2008 m. lapkričio 21 d. 18 val. Vilniaus galerijoje „Kairė-dešinė“ menininkių grupė „Baltos kandys“: Austė Jurgelionytė, Karolina Kunčinaitė, Miglė Lebednykaitė, Rasa Leonavičiūtė, Laura Pavilonytė, Julija Vosyliūtė pristatys naują kūrybos katalogą bei keturis svarbiausius meninius projektus „Mandala“ (2003), „Spiros“(2005), „Šventė“ (2006), „Miškan...“ (2007/2008).

Renginyje dalyvaus svečiai iš Latvijos - katalogo dizaineris Dāvis Līcītis ir naujausio, Lietuvoje dar nerodyto meninio projekto „Miškan“ bendraautorius Kaspars Lielgalvis.

Renginio metu bus pristatyta vaizdinė medžiaga iš parodos, vykusios šių metų rugpjūčio – rugsėjo mėn. Rozarijaus miesto modernaus meno muziejuje (Museo de Arte Contemporáneo de Rosario (MACRO), Argentina), kur buvo eksponuoti meniniai projektai. Tai buvo antroji kūrybos dešimtmetį švenčiančių šešių menininkių grupės „Baltos kandys“ paroda Argentinoje. Šių metų liepos mėnesį kūrėjos savo darbus eksponavo Buenos Airių muziejų centre (Centro de los Museos de Buenos Aires), kur jų parodą, dalyvaujant Lietuvos Respublikos Prezidentui J. E. p. Valdui Adamkui, atidarė Lietuvos Respublikos kultūros ministras p. Jonas Jučas. Parodą rengė Lietuvos ambasada Argentinoje, bendradarbiaudama su Lietuvos institutu ir Lietuvos garbės konsulu Santa Fe provincijoje p. Ruben Repšiu.

Visoje Rytų ir vidurio Europoje nuo 1990 m. išryškėjo nauja neslūgstanti tendencija. Jauni menininkai atsisako individualizmo ir susijungę į grupes noriai imasi kolektyvinės kūrybos. Jei anksčiau meno kūrėjai burdavosi į grupes bendroms meninėms programoms propaguoti ar parodoms organizuoti, tai dabar šios jungtys daug glaudesnės. Svarbus šių grupių veiklos aspektas – bendras darbas nuo sumanymo iki galutinės realizacijos. Pavienio kūrėjo darbas įsilieja į kolektyvinį sumanymą, nors paraleliai kūrėjas gali įgyvendinti ir individualias idėjas. Šios naujos menininkų grupės neapsiriboja viena sritimi, tradicinės išraiškos priemones kaitalioja su kūrybinėmis akcijomis, videomenu, fotografijomis ir instaliacijomis. Šalia didelių formatų kūrinių šie menininkai kuria ir nedidelius artefaktus. Daug reikšmės jie skiria ne tik idėjoms ir jų įtaigiai išraiškai, bet ir savo įgūdžiams.

Tai labai mobilios kūrėjų grupės, kurios, pasitelkdamos naująsias komunikacijas ir savo pačių organizacinius sugebėjimus, palaiko tarptautinius ryšius ir yra pajėgios realizuoti įvairių rūšių meninius projektus skirtingu laiku ir skirtingomis sąlygomis.

Rytų ir vidurio Europos jaunųjų menininkų grupes vienija atvira kosmopolitinė laikysena, orientuota ne tik į didžiuosius meno centrus, bet ir į kuo platesnį meninės veiklos lauką. Pasyvią laukiančio bei kviečiamo menininko poziciją pakeitė aktyvi kūrybinė ir organizacinė veikla. Grupės pačios propaguoja savo meną, jų nariai ne tik rodosi svetur, bet ir savoje šalyje organizuoja renginius, ieškodamos sąveikos su kitų šalių kūrėjais.

Menininkių grupė “Baltos kandys” (A. Jurgelionytė, K. Kunčinaitė, M. Lebednykaitė, R. Leonavičiūtė, L. Pavilonytė, J. Vosyliūtė) – šešios tekstilininkės, drauge dirbančios nuo 1998 m., yra būtent tokio charakterio grupė. Jos vienodai atsakingai ir profesionaliai įvykdo savo parodų, akcijų, kūrinių architektūrinės erdvės bei studijų ar edukacinius sumanymus. Meninių projektų geografija plati: Edinburgas, Glazgas, Maskva, Šanchajus, Diuseldorfas, Paryžius, Bodenburgas, Kijotas, Hoganas, Muzonas, San Tropezas, Rovinjis, Varšuva, Drachtenas, Ryga, Buenos Airės, Rozarijus taip pat Vilnius, Kaunas, Panevėžys, Šiauliai, Anykščiai, Kėdainiai, Klaipėda, Molėtai, Utena ir Nida.

Grupės narės, neramios piligrimiškos būtybės, kaip tikros kandys nenuilstamai skverbiasi į vis naujas teritorijas. Grupės pavadinime yra ir daugiau užuominų. Pirmiausiai – į pačių kūrėjų pasirinktą išraiškos priemonę – rankomis veliamą, formuojamą ir dažomą veltinį – jis jas vilioja ne mažiau nei tikrąsias kandis, tačiau, kaip “baltoji” jų atmaina, menininkės ne naikina, o kuria šia medžiagą. Veltiniu tekstilininkės susidomėjo dar studijuodamos Vilniaus dailės akademijoje. Kartu su savo dėstytoja Egle Ganda Bogdaniene 1998 m. suorganizavo tarptautinį veltinio simpoziumą Lietuvoje. Norėdamos geriau pažinti šią technologiją, siekė žinių iš pirminių šaltinių. Taip jų kvietimu į šį simpoziumą iš Alma-Atos atvyko ir patirtimi pasidalijo tekstilininkė, profesorė Saolė Bopanova, kuri daug metų puoselėjo seną Vidurio Azijos tautų veltinio vėlimo tradiciją.

Įvaldžiusios veltinio technologiją “Baltos kandys” kuria ne tik tradiciškai plokščius veltinio kilimus bei paveikslus, bet ir novatoriškai pritaiko ją trimačiams objektams. Jos velia didelių, skulptūriškų formų kūrinius, interjeruose ar lauko erdvėse dėlioja instaliacijas iš smulkių, rankomis veltų trimačių detalių. Ne mažiau aistringai menininkės eksperimentuoja su spalvomis. Tradicinių Vidurio Azijos veltinio kilimų grafiškus ryškių bei kontrastingų spalvų ir ornamentų laukus lietuvės savo kūryboje pakeičia ne mažiau ryškiomis, bet tapybiškai susiliejančiomis spalvomis ar net monochromija. Čia atsisakoma Vidurio Azijos veltiniams charakteringų grafiškų kontūrinių siūlių. Be to, lietuvės eksperimentuoja veltinį margindamos technologijomis, skirtomis šilkui ar medvilnei dažyti.

Kai Rosemarič Trodul savo konceptualioje kūryboje naudojo mezgimą, ji šią specifiškai moterišką technologiją pasirinko ironiškai. “Baltos kandys” – priešingai, pasirenka veltinį, kaip pozityvią su moterų veikla susijusią archajišką tradiciją, gebančią suteikti šilumą, saugumą ir galimybę pasireikšti kūrybiškai. Todėl jos daug dėmesio skiria veltinio ryšiui su žmogaus kūnu. Iš to kyla polinkis į įvairiausias improvizacijas, žaidybinius elementus, menines akcijas. Daugelyje jų sukurtų tekstilinių objektų atsisakoma kūrinio autonomiškumo, jie virsta meninėse akcijose naudojamais simboliniais atributais. Būtent šiose akcijose iš jų suformuojami nuolatos kintantys meno kūriniai.

Visus “Baltų kandžių” grupės narių kūrinius – veltinio paveikslus, skulptūrinius objektus, erdvines kompozicijas, instaliacijas, akcijas, fotografijas, videofilmus, aksesuarus – vienija ryškiaspalvės minkštos medžiagos, vaizdinių poetiškumas, skaidri mintis, idėja bei linksma nuotaika. “Baltoms kandims” kūryba – džiaugsmo, energijos ir žaidimo kupinas šventiškas ritualas, kuriuo jos sugeba užkrėsti kitus. Ir taip kandys gali būti baltos.

Prof. dr.Raminta Jurėnaitė

Nuo 2003 m. Vilniaus grafikos meno centre kasmet rengiami profesinio meistriškumo seminarai, per kuriuos įgudę vietiniai bei kviestiniai užsienio grafikos meistrai perteikia savo žinias siekiantiems išmokti daugiau ar patobulinti savo meistrystę dailininkams. 2008 m. spalį rengiamas knygrišystės seminaras „Nuo atspaudo iki knygrišystės“. Jis skirtas profesionaliems menininkams, meno specialybių studentams ir neseniai studijas baigusiems kūrėjams, knygą traktuojantiems kaip alternatyvią kūrybinę raišką, siekiantiems susipažinti su esminiais knygos struktūros principais bei knygos istorija. Užsiėmimų metu bus diskutuojama knygos struktūros ir turinio ryšio temomis. Tris dienas trunkančio seminaro metu Yasuyo Tanaka pristatys keletą knygrišystės tipų, menininkams bus suteiktos sąlygos praktiškai išmėginti kiekvieną iš jų.

Meistriškumo seminaro metu Vilniaus grafikos meno centro galerijoje „Kairė-dešinė“ veiks Yasuyo Tanaka grafikos darbų paroda „Nuo rakto iki rakto“. Taip pat menininkė pristatys „Pranešimų ciklo‘08“ renginius tęsiantį pranešimą „Pasaulis knygose“.

YASUYO TANAKA

PARODOS
2008 m. Performansas „b.p.m” (beats per minute / dūžiai per minutę), New York
2007 m. Estampų paroda, Diliman Philippines Universitetas, Filipinai
2006 m. Estampų paroda „Etsen“, Iets Moois Aan de Muur grafikos galerija, Nyderlandai
2004 m. Bob Blackburn grafikos seminaras „Momentum“, Elizabeth vaizduojamųjų menų fondas, New York
2004 m. Estampų paroda „Distancija“, Tochigi Prefektoriato muziejus, Japonija
2002 m. Estampų paroda, Nacionalinis Taipėjaus Universitetas, Taivanis
2002 m. Performansas „b.p.m.“ „atsakymas“(beats per minute / dūžiai per minutę), New York
1998 m., 2001 m. Tarptautinė Kanagawa grafikos trienalė, Prefektoriato galerija, Japonija
2000 m. Sapporo tarptautinė grafikos bienalė, Hokkaido modernaus meno muziejus, Japonija
1998 m. Bob Blackburn grafikos seminaras, New York
1997 m. Estampų paroda, Hunter koledžas, New York
1993 m. Estampų paroda „CHOICE“ (už moterų teises), A.I.R. galerija, New York

APDOVANOJIMAI
1999 m. 1998-99m. Merit stipendininko apdovanojimas, Cork galerija, New York
1999 m. 1997-98 m. Nessa Cohen apdovanojimas, Brewster meno galerija, New York
1998 m. 1996-97 m. Nessa Cohen apdovanojimas, Lever namai, New York
1993 m. Prizas už šviečiančią fotografiją, Japonijos Avialinijų parodų salė, New York

PROFESINĖ PATIRTIS
2000 – 2008 m. Gregory Colbert asistentė / Ashes And Snow, New York 2005 m. Jim Croft ankstyvųjų viduramžių knygrišystės seminaro dalyvė, Santa Idaho
2003 m. Jesse Meyer Vellum ir Parchment seminaro dalyvė, New York
2003 m. Kviestinė lektorė, Jawaharlal Nehru Universitetas, Delis, Indija
2002 m. Kviestinė dailininkė ir mokytoja Valley meno mokyklos stovykla, Bangalore, Indija 2001 m. Kviestinė menininkė vaizduojamųjų menų mokyklos grafikos užsiėmimuose, New York
2001 m. Kviestinė menininkė Karasuyama popieriaus malūno internate, Tochigi, Japonija
2000 – 2002 m. Mokytoja ir stažuotoja Knygų meno centre, New York
1995 – 2001 m. Mokytoja Bob Blackburn grafikos seminare, New York
2000 m. Grafikos seminaro estampų parodos koordinatorė, Ginza Ichome galerija, Tokijas, Japonija
1995 m. Tommy Trantino parodų kuratorė, Tokijas, Japonija
1994 m. Irving Stettner parodų kuratorė, Tokijas, Japonija

PUBLIKACIJOS
2004 m. “dėžė moteryje“, fotoatspaudas, Kongreso biblioteka
2000 m. Bob Blackburn grafikos seminaro portfolio, Kongreso biblioteka ir Montclair muziejus
1998 m. Fotografijos, Kolumbijos Universiteto Azijos žurnalas
1994 m. Poema ir fotografijos, Stroker antologija
1994 – 1995 m. Fotografijos, Japonų fotografijos žurnalas

IŠSILAVINIMAS
1994 – 1999 m. Grafikos studijos, Dailės studentų lyga, New York
1986 – 1988 m. Video meno studijos, „Image Forum Film“ dirbtuvėse, Tokijas, Japonija
1983 m. Video meno studijos, „Image Forum Film“ dirbtuvėse, Tokijas, Japonija

Vokiečių fotografijos agentūros „Ostkreuz“ paroda „Vokietijos vaizdai – 8 fotografijos požiūriai“.

1990 m. agentūrą „Ostkreuz“ Berlyne įkūrė septyni žinomi Rytų Vokietijos fotografai. Laikui bėgant jos narių gretas papildė menininkai iš Rytų ir Vakarų Vokietijos. 17 narių turinti agentūra šiuo metu yra viena iš labiausiai vertinamų ir žinomų meno institucijų.

Kiekvienas fotomenininkas pasirinko dominančią temą, kuri atspindi jo asmeninę patirtį. Parodoje pristatomi 8 charakteringi požiūriai į šiuolaikinę Vokietiją. Tačiau tai nėra Vokietiją reprezentuojantys vaizdai. Sukurtų vaizdų visuma pristato šių dienų vokiečių mentalitetus ir dvasines būsenas. Įvairialypės šios parodos nuotraukos ne tik iliustruoja temas, bet ir išreiškia autentiškus ir išraiškingus „Ostkreuz“ menininkų požiūrius į šiuolaikinės Vokietijos politinę situaciją, o taip pat į individualius vokiečių gyvenimo etapus ir sferas. Nepaisant to, kad vokiečių fotografų darbai, atspindintys vokišką kultūrą ir istoriją, yra labai skirtingi, tačiau juose galima atpažinti visa vienijantį tėvynės motyvą. Parodoje pristatomi Wolfgang Bellwinkel, Sibylle Bergemann, Annette Hauschild, Ute Mahler, Thomas Meyer, Jordis Schlösser, Anne Schönharting, Linn Schröder.

Dar iš vaikystės migdymų, paauglystės „žiburėlių“, na ir, pavyzdžiui, Tennessee’o Williamso pjesės „Geismų tramvajus“ veikėjos Blanšos sutemų pasaulio žinome, kad tamsa linkusi perkurti aplinką. Kartais pagražindama, kartais prileisdama neregimų pabaisų. Tamsoje lengviau įsivaizduoti, papildant įprastus pojūčius neregio percepcija. Kitaip tariant, sulig tamsa aplinka tampa subjektyvesnė. Rašydama apie renginio „Tebūnie naktis“ įspūdžius, irgi nesikratysiu subjektyvumo. O žinodama, kad pačiupus per daug agurkų rankos iš stiklainio neištrauksi, rašysiu daugiau apie dailės projektus ir, žinoma, tik tuos, kuriuos pavyko pamatyti. Vis dėlto buvo tamsu…

Aiškiausiai dailės projektu buvo Vilniaus dailės akademijoje vykusi paroda „Meno celės“, sudaryta iš studentų diplominių darbų. Labai gerai, kad akademija atsikratė to šalto ir negyvenamo buvusios spaustuvės pastato, kaip ekspozicinės erdvės (koks jis bus po rekonstrukcijos, reikalinga atskira diskusija), ir įsileido į vidų visus norinčius. Patekti nakčia į buvusio vienuolyno pastatus ir menininkų kančių vietas jau savaime šiokia tokia patirtis. Pati prisimenu, ką man reiškė galimybė įkelti koją į VDA pirmą kartą. Kai stojau į menotyrą, drįsau nueiti į keramikų kiemelį išgerti arbatos – jaučiausi pakylėta, patekusi Ten, kur gyvenimas visai kitoks nei paprastai. Iš žmonių minios galima buvo numanyti, kad „menininkų įsčias“ (kad ir kokios jos būtų, tėvų nepasirinksi) mitologizavau ne aš viena.

Prasmingas žingsnis buvo baltais taškeliais sužymėti takus, kurie veda prie kūrinių. Taip iškart suteikiami du malonumai. Pirma – jaustis saugiai ir teisėtai be baimės būti išvarytai. Antra – padovanojamas malonumas sąmoningai pažeisti ribas. Ką jau kalbėti apie tai, kad ekspoziciją konstruojantys taškučiai susijungia į darnią logiką su gana vykusiu katalogo ir plakatų dizainu. Ir, galiausiai, balti punktyrai tampa Ariadnės siūlu, padėsiančiu iš viso to ištrūkti.

Teisinga logika ir atrenkant kūrinius. Prie diplominių darbų daugiausiai dirbta, jie – tarsi kulminaciniai taškai, kur turėtų labiausiai išaiškėti būsimo menininko mintys ir kūrybos kryptys. Darant diplominius pasitempiama arba „išspaudžiama“ viskas, kas tik įmanoma. Tačiau, mano nuomone, svarbiausias baigiamųjų darbų aspektas yra žinojimas jau kuriant, kad šitas kūrinys turės žiūrovus ir bus vertinamas. Toks suvokimas lemia tam tikrą vidinį lūžį ir įteikia atsakomybės bei baimių puokštelę, ne tokią mielą kaip ta, kurią gauni su diplomu.

Sumanymas geras, bet rizikingas, nes „Meno celių“ ir visos Dailės akademijos situaciją atskleidžianti kolekcija paaiškėja tik prieš pat „Tebūnie naktį“. Kitaip tariant, galutinio vaizdo gerumas priklausė nuo studentų. Akademija turėjo kaip pozuotoja atsidengti prieš visą liaudį, gerai dar, kad tamsoje. Mano „Meno celių“ apžiūra konstatavo kelias diagnozes. Gan akivaizdu, kad tvirtomis (tradicinėmis) savęs nelaikančios specialybės leidžiasi į įdomiausius ieškojimus. Pavyzdžiui, Tekstilės katedra jau seniai garsėja savos profesijos ribų peržengimu prasminga linkme. O šioje parodoje neradau lygių keramikos bakalaurės Indrės Dikavičiūtės „Trofėjams“. Ant sienos kaip medžioklės trofėjai išdėstytos raguotos žmogiško pavidalo galvos ir galvelės. Jos pagamintos iš molio. Paviršiai tyčia nenugludinti, pirštų nučiupinėti. Figūros baltai ir pilkšvai glazūruotos, kas suteikia tiems ir taip jau už suvokimo ribų esantiems gyvūnėliams negyvėliams tokio maloniai nemalonaus glitumo. Figūrėlių dydžiai irgi kinta nuo didelių gemališkų galvų iki mažų galvelių, kurias priėjus nevalingai norisi nugnybt dviem pirštais. Nors kūrinys materialus, niekaip nepasiduoda iki galo užčiuopiamas. Taip ir užstringi toje tarpinėje slidžioje būsenoje. „Trofėjai“ yra ir simpatiški kaip maži kačiukai, ir šiurpūs kaip morgo svečiai. Papulti į tokią aiškią ir nuožmią prasmių mainymosi zoną man buvo didžiulis malonumas.
Deja, iš tapybos ir skulptūros nieko sukrečiamai įtaigaus neaptikau. Žavinga buvo Vytenio Sinkevičiaus kinetinė skulptūra „Atoveiksmis“. Sunkus granito luitas iš tikroviškų kraterių pūtė orą, kurio iškelti, nieko kito nelaikomi, kybojo 7 kamuoliukai. Sunkumo ir lengvumo kontrastas ryškus, bet tai tik sėkmingas formalus žaidimas. Iš tapytojų paminėtinas Alinos Melnikovos videoformatu rodomas performansas „Nepažinojimas./Nebučiuok manęs. Aš tą galiu padaryti pati“. Menininkė apsinuoginusi bučiuoja stiklą palikdama lūpų dažų šliūžes, taip radikaliu būdu konstatuojamas ne tik aplinkos, bet ir jos pačios svetimumo jausmas. Iš rodytų grafikos darbų akis užkliudė Rūtos Spelskytės „Nesusikalbėjimai“. Eilinį kartą pasitvirtina, kad esant jaunam geriau nesiimti „universalių“ temų ir perdėtų simbolių, nes iš to išeina tik naivus rezultatas (neretai ir brandiems menininkams), o geriausia yra kalbėti apie tai, ką žinai, jauti, manai. Grafikės ciklas sudarytas iš pailgų, platų kino ekraną primenančio formato darbų, kur yra bendras ritmas ir personažų judesių bei žvilgsnių nesusitikimas, nors motyvai kardinaliai skirtingi (prašmatni barokiška salė iš tolo ar nuobodi sofa iš arti). Gerai žinai, apie ką tie darbai, bet pasakyt aiškiai tarsi ir neišeina.

Formaliai vadinamuose Naujaisiais Dailės akademijos rūmuose, be Tekstilės katedros, buvo rodomi architektų, rūbų modeliuotojų ir scenografų darbai. Apie juos gali geriau spręsti specialistai, man tik kilo pora klausimų: ar dabar tokia architektūros mada daryti pastatus šaltus ir kampuotus, panašius į ankstyvąjį futurizmą su kosminiais laivais ir beasmenėmis bendruomenėmis? Antras klausimas – kodėl rūbų modeliuotojai kartkartėmis piktinasi, jog jų kūriniai neaptarinėjami kaip vizualus menas? Atidžiai apžiūrėjusi modelių fotosesijų nuotraukas, neaptikau skirtumo nuo blizgios spaudos siūlomų vaizdų. Tai į ką lygiuojamasi? Žinau, yra buvę, kad pasauliniai madų namai peržengia savo srities ribas ir jų veikla analizuojama ne tik šiuolaikinio meno, bet ir politikos kontekste (Gorbačiovas, jei neklystu, sutiko fotografuotis vienos iš rankinių reklaminės kampanijos plakate). Todėl jei norit konteksto, lipkite į jį. Padarykite daugiau negu rūbą. Daugiau negu formą, nes vien formos nebeužtenka nei tapybai, nei skulptūrai, nei jokiai kitai meno šakai.

Latako gatvelė visai netoli Dailės akademijos iš tolo žvelgiant buvo virtusi jonvabalių sąskrydžiu. Daugybė rankų darbo šviestuvų išsidėstė netoli vienas kito, užpildydami erdvę tarp namų prie Grafikos meno centro durų, dalis jų buvo net palindę po bromo arka. Juos atspindėjo balos. Įsimaišiusi tarp trapių ir orinių šviečiančių pavidalų dar kartą pagalvojau apie vabzdžius, nes bene prie kiekvieno dūzgė po kelis fotografus. Nenutylantis fotoaparatų zvimbimas leido pasijusti tarsi pievoje, o šviesas apspitę žmonės buvo panašūs į naktinius drugius. Vieni šviestuvai buvo jautriai nulipdyti iš popieriaus masės ir priminė apleistus drugelių kokonus, pakibusius ant voratinklių, kiti sviro žemyn lyg žirginėliai, dar kiti priminė šviečiančius baltus ikrus. Stebino tai, kad galima taip įtaigiai sužaisti forma naudojantis visai pigiomis medžiagomis kaip paprasčiausias popierius ar polietilenas. Manau, kad projektas susilaukė tiek dėmesio ne tiek dėl netikėtų šviečiančių formų įvairovės, bet todėl, kad nyki, beasmenė gatvė transformavosi į intymią erdvę, kurioje norisi užsibūti. Atmintyje išlieka ne konkretūs darbai, o siauroje gatvėje užstrigusio šviečiančio debesies įspūdis. Būtent todėl šių metų projektą laikau kur kas labiau pavykusiu nei analogišką pernykštį. Šįkart netrukdė automobiliai ir žmonės galėjo ramiai ganytis jaukioje šviesoje. Vieša erdvė tapo gyvenama, o ar ne tai svarbiausia norint prisijaukinti miestą?
Galiausiai iš matytų meno projektų liko aptarti du kardinaliai priešingus savo pobūdžiu renginius – „Tulips & Roses“ naktinę parodą „Regėjimo pratimai“ ir Sigito Staniūno su muzikiniu sambūriu „Medusa Art Project“ surengtą meninį įvykį „Sidabrinė šviesa“. Pirmasis daugiausia veiksmo perkėlė į žiūrovų vaizduotes ir pamatyti beveik nebuvo ką, o antrasis užvertė psichikas daiktais ir patirtimis taip, kad net nebuvo kada atsikvėpti. Manau, abudu projektai balansavo ant plonytės linijos, skiriančios meną ir šio iliuziją, bet geriau apie kiekvieną atskirai.

Į konceptualumą besiorientuojančiai galerijai „Tulips & Roses“ tamsa, be abejo, yra puiki aplinkybė, nes tamsa daiktus dematerializuoja ar bent jau bando slėpti nuo regos – dažniausiai ir aktyviausiai naudojamos vartojant vizualų meną juslės. Matymas ir nematymas virto „Regėjimo pratimų“ leitmotyvu, gal net tyrimo objektu. Sėkmingiausia parodos dalimi laikyčiau vis dėlto tuos kūrinius, kuriuos galima buvo išgirsti ir pamatyti – t.y. garso takeliai iš klasikinių kino filmų, kurie praneša apie artėjančias įtemptas pasakojimo akimirkas ir taip sėja refleksyvų nerimą vištakumo ištiktiems žiūrovams, CD su dviem skirtingais naktinės parodos gidais, kur svarstomas meno patyrimas sulietas su regėjimo imperatyvu, bei skaidrės, kuriose rodomi vaizdai iš įvairių muziejų, fotografuotų nakčia. Kitų kūrinių tiesiog nesimatė ir geriau būtų juos suvokti dieninėje parodoje. Parodos rengėjai sakosi buvę įkvėpti filmo „Pont-Neuf meilužiai“ scenos, kur „beveik apakusi Juliette Binoche personažė yra slapta nuvedama į Luvro muziejų naktį, nes „legaliai“, t.y. dieną, ji negali „įžiūrėti“ eksponatų dėl savo apsilpusio regėjimo, turistų ir prižiūrėtojų. Lygiai taip ir ši paroda suteiks žiūrovui daugiau erdvės, privatumo, kūrinių interpretavimo galimybių, nei jų atsirastų skaidrioje dienos šviesoje.“
Gražus atspirties taškas, bet dėl to „lygiai taip ir ši“ tai turbūt juokaujate… Viena yra apžiūrinėti Rubensą tamsoje iš arti pasišviečiant žibintu ir pirštais braukiant per drobės paviršių, visai kas kita yra tamsoje žiūrėti į Liudviko Buklio baltą A4 formato lapą, kuris dienos šviesoje atrodo lygiai taip pat. Dieną žiūrovas net galėtų perskaityti, kad toks pat baltas lapas keliauja ant traukinio sienos ir fiksuoja vaizdus. Sutinku, kad tamsa nustato kitokias meno patyrimo aplinkybes, bet tam ir kūriniai turi būti tam tikri – galintys pasikeisti tamsoje. Tamsa buvo geriausias „Regėjimo pratimų“ eksponatas, o geriausiai parodą nusakantys žodžiai buvo pasakyti Nerijaus Mileriaus parengto audiogido pabaigoje: „kaip ir visada – kažko trūksta“.
Umiastovskių rūmuose Trakų g. 2, kur vyko Sigito Staniūno sumanyta „misterija“, anaiptol nebuvo tamsu ir anaiptol netrūko galimybių patirti kūrinius. Atvirkščiai – sunku buvo apsispręsti, ar tyrinėti naujai atsivėrusią patrauklią erdvę, alsuojančią istorija, ar stebėti, kaip menininkas, apimtas kvaitulio, pasisodinęs šalia teatrališkai išpuoštas pozuotojas, bet į jas nė nežiūrėdamas, pirštais kutena drobę, ar žiūrėti šimtą kartų matytas drobes ir performansų dokumentacijas, ar klausytis gyvų, tikrai vykusių muzikos improvizacijų. Toli gražu visko neišvardijau. Reginiui neliko abejingų, net neklystant galima teigti, kad „Sidabrinė šviesa“ buvo populiariausias iš visų tą naktį vykusių renginių. Smarkiai padirbėta, tačiau ir čia neišvengta prasmių painiavos.

Rizikuodama sulaukti neigiamos reakcijos pasakysiu, kad tai, ką daro Staniūnas, yra kičas. Kičas, paprastai kalbant, yra dalykas, kuris apsimeta esąs kažkuo kitu, jau žinomu ir pripažintu. Pavyzdžiui, bižuterija, apsimetanti auksu, arba nauji interjerai, imituojantys senovinį stilių. Tiesa ir tai, kad postmodernizmo sąlygomis kičas įgauna naujų reikšmių, dažnai labai pozityvių. Turiu galvoje tokius menininkus kaip Jeffas Koonsas ar Orlan ir daugelį kitų. Tačiau kad kūrinys įsitrauktų į postmodernizmo diskursą, reikalingas kritiškas, ironiškas ar dar koks nors santykis su kiču. Tuo tarpu Sigitas Staniūnas yra bene nuosekliausiai modernistinio menininko-genijaus mito programą vykdantis kūrėjas. Jis ne tik tapo klasikine maniera ir senąja lesiravimo technika, bet ir naudojasi modernistinėmis kategorijomis, tokiomis kaip įkvėpimas, dvasia, vidinis laikas, miglota vieta, kančia, egzistencinė būsena, sielos sutapimas su kūriniu ir pan. Jis elgiasi kaip senųjų (įvairių epochų) laikų meistras, tik tokiu jis pats save „įsisteigė“. Tai nuoširdi laikysena, pilna tikrai užburiančio įtikėjimo. Į ją primaišyta žavėjimosi romantizmu, kuriam būdingas senovės išaukštinimas, ir simbolizmu bei mistiniais ritualais, kurie reikšmingai tyli ne tik apie nesuvokiamus dalykus, bet ir apie gana aiškius. Negana to, Staniūnas įtraukia ir pankų kultūros elementus – dažytas skiauteres. Toks eklektiškas mišinys postmoderniame diskurse reikštų ką kita nei pagal modernistinio genijaus mitą. Ką tiksliai – negaliu pasakyt, nes poteksčių perteklius veikiau priminė smegenų bombardavimą. Modernistinėje logikoje man tai reiškia kičą. Padiskutavusi su ne viena kolege taip ir negalėjau išsiaiškinti, kokia yra tokio išmaudymo simboliuose ir patirtyse prasmė. Koks pranešimas? Genijaus Valpurgijos naktis? Paniška, bet nesuvokta tuštumos baimė? Nėra patogu kritikuoti tokį įspūdingą pasirodymą, bet reikalauti artikuliacijos, manau, yra būtina. Toks menas, kaip ir narkotikai, siūlo iliuziją, kad esi visai arti kažko didelio, gilaus, svarbaus. Deja, baisiausia, kad už to nėra nieko. Matydama tokią gausą „genijaus“ atributų ir klasikos citatų, prisiminiau Peterio Greenawey’aus filmus, kur taip pat nestokojama įmantrumo, kvaitulio ir pertekliaus, bet kiekvienąkart būna net skaudžiai suprantama, kur link veda tos sizifiškos pastangos.
Apibendrindama džiaugiuosi, kad šiais metais, palyginti su ankstesniais „Tebūnie naktis“ renginiais, „šūviai“ siekiant panaudoti tamsaus laiko specifiką darosi vis taiklesni ir vis mažiau tiesiog šiaip miestą puošiančių dekoracijų. O skundas, kad nespėjau visko pamatyti, yra daug malonesnis, nei vietoje jo galėjusi būti išvada – nebuvo į ką žiūrėti.

Monika Krištopaitytė
7 meno dienos

Eglė Kuckaitė “Ta nata”. 2006, monotipija, 51×65 cm.

Menininkai: Lida Dubauskienė, Eglė Kuckaitė, Eglė Vertelkaitė, Birutė Zokaitytė

Parodos kuratorė Jurga Minčinauskienė

Projekto organizatoriai: Lietuvos Respublikos ambasada Ukrainoje, Lietuvos Respublikos kultūros ministerija, Vilniaus grafikos meno centras ir Kijevo šiuolaikinio meno centro „Ja galerija”.

Ši paroda – tai bendro Lietuvos-Ukrainos meninio projekto “4+4″ dalis. Jo metu per 2008 ir 2009 metus bus pristatomos keturios Lietuvos šiuolaikinio meno parodos Kijeve ir keturios Ukrainos šiuolaikinio meno parodos Vilniuje. Šių metų balandžio mėnesį projektą „4+4“ pradėjo šiuolaikinės Lietuvos fotografijos paroda „Sava svetima“, vykusi meno centro “Ja galerijoje”. Taip pat liepos mėnesį Vilniuje atidaryta šiuolaikinės ukrainiečių fotografijos paroda “Ukrainos mokykla”. Lapkričio mėnesį Vilniaus grafikos meno centre projektą tęs šiuolaikinės ukrainiečių grafikos ekspozicija. Projekto “4+4″ metu bus išleista po atskirą kiekvienos parodos katalogą.

Šiuolaikinę lietuvių grafiką meno centro „Ja galerijoje“, Kijeve, ne atsitiktinai reprezentuoja keturios viduriniosios kartos menininkės: Lida Dubauskienė, Eglė Kuckaitė, Eglė Vertelkaitė ir Birutė Zokaitytė. Panašiu metu baigę studijas Vilniaus dailės akademijoje dailininkės netruko pasukti savitu kūrybos keliu ir atrasti individualią meninę kalbą. Šiandien šios kūrėjos yra vienos aktyviausių lietuvių grafikos meno scenos dalyvių, jų kūryba plačiai pristatoma vietinėje bei tarptautinėje meno arenoje, o prestižiniuose grafikos meno renginiuose neretai įvertinama ir aukščiausiais apdovanojimais. Parodoje pristatomi 36 daugiausiai tradicinėmis grafikos technikomis atlikti estampai. Nepaisant autorių savitumo, jų meninėse kalbose persipina artimi motyvai, temos, siužetai ar būsenos. Ypač akivaizdi moters įvaizdžio ir moteriškumo temos interpretacija, susijusi su moters biologine, socialine ir kultūrine tapatybe.

Parodoje pristatomas pastaraisiais metais sukurtas Lidos Dubauskienės estampų ciklas „Kambarys“ patraukia dėmesį asiužetiškumu. Tai formuoja specifinį kūrinių „skaitymo“ ir tyrinėjimo principą, nepriklausantį nuo dailėje tradiciškai (tebe)populiarių kontekstų (kultūrinio, politinio, socialinio, etc.).

Vienos įdomiausių nūdienos lietuvių grafikių – Eglės Kuckaitės – parodoje pristatomos monotipijos išsiskiria ir paprastumu, ir elegantišku rafinuotumu. Kaip ir visoje dailininkės kūryboje, taip ir šiame monotipijų cikle, nuolat tyrinėjamos moters įvaizdžiai labai įvairūs ir asociatyvūs.

Eglė Vertelkaitė – vienintelė iš parodos autorių savo darbuose tradicinę grafiką derina su skaitmenine. Grafikės darbams būdingos sąmoningai ištęstos horizontalios plokštumos ir linijiškumas. Dailininkės ranka drobės paviršiuje nubrėžtos linijos – tarsi minimalistinės ir nesusijusios paralelės, atspauduose tampančios paslėptais pranešimais ir metaforomis.

Birutę Zokaitytę labiausiai domina tradicinė moteris, nes būtent tokia slepiasi ir po didžiausios karjeristės ar feministės kauke. Kitaip tariant, būti karjeriste ar feministe tėra tokia pati laiko įrėminta būsena, kaip ir nėštumas, valgio virimas, skrydis į kosmosą, dukros plaukų šukavimas ar kariavimas už Tėvynę. Nes moteriška yra pati siela arba psichologinė būsena (juk ir vyrų būna su moteriškomis sielomis!) – tai menininkė vizualiai įkūnija savo kūryboje.

Liepos 16 d. visus norinčius kviečiame pasiklausyti Nina Bondeson (Švedija) skaitomo pranešimo „Sekamos pasakos – apie aktyvią vaizduotę ir abejonę“.

Pranešimo metu Vilniaus grafikos meno centro galerijoje „Kairė-dešinė“ veiks Ninos Bondeson grafikos darbų paroda „Sinjoros Canedottos daiktų tvarka“ .

„ ... Vyrauja nuomonė, jog meno kūrinio siužetas leidžia geriau suprasti ir pažinti patį menininką, jog jis galbūt yra net menininko sielos atspindys. Drįsčiau tai paneigti – apie menininką nesužinosite nieko. Tačiau išvydus išties gerą meno kūrinį, gali paaiškėti šis tas apie jus pačius ...“

Nina Bondeson

NINA BONDESON
Gimė 1953 m. Stokholme
Gyvena ir dirba Mölndalyje, Göteburgas
1983 – 1988 m. Grafikos studijos Karališkoje dailės akademijoje, Stokholmas
1999 – 2000 m. Dailės ir naujųjų medijų studijos Göteborgo universitete, Göteborgas
1998 – 1999 m. vadovavo Gerlesborgsskolan meno mokyklai, Bohuslän
2005 – 2008 m. Dizaino ir amatų mokyklos tekstilės katedros profesorė, Göteborgas
1989 – 2007 m. surengė personalines parodas ir dalyvavo grupinėse parodose Švedijoje, Danijoje, Norvegijoje, Suomijoje, Meksikoje, Vokietijoje, Ispanijoje, Rusijoje, Čekijoje, Zambijoje
2007 m. kartu su Marie Holmgren išleido studiją „Laikas rankose“
1990 – 2006 m. meno kūriniai viešose erdvėse Stokholme, Göteborge, Malmoe

2008 naktį iš biželio 21 į 22 šviečiančių rankų darbo popierinių žibintų instaliacija ‘ r a s o s ‘ kvietė senamiesčio praeivius užsukti į jaukiai apšviestą Latako gatvę pasigėrėti įvairių menininkų šiam renginiui specialiai sukurtais meniškais šviesos objektais. Įsiliejant į visuotinį miesto šurmulį, Latako gatvė kvietė į tradiciškai Rasomis Lietuvoje vadinamą vasaros saulėgrįžos šventę. Praeiviai turėjo progos nekasdieniškai praeiti daugeliui kasdienį maršrutą. Šviečiančiuose objektuose realizuotos unikalios menininkų kūrybinės idėjos, besisiejančios su Rasų šventės simbolika, tradicijomis ir įvaizdžiais, privertė stabtelėti prie kiekvieno žibinto, pasigrožėti meninėmis tradicinės lietuvių šventės vaizdinių interpretacijomis, o tuo pačiu – ir atgimusiu senamiesčio gatvės veidu.

Žibintų autoriai:
Čepkauskas Vitalis
Datkūnaitė Miglė
Gindrėnas Tadas
Juršytė Agnė
Kairytė Danutė
Kriaučiūnaitė Elvyra Katalina
Lingys Vytenis
Marcelionytė Marija
Matiukienė Karina
Radavičiūtė Diana
Šumskytė Raminta
Valčik Renata
Žmuidienė Rasa