartu jie įgauna gana iliustratyvią pasakojamąją formą.

Pirma pamatome Elenos Grudzinskaitės ofortą, kuriame pavaizduotas medžioklinis šautuvas, nukreiptas į toliau aptinkamus šekspyriškai išsipusčiusius Monikos Puzauskaitės pelėdžiukus („Dingę“ iš serijos „Raudonoji knyga“, 2010). Karolio Strautnieko miške kiūtinantis vilkas („Pilve“, 2010) šalia skulptorės Marijos Šnipaitės Kalėdomis atsiduodančios trobelės scenografijos („Sezoninis“) iš karto primena pasaką apie Raudonkepuraitę, nors tikiu, kad toks „ansamblis“ susidarė visiškai atsitiktinai. Lauros Grybkauskaitės „Būsena“ su eglutes primenančiu ornamentu vėlgi tarsi „trobelę“ apgaubiantis išorinis fonas, nors ir žymintis daugiau vidinį autorės jausmą ir visai nėra Šnipaitės instaliacijos užbaigimas. Kiek suglumsti tik išvydęs skulptoriaus Rafalo Piesliako (vienintelio parodos dalyvio, jau palikusio savo alma mater prieš keletą metų) instaliaciją su kėde ir virš jos tįsančia nuoga elektros lempute. Pastaroji iš karto atsineša šizofreniškas kitose jo parodose transliuotas reikšmes, kurios šitame teigiamame miško, medžioklės, eglučių kontekste atrodo gan svetimos. Be to, tiek Šnipaitės, tiek Piesliako instaliacijos mena interjerus (vienu atveju – kažką panašaus į medžiotojo namelį, kitu – siaubo filmo scenografiją), kurie egzistuodami šalia tarsi turėtų mesti vienas kitam meškerę, tačiau taip nenutinka. Parodos organizatoriai metė retą ir platų tinklą – nuo šventiškumo, vaikiško naivumo iki brutalumo ar užslėptos agresijos, ir pastaroji dalis kažkaip prasprūdo. Nors visos kitos žuvys užkibo tvirtai.

Parodos pavadinimas „Sezonas“, kilęs nuo Šnipaitės instaliacijos, ne tik puikiai „sukabino“ darbus, bet ir padėjo parodai išsiskleisti keliais sluoksniais, kurių kontūrus numatė ir parodos organizatoriai. Pavyzdžiui, sezonas – laiko tarpas, per kurį sukurti darbai, arba nuoroda į „tam tikrą laikotarpį, kuriam būdinga vis nauja, bet periodiška nuotaika, atmosfera ir reiškiniai“. Gana abstrakti koncepcija suveikė kaip savotiškas saugiklis, tačiau pasirodė esanti visiškai pakankama ir net atskleidžianti įdomius probleminius taškus. Vienas tokių – pusmetinis menininko studento gyvenimo ciklas, kai dukart per metus esi priverstas sustoti tam tikrame patikros punkte ir priduoti ciesoriui ataskaitą apie tai, ką esi nuveikęs, įrodyti, kad menininko vaidmuo yra stropiai atliekamas. Tik nedidelė dalis peržiūroms skirtų ar net diplominių darbų užsitarnauja teisę būti pavadinta meno kūriniais, dažniausiai jie pasilieka eskizo stadijoje. Tik išgyvenus keletą sezonų kartais pasiseka sukurti iš tiesų kažką savarankiško ir įdomaus, tad paroda ne tik yra savotiškai reprezentuojanti, bet ir reflektyvi tiek savo, tiek kolegų atžvilgiu. Pernai panašiu metu vyko Vytauto Michelkevičiaus kuruota paroda „Akademija“, kurioje dalyvavusios giminiškos skulptūra ir fotomedija bandė sučiupti šitą buvimo studentu menininku problemą, tačiau „Sezonas“ išplaukė daug natūraliau ir poetiškiau, tarsi elegantiškai sumėtęs pėdas tirpstančiame sniege.

Parodos pavadinimas itin tinka, kai ji vyksta keičiantis sezonams. O pavasarėjant visad traukia į mišką.

Jolanta Marcišauskytė-Jurašienė

7 meno dienos

„Pasak parodos iniciatorių, surengti šią ekspoziciją juos paskatino svarstymai apie tariamai egzistuojančią distanciją tarp grafikos ir skulptūros. Distanciją, kurią dažniausiai lemia skirtingas šioms dailės šakoms atstovaujančių meno kūrinių erdvės ir transliuojamo pranešimo traktavimas.“ – taip pradedamas spaudos pranešimas išsyk nuskamba kaip pasiteisinimas, tik prieš ką?

Distancija tarp grafikos ir skulptūros šiuo atveju egzistuoja keliais tipais. Pirmasis susijęs abstrakčiai vartojamomis sąvokomis (grafika kaip piešinys ir skulptūra kaip erdvinis objektas). Šis tipas dažniau pasitaiko individualioje atskirų menininkų veikloje ir egzistuoja, pavyzdžiui, kaip apmąstymas apie piešinio, eskizo ir erdvinės formos, struktūros ribas/ryšius. Neabejoju, kad daugelis savęs klausia – kokia vieta kūrybiniame procese ar pačiame kūrinyje tenka linijai, piešiniui etc.

Kitas, žemiškesnis/politiškesnis parodos kontekste nyrančios distancijos tipas yra susijęs su konkrečių institucijų (šiuo atveju ir VDA) formuojamu kalbėjimu. Jis, nuolatos artikuliuodamas atskyrimo ar sujungimo temas, skirtį/distanciją arba sukuria iš naujo, arba prailgina jau sukurtą seniau. Šis kalbėjimas yra aitrus ir turbūt vis dar besitęsiantis netolimos praeities reliktas. Parodoje jis egzistuoja kaip įvairių kalbinių dėmenų (konceptas, anonsas, pavieniai pokalbiai, atidarymo kalba etc.) suma. Šiuo atveju nereikia imtis vertinti kategorijomis: gerai/blogai. Parodos kontekste jaučiamas siekis įtraukti į pokalbį ir žiūrovą skatina tiesiog klausti, abejoti ar paklusti.

Parodoje „Sezonas“ koreliuojasi abu kalbėjimų apie distanciją tipai. Pirmasis natūralus ir klausimų nekelia, o štai antrasis „distancijos“ sąvoką tarsi specialiai pastiprindamas (kad vėliau pabandytų paneigti) – abejotinas. Pasikartosiu, nereiškia, kad apskritai kalbėti nereikėtų, bet grafikos ir skulptūros kūrinių suliejimas į vieną parodą, jų tarpusavyje mezgami ryšiai – jau yra kalbėjimas ir jis akivaizdus, tad kam kartotis?

Kita vertus, šių temų (grafikos ir skulptūros distancijos) ir skirtingų kontekstų amplitudėje galima suabejoti ir pačia distancijos sąvoka. Kiek ji reali, o kiek reliatyvi? Žinoma, galima vėl nemažai kalbėti apie trinamas (ar jau ištrintas) ribas šiuolaikiniame mene, bet tiek prikalbėta… Šiuo atžvilgiu distancijos sąvoka labiau reliatyvi. Tačiau iki galo suabejoti jos prasmingumu trukdo vietinis (VDA) kontekstas: žinant, kad „Sezonas“ yra daugiau ar mažiau studentų paroda, sąvoka tampa daugiau nei reali. Studijuojantys ar studijavę VDA arba kitaip susidūrę su šia švietimo institucija supras/atsimins, kad distancijos sąvoka tarp skirtingų disciplinų dar labai aktuali. Tačiau šiuo atveju (kai jau einama į kitą instituciją) būtų užtekę pačios parodos kaip fakto. Trumpai tariant, kalbėjimas apie distanciją atrodo tarsi primestas, tačiau yra kitas natūraliai susiklostęs kalbėjimas, kuris parodoje yra svarbesnis.

Galbūt distancijos idėja pasirinkta dar ir todėl, kad (autoriai neslėpė) mintis organizuoti šią parodą gimė labai impulsyviai bei buvo įgyvendinta vos per savaitę. Tokiu atveju distancijos minėjimas turi suveikti kaip plūduras, saugantis parodą nuo gelmės ir laikantis ją paviršiuje (akiratyje). Tačiau plūduro vaidmuo šiuo atveju atitenka ne kalbėjimui apie distanciją, o pačių dalyvių savo kūryboje įžvelgtiems vienas kito minčių tęsiniams.

Pati paroda konstruojama taip, tarsi tai būtų vaikščiojimas ratu aplink vieną pasakojimą. Darbai veikia kaip nuorodos vienas į kitą. Todėl galime nujausti veiksmo vietą, mėginti konstruoti menamą siužetinę liniją. Kuriama būsena čia svyruoja nuo šventiškumo, vaikiško naivumo iki brutalumo ar užslėptos agresijos. Pasakojimas primena detektyvą, arba tiksliau tariant „ne visai aiškią“ istoriją. Pagrindiniu veikėju parodoje siūloma tapti pačiam žiūrovui, kuris, remdamasis savo patirtimi bei vaizduote, sukurs savo istoriją.

Beveik (sakau beveik, nes neapleidžia įspūdis, kad Rafalo Piesliako instaliacija prisiūta kiek dirbtinokai) visi kūriniai tikrai provokuoja žiūrovą kurti savą istoriją. Duodami ir raktiniai žodžiai/motyvai: žiema, elniai, medžioklė, eglutės, trofėjai etc. Nuorodų ir asociacijų tinklas suturi ir padeda neprašokti (nepralošti taip pat). Savo istoriją kurti gali tiek, kiek tau leidžiama (įvaizdžių, nuorodų, asociacijų, galų gale ir asmeninės fantazijos audinys). O audinys suaustas tvirtai, bet jautriai, švelniai ir tampriai.

Visi parodoje pristatomi darbai ne šios parodos kontekste įgautų ir kitas prasmes. Šiuo atveju, pradedant, pavyzdžiui, Elenos Grudzinskaitės ofortu „Privatumas. Normos”, ar Monikos Puzauskaitės „Dingę“ (iš serijos „Raudonoji knyga“), arba Karolio Strautnieko „Pilve“, Lauros Grybkauskaitės „Būsena“ baigiant Marijos Šnipaitės instaliacija „Sezoninis“ išryškėja bendrų, „sezoninių“ (eglutės, trofėjai, žvėrys, medžioklė etc.) motyvų tinklas. Jis tvirtai suriša minėtuosius kūrinius draugėn sukurdamas vientisą nuorodų (linkų) sistemą – paspaudi vieną ir nušoki į kitą. Nuo Grudzinskaitės natūralaus dydžio šautuvo prie Šnipaitės elnio ragų, nuo jų – prie Strautnieko vilko ir taip toliau. Žinoma, tarp šokinėjimų nuo/prie įsiterpia asmeninės patirtys, atsiminimai, kurie viską sukabina ir tinklą paverčia istorija. Pavyzdžiui, aš prie Šnipaitės elnio ragų atsiminiau bičiulę menininkę, kuri kolekcionuoja elnio įvaizdžius šiuolaikiniame mene. Šnipaitės instaliacija puikiai papildo tą kolekciją ir nubrėžia dar vieną įdomią paralelę.

Tada imi ir pastebi, kad nuorodos, kad ir kaip bežiūrėtum, sutampa, sluoksniuojasi. Iš dalies todėl šios parodos kontekste aptarti kiekvieną kūrinį atskirai nėra svarbu, juk geriausiai jie atsiskleidžia drauge, kaip nuorodos į vienas kitą. Bet koks neatsargus atskyrimas gali suardyti asociacijų ir nuorodų tinklą (kiekvieno kuriamą individualią istoriją). Nebent paminėsiu, kad parodos epicentru tapęs Šnipaitės „Sezoninis“ padiktavo pavadinimą.

„Sezonas“ žymi tam tikrą laiko tarpą, per kurį buvo sukurti darbai, o kartu duoda nuorodą į tam tikrą laikotarpį, kuriam būdinga vis nauja, bet periodiška nuotaika, atmosfera ir reiškiniai. Sezoniškumas kaip inspiracija bei kriterijus renkantis kūrinius yra netikėtas ir įdomus žvilgsnis.

Vientisumas ir paprastumas liūliuoja ir nardina pamažu kuriamos istorijos gelmėn. Kad nesutrukdyčiau kitiems jų istorijų susikūrimo ar/ir atradimo malonumo, daugiau savosios nepasakosiu.

Danutė Gambickaitė

artnews.lt

Pokalbis su Egle Kuckaite apie naujausią sienos akciją JJ, skirtą Jono Jablonskio 150-osioms gimimo metinėms paminėti

Pokalbį pradėsiu pirmąja į galvą atėjusia mintimi – kad sienos akcijos Eglės Kuckaitės kūryboje yra ypatingos. Būtent jomis pelnei didžiausius laurus tarptautinėje meno arenoje: 2004-iaisiais XIII-ojoje Talino grafikos trienalėje „In Exile“ ir 2007-aisiais V-ojoje Tarptautinėje grafikos meno trienalėje „Transfer“s Prahoje. Šiose prestižinėse grafikos parodose visų dėmesį patraukė įspūdingos sienos akcijos „Radiacinis fonas nepakitęs“ (Taline) ir „Perėjimas į šviesos režimą“ (Prahoje). Kuo būtent ši kūrybos forma tau yra ypatinga?

Visų pirma dėl išskirtinės erdvės. Įdomu dirbti neįprastoje didelėje plokštumoje, vaikščioti po ją mažais piešiniais, iš kurių linijomis suformuoji norimą vaizdą. Dažniausiai jis būna laikinas, apribotas parodos termino. Po to darbas ant sienos uždažomas.

Kitokia yra su naujausia tavo sienos akcija „JJ“ (Jonas Jablonskis), specialiai sukurta Lietuvių kalbos instituto erdvei. „JJ“ artima anksčiau mūsų reprezentacines erdves puošusiems monumentaliosios dailės kūriniams – didelio mastelio, suaugusi su pastato architektūra. Smagu, kad valstybinėse institucijose atsiranda naujų šiuolaikinės dailės pavyzdžių. Kieno iniciatyva sukurta ši sienos akcija?

„JJ“ idėją pateikiau Lituanistikos tradicijų ir paveldo įprasminimo komisijos paskelbtam konkursui, kurio rezultatai ir nulėmė mano sumanyto kūrinio įgyvendinimą. Minėtame konkurse ryžausi dalyvauti paskatinta žmonių, kuriems artimos mano kūrybinės idėjos, kurie sekė mano meninę veiklą ir nuolat domėjosi naujausiais mano darbais. Toks palaikymas menininkui yra neįkainojamas, juolab kai kasdienybėje esi nuolat lydimas abejonių, nerimo bei ilgų kūrybinių ieškojimų.

Sienos akcijoje „Perėjimas į šviesos režimą“ vaizdavai Mikalojų Konstantiną Čiurlionį su Franz‘u Kafka, I-ojoje Lietuvos šiuolaikinės dailės kvadrienalėje – rašytoją Žemaitę. „JJ“ toliau nuosekliai tęsia didžiųjų kultūros asmenybių tematiką tavo kūryboje.

Išvardyti kultūros žmonės ypač daug dirbo, kūrė, turėjo savo unikalų žvilgsnį į laiką, kuriame gyveno, tai liko jų kūryboje. Mane veikia, jaudina, kai pradedu galvoti apie tai… Jono Jablonskio persona ir išvaizda mane nuvedė prie šio meninio sprendimo, kurį neskubėdama įgyvendinau per praėjusią vasarą. Šioje sienos akcijoje, kaip ir anksčiau sukurtose, vaizdo prasmę ir formą kuria linijos, per kurias, manau, galiu nemažai pasakyti.

Kaip ir ankstesnėse, šioje sienos akcijoje pagrindinis tavo kūrybos įrankis yra antspaudas, kuriuo ant sienos plokštumos kruopščiai kuri vaizdą (Čiurlionio ir Kafkos atvaizdams naudojai natų ženklus, tarakonų, skruzdėlių, plaukų kuodelių, pirštų formos antspaudus). Kaip esi teigusi viename interviu, renkantis antspaudus tau svarbi tiek jų forma, tiek ir reikšmė.

„JJ“ sienos akcijoje vieną antspaudą sudaro žodžiai sek paskui širdį, kitą – širdis yra liepsna. Ne vieną savo tapybos ir grafikos kūrinį esu įvardijusi tokiais žodžiais. Be šių, dar panaudojau giežtos formos vyriškų baltinių apykaklės, muzikinio ženklo formos antspaudus. Jablonskio figūros kontūrus nužymėjau rodomojo piršto galiuko profilio formos antspaudu. Nenorėčiau įvardyti, ką reiškia šie antspaudų piešiniai. Turėtų būti pakankamai aišku. Palieku laisvę kiekvieno vaizduotei.

Išskirtinai simboliška Jablonskio figūros traktuotė – kalbininkas vaizduojamas nukryžiuotojo poza su knygomis rankose. Kaip pasirinkai būtent tokią vaizdavimo schemą?

Jonui Jablonskiui teko gyventi ir dirbti lietuviškos spaudos draudimo laiku. Kalbininkas, knygnešys, pedagogas. Kiek žmogus gali pakelti? Mano kūrinyje Jablonskis į šalis ištiestomis rankomis tarytum spaudžia, remiasi į knygas… Rankų judesyje ir viso kūno linijose gan aiški užuomina į nukryžiuotąjį… Aš to siekiau.

Sienos akcija „JJ“ – vienas iš paskutiniųjų didesnių tavo grafikos kūrinių (nepaisant to, kad ji peržengia tradicinės grafikos ribas). Pastaruoju metu daug dėmesio skiri tapybai. Ar netolimoje ateityje planuoji grįžti prie grafikos ciklų?

Kiekvienais metais kuriu grafikos darbus. Ofortus. Monotipijas. Jų neskubu rodyti. Dabar su malonumu dirbu aliejiniais dažais ant drobės. Apie ateitį nieko konkretaus negaliu pasakyti.

Esi viena iš nedaugelio grafik(i)ų, kurių talentui vienoje kūrybos srityje per ankšta: be grafikos ir tapybos kuri objektus, esi kuravusi parodas. Ką menininkui duoda toks tarpdiscipliniškumas?

Gyvenimo pojūčių.

Būti komisijoje, kuri „atmeta“, – vienas nemaloniausių darbų pasaulyje. Už jį gaunamas „prizas“ – švaresnė galerijos erdvė, maloniau slystantis žvilgsnis, laisviau kvėpuojantys geri kūriniai. Bet tai –­ prizas. Iki tol – nelengvas, nemalonus darbas. Tačiau tradicinis „Estampas“ to vertas, tai – viena įdomesnių periodiškai vykstančių parodų Vilniaus galerijose. Kuo jis įdomus, kam reikalinga atranka ir kokias permainas žada šio renginio organizatorė, grafikos meno centro galerija „Kairė-dešinė“?

„Estampas“ – kasmet nuo 1996 m. grafikos meno centre „Kairė-dešinė“ rengiama apžvalginė grafikos technika kuriančių menininkų paroda. Iki šiol menininkai sunešdavo kūrinius ir kiekvienas matydavo savo pavardę tarp parodos dalyvių. Komisija nebent „praretindavo“ atneštus darbus (galerija ne guminė) ir išrinkdavo nugalėtojus.

Šiemet pirmą kartą kūriniai buvo griežtai atrenkami. Kūrinius pateikė 37 autoriai. Dar aštuonis pakvietė galerija. 22-jų autorių kūriniai komisijos atmesti. Tai daugiau nei pusė. Gerai ar blogai? Galerija nori surengti įspūdingą, kokybišką parodą. Kai einate į svarbų susitikimą ir norite atrodyti kuo geriau, ar rengiatės pirmą po ranka pakliuvusį drabužį? Ne. Galvojate, renkatės, matuojatės. Tą patį šiemet atliko galerija. Toks galerijos sprendimas kai kuriems menininkams sukėlė nemažai neigiamų emocijų.

Sužinojus, kad tavo darbas nepriimtas į parodą, apima nemalonus jausmas. Tačiau tai nereiškia, kad menininkas prastas ar kad komisija mano, jog jis toks. Buvo puikių menininkų, kurie kiek atsainiai pateikė atrankai tokius kūrinius, kuriems būtinas platesnis kontekstas ar specifinė ekspozicija. Tarp atmestųjų buvo ir įdomių darbų, kuriems pritrūko atlikimo kokybės. Šiemet atsirado nemažai netradicinio formato, keistos ar pretenzingos išorės kūrinių, kuriems trūko idėjos ir vidinės argumentacijos. Dar vienas atrankos pliusas – pagalba menininkui neeksponuoti silpno kūrinio. Gal supykęs kitais metais „Estampui“ jis pateiks baigtą, argumentuotą ir paveikų kūrinį.

Pasak parodą (ir atranką) inicijavusios galerijos direktorės Jurgos Minčinauskienės, „šių metų „Estampas“ dar nėra tas „medus širdžiai“, kai galėtum ranką prie širdies padėjęs pripažinti, kad viskas, kas įmanoma, padaryta vardan geros ekspozicijos. Šiųmetę parodą ji vertina kaip švelnesnį pereinamąjį etapą į aukšto lygio parodą. Galerijos noras pasiekti aukštesnį lygį pagrįstas. Tam pasitelkiamos dvi priemonės. Pirmoji – atranka. Antroji – asmeninis menininkų kvietimas į parodą. Būtent šiuo principu sudaryta antroji – „kairioji“ – galerijos salė. Čia eksponuojami, galerijos manymu, vertingiausi 2010 m. sukurti kūriniai. Kūriniai nebūtinai rodyti galerijoje „Kairė-dešinė“ (pavyzdžiui, Gretos Grendaitės ciklas „Karo taktikos“ nebuvo pristatytas Vilniuje). „Kairė-dešinė“ dažnai eksponuoja grafikos technika sukurtus darbus, nemaža dalis jų bus matyti. Eksponuojami K. Grigaliūno šilkografijos „Mirties dienoraščiai“ ir to paties pavadinimo albumas, R. Spelskytės estampas „Mont Blanc“, G. Grendaitės estampai iš ciklo „Karo taktikos“, L. Šalčiūtės paveikslas iš ciklo „Giesmių giesmė“, R. Šumskytės atspaudai iš ciklo „Rožiniai sapnai“, M. Marcelionytės fotopolimero graviūrų serija „Laiškai“, M. Dūdos ir J. Mikulskytės atspaudų serijos.

Koks rezultatas gautas, pasitelkus šias priemones – atranką ir kviestinius menininkus? Pirmoje salėje – kūriniai, pristatyti atrankai pačių menininkų. Dalis kūrinių iki šiol niekur neeksponuota, kai kurie sukurti specialiai „Estampo“ paro­dai. Rezultatas – skirtingos stilistikos ir formatų kūriniai. Rodomi tiek jaunų, dar studijuojančių, tiek vyresnės kartos grafikų darbai. Salėje – trys pirmą kartą galerijoje kūrinius eksponuojantys jauni menininkai. Vienam iš jų ir buvo skirta „Estampo“ nominacija – „Už sėkmingą debiutą“. Įdomiausiu debiutuojančiu menininku tapo VDA studentas Linas Blažiūnas. Parodai jis pateikė sausos adatos technika atliktą ciklą „Miško hipnozė“. Tai – didelio formato, kruopščiai atliktas, ramuma dvelkiantis kūrinys. L. Blažiūnas sukūrė medžio „išklotinę“. Gaubtos plokštumos – beržo žievės raštai, o lygios –­ lentos (supjaustyto medžio) ženklai. Kubizmo logiką primenantis sprendimas paprastas, aiškus ir originaliai perteiktas. Šis kūrinys nebuvo vienintelis pretendentas į nominaciją. Buvo įdomūs ir dviejų jaunų grafikių (Elenos Grudzinskaitės ir Urtės Balčaitės) tradicine estampo technika sukurti kūriniai.

Kitos nominacijos nėra tokios reikšmingos. Jos išskiria įsimintiniausius pa­ro­dos kūrinius ir palengvina darbą žurnalistams. Giedrius Jonaitis gavo dviprasmišką apdovanojimą „Už įsisenėjusią ligos formą“. „Liga“ – pomėgis konstruoti kūrinius, kurių bene pagrindinė funkcija – stebinti. Milžiniškas Kęstučio Grigaliūno darbas su archyvine medžiaga, sėkmingos šių metų parodos ir išleista knyga įvertinti lakoniška nominacija „Už meilę“. Prieš keletą metų „Estampe“ pirmąją vietą užėmusi Rūta Spelskytė gavo nominaciją „Už geografiką“ ne tik to, kad kūrinys vaizduoja Monblano kalną, bet ir už energiją, nuolatinį (kūrybinį) judėjimą ir naujų idėjų paieškas. Matas Dūda pagerbtas nominacija „Už grafikos ekologiją“ kaip menininkas ir dėstytojas, pasižymintis techniškumu, kūrinių atlikimo ir koncepcijos „švara“ ir santūrumu. K. Grigaliūnas, R. Spelskytė ir M. Dūda dalyvauti parodoje buvo pakviesti asmeniškai, įvertinant šių metų jų darbus. Šių ir kitų menininkų kūriniai, rodomi antrojoje salėje, sukūrė kokybišką ekspoziciją. Nenuolatiniams galerijų lankytojams tai buvo puiki proga apžvelgti geriausius šiais metais grafikos technika sukurtus kūrinius. Tiesa, parodoje buvo ne visi šiemet gerai pasirodę menininkai –­ ne visi sutiko dalyvauti.

Galerija „Kairė-dešinė“ sėkmingai laviruoja tarp vyresnei kartai įprastų, senų tradicijų ir šiuolaikiško požiūrio į kultūrą. Permainų Lietuvos parodiniam gyvenimui reikia. Tiek menininkams (iššūkiai įkvepia), tiek žiūrovams, kurie dažnai pamirštami, kai diskutuojama apie galerijų darbą. O juk pagrindinis parodinio veiksmo veikėjas – žiūrovas – išrankus ir reiklus. Jis nepasitiki „iš viršaus“ nuleistais autoritetais. Keliaudamas po pasaulį, jis mato įdomias parodas, pasaulinės reikšmės menininkus ir kuratorių bei institucijų pastangas sudominti, paaiškinti ir susidraugauti. Mūsų „kultūros rato“ modernistinė arogancija prisidėjo prie juos šiandien ištikusio ignoravimo. Suprantu žiūrovus: galerijų daug, parodų –­ gausybė. Bet gerų parodų – mažai. Užsukęs į dvi nevykusias, trečią kartą gerai pagalvosi, ar verta gaišti laiką. Atsinaujinti siekiantis „Estampas“ – vienas žingsnis permainų link, tačiau laikas žengti. Kitas klausimas – kur link. Štai dailėtyrininkė Monika Krikštopaitytė apie šių metų „Estampo“ parodą „7 meno dienose“ rašo: „Peršasi išvada, kad kasmetis „Estampas“ (profesionaliai atrinkta ir solidžiai pristatyta paroda) galėtų tapti grynai ateinančios grafikų kartos scena, nes juk dėl jų ten ir einama, o ir mažiau dramų būtų atrenkant.“ Galimybė susipažinti su jaunais grafikais – vienas didžiausių „Estampo“ privalumų. Turime vertų dėmesio jaunųjų. Tačiau atrodo, kad galerija „matuojasi“ kitą, gal prasmingesnį kelią. „Estampas“ galėtų tapti kasmečiu prestižiniu grafikos „žurnalu“, kuriame rodomi vertingiausi tais metais sukurti darbai. Tai būtų nelengvas, visus metus trunkantis darbas, kurio metu būtų akylai stebimi visoje Lietuvoje vykstantys grafikos reiškiniai. Tačiau tokia paroda būtų naudinga tiek menininkams ir dailėtyrininkams, tiek žiūrovams. O dramos Lietuvoje lydi kiekvieną ką nors veikiančio žmogaus žingsnį. Kuo mažesnis ir uždaresnis ratas, tuo stipresnė ir absurdiškesnė konkurencija bei tikros ir išsigalvotos dramos. Bet tai nėra priežastis nustoti veikti ir siekti gero (ne patogaus) rezultato. Iš naminių šlepečių „Estampas“ mėgina šokti į aukštakulnius. Pirmieji žingsniai nelengvi, tačiau viskas įmanoma.

Aistė Paulina Virbickaitė

Literatūra ir menas

Imituodama parodos struktūrą (kai greta iškabinti tarpusavyje nesusiję skirtingų autorių kūriniai) ir grafikos preso darbą, mintis išdėstysiu atskiromis tezėmis.

Apie grafiką

Dabarties grafikai nebeužtenka būti tik grafika, išoriškai ji atrodo kaip tapyba, skulptūra, objektas (ritualinis, kasdienis, meno), instaliacija, videodarbas ir kt.

Su tradicija dabarties grafiką sieja atspaudo įspaudimo, perkėlimo veiksmas.

Sąlytis su materialumu ne tik netrukdo grafikai išlikti aktualia meno forma, bet kaip tik dar ir padeda išsaugoti neverbalinio suvokimo galimybę.

Prisilietimo, palietimo, spaudimo, atsispaudimo, prispaudimo, pėdsakų palikimo ir jų skaitymo, negalėjimo pasiekti, įbrėžimo, sužeidimo, užgriuvimo, atspindėjimo ir kiti tokio tipo veiksmai aprėpia daugybę, o gal net visus galimus pasaulio santykius.

Galimybė reikšti daiktų ir dalykų santykius yra grafikos nemarumo garantas.

Dėl savo priklausomybės nuo veiksmo grafika yra artima šokio menui.

Kol žmogus turi kūną, tol šokis liks aktualus, taigi ir grafika.

Reliatyvia prasme visas gyvenimas, net virtualus, yra paremtas grafikos logika, nes kiekvienas veiksmas turi pėdsaką.

Grafika veiksmažodžius verčia daiktavardžiais ir atvirkščiai.

Kartais grafikoje svarbiau ne jos kūnas, o intelektas, juk jai tik vienas žingsnis iki grafikų, lentelių, schemų ir kitų abstrakčių dalykų vaizdavimo.

Raidės ir rašymas kilo iš grafikos.

Perkėlimo veiksmas turi transcendentinio dvelksmo, apie kurį mėgsta kalbėti Alfonsas Andriuškevičius (lygiai kaip ir punktais dėstyti mintis).

Apie parodą

Kasmet nuo 1995 m. vykstanti paroda būdavo panaši į Dailininkų sąjungos grafikos sekcijos narių surašymą ir naujos hierarchijos grafikų „gentyje“ nustatymą prizų būdu.

Šiemet „Estampas ‘10“ panašus į galerijos „Kairė-Dešinė“ metų veiklos auditą.

Ši paroda anksčiau ir dabar buvo aktualiausia kaip naujų jaunų grafikų pasirodymo vieta.

Geros vietos debiutui vardą paroda išsaugo, nes praėjusių ir užpraėjusių metų debiutantų darbai taip pat gerai atrodo ir šiemet.

Galerijoje dirbančių menotyrininkių ir pakviestos komisijos (Rimvydas Kepežinskas, Aistė Paulina Virbickaitė, Jurga Minčinauskienė, Kristina Kleponytė-Šemeškienė) kuruota paroda šiemet atrodo įdomesnė, vientisesnė nei tuomet, kai ji būdavo stichiškai susiklostanti.

Kadangi kuravimas šiuo atveju paremtas tik kokybės filtru, o ne idėja, jis neturi turinio primetimo poveikio.

Galima susidaryti įspūdį, kad galerija orientuojasi į grafikos meną, bendraujantį su dabartimi.

Iš ekspozicijos matyti, kad retas viduriniosios kartos grafikas išsitenka grynai grafinėje raiškoje.

Jauniausieji dar bando išsitekti stengdamiesi pelnyti dėmesį ir pagarbą kantrumu, tačiau ir jie nejučia išplečia raišką papildomais dėmenimis (neoninė lemputė, popieriaus lankstymas ir kt.).

Dirbantys grynai tik su forma pralaimi gebantiems apmąstyti ir teigti turinį ar gaminti jį iš formos struktūros pakeitimų.

Parodose dėmesį prikausto asmenybės, turinčios, ką pasakyti (ne tik apie save).

Noras kalbėti apie svarbius dalykus pagal paklausą, bandant suvaidinti jų aktualumą, atrodo dirbtinai.

Šių metų nominacijos (už meilę Kęstučiui Grigaliūnui, už grafikos ekologiją Matui Dūdai, už geografiką Rūtai Spelskytei, už įsisenėjusią ligos formą Giedriui Jonaičiui) yra grynai simbolinės ir primena kolegišką patapšnojimą per petį.

Tik Linui Blažiūnui skirta nominacija (už sėkmingą debiutą) yra tikslinga ir nekelia abejonių nominavimo prasmingumu apskritai.

Parodoje nedalyvavo nemaža dalis svariai kuriančių grafikų ar nuo grafikos atsispiriančių menininkų (Irma Balakauskaitė, Eglė Vertelkaitė, Eglė Kuckaitė, Inga Dargužytė, Lida Dubauskienė ir kt.).

Brandūs kūrėjai, kurie vis dėlto nusprendė dalyvauti, tai darė daugiau formaliai – pristatė jau matytus darbus iš buvusių parodų.

Peršasi išvada, kad kasmetinis „Estampas“ (profesionaliai atrinkta ir solidžiai pristatyta paroda) galėtų tapti grynai ateinančios grafikų kartos scena, nes juk dėl jų ten einama, o ir mažiau dramų būtų atrenkant.

Monika Krikštopaitytė

7 meno dienos