Paroda “Tranzitas” įdomi tuo, kad ją tiesiogine to žodžio prasme reikia tyrinėti, studijuoti. Autorių ir kūrinių yra nei per daug, nei per mažai, užtenka kantrybės įsigilinti ir nesibodėti. Kita vertus, jei jau paroda yra šeimyninė (dalyvaujama poromis, žinoma, tai nėra savaime blogai), tai turbūt reikėtų mesti lauk dirbtines koncepcijas ir akcentuoti būtent šeimyniškumą, juo labiau kad kai kurių kūrinių kitaip ir negalima suprasti, kaip tik šeimos kontekste.

Pati paroda ir “tranzito” koncepcija joje, prisipažinsiu – prieš mano valią, – įgauna kiek komišką pavidalą. Pradeda atrodyti, kad kelios nameliu ant ratų atostogauti važiuojančios šeimos sustojo pakelėje, išsidėliojo įvairius daiktus, rakandus ir ruošiasi stovyklauti. Žinoma, tai joks priekaištas ar kritika.

Vis dėlto parodą jungia koncepcija. Šiuo atveju jos vaidmenį atlieka “tranzito” sąvoka, bet ji ištirpinama per daug įvairiose užuominose. Be to, parodos anotacijoje rašoma, kad [turbūt parodos koordinatorė] vis dažniau abejoja “analitinių kategorijų stabilumu”, bet nepaaiškina, ką tos “analitinės kategorijos” reiškia. Tada rašoma, kad todėl parodos autoriams buvo pasiūlyta pamąstyti “tranzito” tema… Šis posūkis nuo “analitinių kategorijų” prie “tranzito” man taip ir lieka neaiškus. Matyt, būsiu kažką pražiopsojęs.

Dėmesį patraukia Arūno Kulikausko fotografijos, nes jos šioje salėje kontrastingiausios. Žiūrėdamas jas suprantu, kad kalbama apie fizinį, geografinį tranzitą, nes fotografijose keičiasi vietovaizdžiai, be to, tai patvirtina ir tekstas šalia kūrinių. Kita vertus, tekstas yra gana asmeniškas, subjektyvus. Geriau įsižiūrėjęs matau, kad fiksuojamas toli gražu ne tiesioginis tranzitas. Fotografijų “nudėvėjimo”, “vizualaus triukšmo”, perlaikymo fiksaže efektai, galbūt prasmingi Remigijaus Treigio ar Algirdo Šeškaus fotokūryboje, bet kiek tuštoki šiuo atveju, tarsi sako, jog tai – vidinis monologas, dvasinė kelionė.

Dirsteliu į šalia instaliuotą Laisvydės Šalčiūtės konceptualių fotografijų ciklą, turbūt irgi visai neblogą, bet man nežinia kodėl nesimpatišką. Apie tai kiek vėliau.

Kad ir kaip būtų, topteli mintis, kad analitines kategorijas šiuo atveju reikėtų suprasti kaip logišką, aiškiai argumentuotą, net sausą, “stabilią” meninę kalbą, kuriai priešpriešinami subjektyvesni, turintys daugiau žaidimo, minties judesio elementų kūriniai… Galbūt.

Toliau – malonus netikėtumas: Cooltūristės ir jų videokūrinys “Didysis penetratorius”. Deja, malonios staigmenos įspūdis išgaruoja per tas dvi minutes, kol žiūriu videodarbą. Cooltūristės galėtų tapti įdomiu reiškiniu mūsų pseudodvasingoje meno terpėje, bet jau kelintą kartą pastebiu, jog dažnai pritrūksta “milimetro”. O tada susidaro įspūdis, kad kūrinių temos grupei iš tiesų nėra tokios aktualios ir įdomios, kaip galėtų pasirodyti iš pirmo žvilgsnio.

Todėl ir šį kūrinį grasina sunaikinti ne iki galo artikuliuota forma. Be to, visko per daug – ir Puškinas, ir anglų kalba, ir “Tate” galerija, ir kaminas-falas, ir performansas, ir pieno balutė, ir net kiek dirbtinai įtrauktas iš spaudos pasvarstymas, kas galėjo nuvalyti tą balutę. Visa tai turėtų susijungti mentaliniu lygiu, bet nesusijungia. Galbūt per daug paaiškinimų šalia kūrinio, o gal per daug veiksmų pačiame kūrinyje?

Manau, kad Cooltūristėms galų gale reikėtų trenkti žemėn apgaulingą korektiškumą ir prabilti kaip galima pikčiau (nors jei to nepadarė per ketverius metus…), kitaip sakant, pasidairyti ne į Vakarų pusę, o kad ir į kai kurias ciniškas Rusijos šiuolaikinio meno taktikas. Manyčiau, kad (žinoma, tai tik mano subjektyvi nuomonė) Cooltūristėms kur kas labiau tiktų taktika, panaši į, sakykim, kokio nors Avdejaus Ter-Oganianio. Pavyzdžiui, viena jo paskutinių parodų vadinosi (parašysiu originalo kalba, nes lietuviškai neverčiama) – “chujovi Maskvos menininkai”, kurioje prie atitinkamo užrašo puikavosi, menininko manymu, prastų kolegų fotogalerija. Arba bent jau grupės veiklos vizualizacijos pasiektų Paulinos Pukytės tekstų kandumo lygį… Tikrai norėtųsi ko nors 2005 metų “Autoportreto” (tik ne tokio abstrahuoto) dvasia, nes vėlesnis grupės polinkis ir posūkis į kiek užpainiotą intelektualumą, jaučiamą ir “Didžiajame penetratoriuje”, dažnai labiau primena gudravimą, baimę išsišokti, nereikalingą filosofavimą, vienu žodžiu, viską, tik ne aiškią poziciją. Tokiu atveju netenka prasmės grupės anonimiškumas, kuris logiškai lyg ir implikuotų pačias nekorektiškiausias provokacijas. Kita vertus, gali būti, kad grupė sąmoningai žaidžia “analitinėmis kategorijomis”, neva “aiškią poziciją” tiesiog simuliuodama, kitaip sakant, parodijuodama pačios grupės egzistavimo faktą.

Kęstutis Grigaliūnas yra toks produktyvus, gerbiamas, vertinamas, visų mylimas ir aprašomas, kad atsidūrus prieš eilinį jo kūrinį smegeninę akimirksniu išdegina akinanti blykstė ir minčių vietoje lieka žiojėti tik garuojanti tuštuma. Matyt, reikia atstumo, didesnio atsitraukimo, kritinės distancijos, kad užsimegztų kokia nors originalesnė, nauja minties sąsaja. Suprantu, kad tai ne Grigaliūno, o mano problema, bet esu bejėgis.

Užsuku į kitą salę. Mariaus Zavadskio pradėtas piešti “Neandartalietis su morka” įdomus kaip (neįgyvendinta) idėja, bet visa šio kūrinio logika – neva realistinė maniera, vatmanas, paprastas pieštukas – tiesiog primygtinai reikalauja, kad objektas būtų “nudrožtas” iki beprotybės akademiniu stiliumi, kaip pačiais gūdžiausiais sovietiniais laikais. Ką ten sovietiniais, užtektų Zavadskiui “susikooperuoti” su kokiu nors Pauliumi Juška: sujungus vieno vaizduotę su kito techniniais įgūdžiais, ko gero, išeitų neprastas rezultatas. O šiuo atveju norisi pasakyti, kad nederėtų nemokėjimo (ar tingėjimo) nupiešti siūlyti koncepcijos pavidalu. Tai – nepagarba galerijai ir žiūrovui. O jei nepagarba kaip provokacija yra tikroji koncepcija, tada ji irgi neįgyvendinta iki galo.

Džiaugiuosi, kad šalia Zavadskio savo kūrybą rodo ir jo žmona Lina Zavadskė, bet, nuoširdžiai sakant, susidaro įspūdis, kad ji supainiojo galerijas. Oksana Judakova tiesmukai iliustruoja keliavimo idėją, o gal tiesiog fotografuoja peizažus ir debesis. Sunku ką nors pasakyti daugiau. Nuotraukos gražios. Puiku, kad Jurgitą Trimakaitę padrąsina ir palaiko tėvas, pakviečia kartu sudalyvauti parodoje. Juk tėvams savi vaikai visada atrodo patys nuostabiausi ir gabiausi. Lauksime kitų parodų, kuriose Trimakaitė pasireikš kaip savarankiška menininkė su kūriniais, kuriuose bus ir kokia nors mintis.

Vis dėlto tik šioje parodoje supratau, kas yra Trimakas, nes net tokios parodos kaip “Tranzitas” aplinka jo fotografijų instaliacijos nesunaikina ir nesubanalina. Vis tiek išlieka pozicija, jėga, įtaiga, vienu žodžiu, profesionali ir prasminga motyvacija. Žinoma, Trimako įtraukimas į parodą yra ir sėkmingas, ir kartu rizikingas, nes intelektualios jo fotografijos negali būti redukuotos į kokį nors vieną aiškų teiginį, todėl taip pat sėkmingai sugeria ne tik “tranzito”, bet ir šimtą kitų sąvokų ir koncepcijų.

Kita vertus, Laisvydė Šalčiūtė turėjo numanyti ir numatyti, kad į parodą pakvietus fotografijos meistrą Trimaką konkuruoti su juo ta pačia ar gimininga forma bus labai sunku. O kaip tik taip atsitiko, nes ir pačios Šalčiūtės konceptualių fotografijų ciklas (kaip ir visos kitos parodos fotografijos), kuris kitame kontekste galbūt skambėtų įtaigiau, Trimako kūrinių kompanijoje nublanksta. Kalbos, nebylumo ir vizualumo dialogas per daug akivaizdus, todėl kūrinys atrodo ne tiek konceptualus, kiek iliustratyvus.

Bendras parodos įspūdis toks, kad daugelis kūrinių pasidalinę į dvi stovyklas – vienais norima ką nors pasakyti, bet šlubuoja forma, kituose koncentruojamasi į formą, bet nežinoma, ką ja norima pasakyti.

Galų gale, pagalvoju, galbūt reikėjo labiau pasikliauti analitinėmis kategorijomis.

Kęstutis Šapoka

7 meno dienos

Dviejose galerijos salėse eksponuojama dvylika paveikslų. Trys iš jų – visiškai nauji, likusieji – Talino grafikos bienalėje vykusios personalinės parodos „Jausmai pavargę nuo galvojimo. Derama įtampa vaiko supratimo atžvilgiu” dalis.

Iš pavadinimo aišku – apie vaikystę. Iš kūrinių akivaizdu – apie vaikystę, atsispindinčią visame gyvenime. Taigi – apie suaugusiuosius. Dažniausiai – apie moteris. Galvoju – surinkus grafikių Eglės Kuckaitės, Laisvydės Šalčiūtės, Birutės Zokaitytės kūrinius gautume visai įdomų moters atvirumo, jos intymumo paveikslą. O kurgi vyrai? Bent panašiai atviri savo baimių, lytiškumo, kasdienybės atžvilgiu? Gal jie iš tiesų tik ramiai reflektuoja aplinką, kultūrą ir tas pačias moteris?

Eglė Kuckaitė šią savo parodą apibūdino kaip „12 kūrinių apie jausmus, mintis ir emocijas”. Iš pirmo žvilgsnio skamba gal pernelyg lakoniškai, bet svarstant ilgiau pasirodo, kad apibūdinimas ne tik trumpas, bet ir gana talpus. Tačiau tai nereiškia perdėto „bobiško” jausmingo. Visuose E. Kuckaitės paveiksluose svarbi naratyvinė dalis. Visi jausmai, mintys ir emocijos šioje parodoje kyla iš veiksmo. Ne tik iš žiūrovo galvoje besisukančių asociacijų, bet iš paveikslų „herojų” atliekamų veiksmų ar bent judesių. Be to, kaip ir kiekvienoje geroje istorijoje, kiekvienoje salėje yra po „kulminacinį” tašką. Tai – paveikslai, vizualiai kiek iškrentantys iš bendro konteksto, o kartu sukuriantys rėmus ar siūlus, už kurių verta pamėginti traukti pirmiausia. Tai ir darau.

Jėzus ir Marija kelyje, jie važiuoja. Kaip ir visi suaugusieji – pasibardami iš nuovargio ar nuobodulio, pasidalindami vaikystės prisiminimais, parodydami vienas kitam karves už lango, įdomesnius pastatus ar kvailesnes reklamas. Vienas nepastebi kokios kelio rodyklės, kitas nežinia kur užkiša buteliuką vandens. Jie važiuoja kaip Jėzus ir Marija. Išjausti. Išmąstyti. Išlaukti. Išpažinti. Atpažinti kaip saugantys ar bent galintys apsaugoti ir galų gale sustatyti viską į vietas.

Jie važiuoja pas Prancišką, nežinia, ar atvažiuos. Ar ji tuo metu bus namie, o jei bus – ar atidarys duris. Bet gana to, kad važiuoja. E. Kuckaitė leidžia jiems tiesiog važiuoti tol, kol kituose paveiksluose nesustodamas vyksta veiksmas, atveriantis emocijas. O aš gelbėjuosi klausydama Nicko Cave’o. Kartais verta klausytis muzikos vien tam, kad paklaustum savęs, kodėl pasirinkai būtent šį, ne kitą kompaktą. Šį kartą lengvai sau atsakiau – pusiausvyrai palaikyti reikia bent jau vyriškos muzikos. Nes menininkės sukurtos būtybės – ne mergaitės, ne paauglės, ne moterys – labai jau moteriškos. Ir aš, ir šalia snaudžianti kalė ką tik išpjauta gimda, ir tie susukti, susisukę, paveikslų erdvėse pamesti, pagauti E. Kuckaitės kuodeliai…

Plaukai, plaukų kuodeliai jau ne pirmus metus dalyvauja E. Kuckaitės kūryboje. Šį kartą iš mažo formato monotipijų jie persikėlė į didesnius plotus, taip tapdami dar intensyvesni. Parodą apžiūrėjusi bendradarbė liepė tiksliai išsiaiškinti, ką vis dėlto tie kuodeliai reiškia. Aiškinamės. Kuodeliai – tų būtybių pasididžiavimas ir džiaugsmas. Puikūs plaukai – mergaitės ar moters pasididžiavimas. Viltis, kad juos lies ir glostys patikimos rankos. Kuodeliai – tų būtybių gėda ir paslaptis.

„Gėdos plaukai” – slepiami ir slėptini, senstelėjusiose erotinėse nuotraukose jie intymesni už patį odos nuogumą. Kuodeliai – tų būtybių savęs ženklas, save suvokiant labiau kaip emociją, nei socialų asmenį (jos neturi jokio socialinio statuso, jokių drabužių, jokios konkrečios aplinkos). E. Kuckaitės paveiksluose emocija neatsiejama nuo kūno, nuo kūniškumo (Descartes’o dualizmui čia nėra kas veikti). Per kuodelį ar jo nebuvimą, jo atsiradimą netikėtoje vietoje suvokiame trūkumą, pajuntame trapumą, dalyvaujame paieškose arba išsigąstame netikėtai užtikę.

Nuo pat vaikystės besitęsiantis savo kūno ir proto bei jausmų jaukinimas, galynėjimasis su jais, gautos pamokos ir primesti įsakymai – visa tai nuolat sukasi aplink, pasislepia ir vėl išneria, kad ir kas ar kur būtum. Pro antikinį strėnas juosiantį audinį ir orią laikyseną, pro irzlius ekspresionistinės linijos šešėlius ar abstraktėjančių formų apibendrinimą. Žodžiu, neišvengiamai. E. Kuckaitė naudojasi stilistinėmis citatomis, siekdama tiksliau perteikti konkretaus kūrinio atmosferą, bet žvelgiant į visą parodą šis jos žaidimas taip pat pasiteisina. Supainiojamas net veiksmo laikas, nes ne laikas ir ne vieta svarbūs „jausmams, mintims ir emocijoms”.

Kitas pavykęs „ėjimas” parodos, kaip visumos, atžvilgiu – paveikslų dviejose salėse išdėstymas ne tik fiziškai, bet ir pagal prasmę. Kitoje salėje jau nerasime nė vieno besiblaškančio kuodelio. Įtampa auga. Pirmoje salėje tvyro prisiminimų, sapno, abejonės nuotaika, o šioje – dabar išgyvenami jausmai. Todėl – daug ryškesni ir grubesni, atviresni. Artyn pritrauktos, išdidintos vienišos figūros užpildo erdvę ir užgriūna savo silpnumu lyg šalimais netikėtai susmukęs kūnas. Atmosfera kaista, pojūčiai įgauna ekstremalumo virpulį.

Čia ne taip svarbu praeitis ir tai, kas ateina iš jos. Ne taip svarbu ir ateitis, nes jausmas išgyvenamas dabar. Ji juokiasi. Ji verkia. Visą drobę nuo krašto iki krašto užima dideli veidai, kuriuose jau sunku atpažinti vaiko bruožus. Juokas, verksmas, baimė kartais gali reikštivisą gyvenimą, ir išgyvenančiojo amžius ar patirtys tuo metu nėra labai svarbūs. Toks aštrokas yra jausminis koncentratas, kurio išvengti parodoje „Pranciška” neįmanoma.

Šioje salėje sėdi ir Pranciška, pas kurią vis važiuoja Jėzus su Marija. Pranciška (veido bruožai kiek panašūs į E. Kuckaitės) – ta, kuri išgyveno ir išgyvena visas dvejones, baimes, praradimus ir atradimus. Dabar ji sėdi ant suoliuko parke. Aplink ją, kaip ir kadaise aplink jos bendravardį, būriuojasi paukščiukai. Šie ir skiria ją nuo kitų paveikslo figūrų – ant to paties suoliuko sėdinčios banalios porelės ir besivoliojančių skardinių turinį šilta srovele į žemę liejančio vyriškio. Viskas kartojasi. Šalia Pranciškos – vežimėlis. Vaikelio jame nesimato, bet reikia manyti, kad jis ten yra. Guli, kvėpuoja grynu oru, klausosi triukšmo, miega. Auga. Galbūt – verkia. Ar jau pradėjo kažko ieškoti nesklandžiose savo mintyse? Eglė Kuckaitė, kaip geras scenaristas, palieka galimybę tęsiniui.

Aistė Paulina Virbickaitė

7 meno dienos

Rugsėjo 3 d. atidarytos dar dvi parodos po tarptautinio meninės fotografijos festivalio „In Focus“ sparnu: Vilniaus grafikos meno centro galerijoje „Kairė–dešinė“ ir Vilniaus fotografijos galerijoje.

„Kairėje–dešinėje“ (padedant Goethe’s institutui) atidaryta Vokietijos šiuolaikinės fotografijos paroda „Vokietijos vaizdai – 8 fotografijos požiūriai“. Joje aštuoni vokiečių fotografijos agentūrai „Ostkreuz“ priklausantys menininkai pristato Vokietijos realybės fiksacijas – vizualinę kultūros, istorijos ir dabarties dokumentaciją. Eksponuojamose nuotraukose – visiškai kasdieniški, buitiški vaizdai. Gamtos peizažai, urbanistiniai kraštovaizdžiai, paprasti žmonės. Tačiau tai toji nereprezentatyvi, „nefasadinė“ Vokietijos pusė.

Dalis menininkų reflektuoja komunistinę buvusios Vokietijos Demokratinės Respublikos praeitį ir akcentuoja šalies perėjimą iš vieno istorijos etapo į kitą, žmonių būsenos bei mentaliteto transformacijas. Sibylle Bergmann nuotraukų serijoje „Blėstantys atsiminimai“ įamžino praėjusio laikotarpio likučius: apleistas industrines erdves, ištuštėjusį atrakcionų parką, interjerą su Lenino portretu. Fragmentiškos fotografijos suveikia kaip „antiatvirukai“, makabriškai nostalgiškai vaizduojantys buvusio dinamiško gyvenimo palaikus. Labiau socialiai angažuotą buvusios Rytų Vokietijos dabarties refleksiją siūlo Jordis Antonia Schlösser. Jos fotografijose – tuštėjantys pramoniniai rajonai ir juose įkurtos gyvenvietės. Kitaip nei S. Bergmann, J.A. Schlösser labiau rūpi ne vizualiai kintantis urbanistinis peizažas, bet buvusių industrinių regionų gyventojų padėtis. Beveik griuvėsiuose fotografė aptinka gyvenimo likučius: bandymą susitaikyti su radikaliais pokyčiais, situacijos beprasmiškumą ir perspektyvų nebuvimą.

Kiti parodoje dalyvaujantys menininkai daugiau dėmesio skiria Vokietijos dabarčiai. Jų fotografijose – iš kasdienybės išplėšti paprasti eilinių vokiečių atliekami ritualai. Wolfgangas Bellwinkellis fotografuoja Vokietijos provincijos naujakurių – toliau nuo miestų besikeliančių gyventi jaunų žmonių – gyvenimo idilę. Thomaso Meyerio nuotraukų cikle „Prie Šiaurės jūros“ – atviros šiaurinės Vokietijos paplūdimių erdvės su pavieniais poilsiautojais. Tai beveik nuogi dokumentiniai vaizdai, atskirti nuo konteksto, sustingdyti ir palikti ilgam apžiūrėjimui. Šie kadrai įprastus veiksmus paverčia sudėtingais ir keistais, taip atskleisdami pokyčius visuomenės gyvenime. Labai simptomiškos šiame kontekste menininkės Annette Hauschild fotografijos iš ciklo „Sekmadieniai“. Jose užfiksuotas neskubrus sekmadieninis gyvenimas. Tačiau sekmadieniai čia netenka šventadienio reikšmės, nors ir nėra tokie pat, kaip likusios savaitės dienos. Tradiciniai sekmadieniniai užsiėmimai – pasivaikščiojimai, ėjimas į bažnyčią, iškylos parke – A. Hauschild nuotraukose netenka sakralumo, įgyja banalumo, tuštumos, inertiško veiksmų kartojimo įspūdį (čia peršasi palyginimas su Algimanto Kunčiaus fotografijų ciklu „Sekmadieniai“: jame įamžintuose kartais keistuose sekmadienio ritualuose to šventadieniškumo, nors ir pridengto ironija, esama). Kaip sustabdytos ir iš konteksto išimtos akimirkos gali tapti beveik siurrealiais vaizdais, rodo Linnos Schröder ciklas „Fragmentas“, kuriame užfiksuotos atsitiktinės situacijos (pavyzdžiui, apsnigti drambliai Berlyno zoologijos sode) atrodo kaip surežisuotos ir tuoj pat įgyja poetikos, metaforiškumo.

Be kasdienybės ritualų tyrinėjimo, vokiečiai savo nuotraukose imasi kelti ir opesnius socialinius klausimus. Anne’s Schönharting fotografijų serija „Vaikystė“ – prieglaudoje augančių vaikų portretai. Skurdi aplinka, veiduose atsispindinčios nevaikiškos patirtys. Ute Mahler cikle „Naujieji senukai“ įamžina pagyvenusių žmonių – dėl amžiaus marginalizuotų – siekius atsiskleisti ir gyventi visavertį gyvenimą, užsiimant Rytų kovos menais, plūduriuojant pripučiamuose baseinuose ir kitaip aktyviai leidžiant laiką.

Vokiečių fotografus parodoje vienija siekis dokumentuoti tikrovę. Fiksuodami iš pirmo žvilgsnio nereikšmingus dalykus, jie atveria už neįdomaus, kartais banalaus vaizdo slypinčią laiko ir konteksto situaciją. Žiūrovams ši ekspozicija tikrai patogi – panaši sovietmečio ir dabartinė istorija daro nuotraukas lengvai perskaitomas ir be paaiškinimų, skatina ieškoti paralelių, apmąstyti savo kasdienybę. Aiškiai fiksuoti vieta ir laikas prasiplečia, apimdami bendresnes patirtis. Jaučiamas polinkis deindividualizuoti ir atsiremiant į konkretybes nurodyti į bendrybes. Paroda „Vokietijos vaizdai – 8 fotografijos požiūriai“ nesukelia estetinio pasigėrėjimo (pabrėžtinai dokumentiškas ir antimeniškas formaliąja prasme nusiteikimas būdingas visiems ekspozicijoje pristatomiems autoriams), veikiau skatina apmąstymus.

Kiek kitokia pasirodė dviejų Prancūzijos fotografių paroda Vilniaus fotografijos galerijoje. Asmeniškumas, intymumas, individualios istorijos – tokie galėtų būti raktažodžiai, iškoduojantys parodoje eksponuojamas nuotraukas. Emilia Stefani-Law savo fotografijų cikle „Atmintis“ sujungė savo ir mirusio tėvo darytas nuotraukas, taip įprasmindama artimo žmogaus netektį ir savotiškai įamžindama jo atminimą. Ciklas suveikė kaip savotiška terapija, leidusi neverbalizuojamas emocijas pateikti vaizdais. Nuotraukose užfiksuotos vaikystės akimirkos atsiveria tik perskaičius parodos aprašyme surašytą autobiografišką istoriją, ji tampa būtinu elementu darbo idėjai suvokti. Autorė teigia, kad jos asmeniniai išgyvenimai nėra svetimi kitiems, individuali istorija yra kartu ir universali. Jautriai ir subtiliai papasakota vaizdais ir tekstu, ji iš tikrųjų apeliuoja į žiūrovo jausmus, skatina atpažinti savo patirtis fotografijose.

Veronique Hequet Grotard fotografijų serija „Tarp manęs: portretai savęs atradimui“ taip pat labai intymi. Po asmeninės krizės ištikusi depresija paskatino autorę griebtis fotoaparato ir per metus sukurti daugiau kaip 1000 autoportretų. Parodoje eksponuojama keliasdešimt spalvotų ir nespalvotų fotografijų. Juose – autorės kūnas: neryškus, dažnai susidvigubinantis veidrodžiuose ir taip prarandantis apčiuopiamumą, arba atvirkščiai, nuogas, pavargęs, labai materialus ir žemiškas, ištepliotas makiažu, įspraustas į korsetą. Fotografuojant atsirandantys kūno atvaizdai tarsi patvirtina fizinį jo buvimą čia ir dabar kartu su visomis emocijomis. Taip per fotoaparatą ir nuotraukas menininkė tarsi atrado save, suprato savo būsenas. Autoportretai tampa būdu vaizdais išsakyti tai, ko nepajėgi padaryti žodžiais. Kūrybinis procesas tampa savotiška terapija. Kaip ir E. Stefani-Law fotografijoms, šioms iškoduoti irgi būtinas autorės komentaras. Be konkrečios individualios istorijos bei galimų aliuzijų su kiekvieno mūsų potyriais, V. Hequet Grotard fotografijos paliečia ir platesnį kultūrinį kontekstą – moterų (savi)reprezentacijos mene klausimą. Stebėdama pati save, moteris nusikrato vyro akiai malonaus stebimo objekto statuso, įteisindama savo kūną tokį, koks jis yra (dažnai nepatrauklus, negražus ta siaurąja prasme, abjektiškas).

Tokios tos vokiečių ir prancūzų šiuolaikinės fotografijos ekspozicijos: skirtingos forma, bet artimos turiniu ir idėjomis. Abiem parodoms būdingas polinkis į (savi)refleksiją – tiesioginę ir intymią arba bendresnę, neindividualizuotą. Koncentruotos, kontekstų prisodrintos fotografijos kalba apie konkrečias situacijas, bet nurodo ir į platesnius dalykus. Šios parodos parankios ne tik norintiems susipažinti suVakarų Europos šiuolaikinės fotografijos tendencijomis, bet ir tiems, kuriems įdomu, praskleidus paviršinį meno kūrinio sluoksnį, pasikapstyti giliau. Galbūt net po save.

Justina Augustytė
7 meno dienos

Kodėl „In Focus“? Kaip tai atspindi festivalio rengimo tikslus ir uždavinius?

Svarstymai ir diskusijos dėl festivalio pavadinimo truko labai ilgai. Peržiūrėjus elektroninio pašto dėžutę, prisiminus visas diskusijas, susidarytų netrumpas svarstytų pavadinimų sąrašas. Galų gale nusprendžiau, kad fotografijos istorikės Margaritos Matulytės pasiūlytas variantas „In Focus“ yra tinkamiausias. Viena vertus, jis kelia tiesioginių asociacijų su fotografija, kita vertus, jis nusako ir tai, kas yra svarbu, kas yra dėmesio centre. O dėmesio centre yra meninė fotografija.

Kokie festivalio rengimo tikslai, kaip ir kuo jis papildys Lietuvos fotografiją? Ar tai spragų užkaišymas, ar naujesni gūsiai Lietuvos fotografijoje?

Mintis rengti fotografijos festivalį Vilniuje galvoje sukosi taip pat labai ilgai. Su pavydu stebėdavau, kas ir kaip vyksta meninės fotografijos festivaliuose Europoje, ir galvodavau, kodėl Vilniuje nieko panašaus nebuvo ir nėra. Buvo keli svarbūs veiksniai, o gal tiesiog išsakytos nuomonės, labai stipriai palaikė artimi žmonės bei fotomenininkų bendruomenė, tai privertė apsispręsti ir ryžtis įgyvendinti šią idėją. Atsigręžus atgal, suprantu, kad tai buvo labai ambicingas sprendimas, bet džiaugiuosi, kad ryžausi.

Manau, jog tai ir „spragų užkaišiojimas“, ir naujas gūsis, nes Vilniuje meninės fotografijos festivalio dar nėra buvę. Tai teigiamas impulsas Lietuvos fotografijai. Kaip festivalis papildys Lietuvos fotografiją? Sunku pasakyti, tikriausiai reikėtų sulaukti festivalio pabaigos ir visų – tiek fotomenininkų, tiek festivalio dalyvių, žiūrovų, partnerių, kritikų ir kitų nuomonės, taip pat atsižvelgti į tai, kiek kils naujų idėjų ar projektų. Kita vertus, Lietuvos fotografiją, o tiksliau jos istoriją papildys pats faktas, kad 2008 metų rugsėjo 2–spalio 1 dienomis vyko pirmasis meninės fotografijos festivalis Vilniuje.

Ką duoda tai, jog jis rengiamas būtent Vilniuje?

Atsižvelgus į tai, kad fotografija Vilniuje atsirado vos pusmečiu vėliau nei fotografijos tėvynėje Prancūzijoje ir į tai, jog Lietuvos fotografija stipri bei įdomi, vien faktas, kad Vilniuje meninės fotografijos festivalis įvyks pirmą kartą, pačiam Vilniui, jo fotografijai, fotomenininkams, bendruomenei yra labai reikšmingas. Tikiuosi, kad tarp daugelio šiame mieste vykstančių festivalių, šis taip pat atras savo nišą. Vilnius kaip miestas yra labai fotografiškas – man jis itin tinkama vieta meninės fotografijos festivaliui.

Kuo, Tavo nuomone, naudingi festivaliai apskritai, kodėl jie reikalingi?

Kad ir kaip banaliai skambėtų, festivalis yra šventė. Šventė visiems, šiuo atveju besidomintiems menine fotografija. Visų pirma tai unikali proga vienu metu „sotintis“ fotografija. Per dvi savaites bus atidarytos devynios meninės fotografijos parodos svarbiausiose miesto galerijose – esu įsitikinusi, kad Vilniuje taip dar nėra buvę.

Dar prieš apsispręsdama rengti festivalį, dažnai pagalvodavau, kodėl Lietuvos kultūros organizacijų bendradarbiavimas yra toks fragmentiškas. Nesvarbu, kokį atsakymą turiu ar koks jis būtų pateiktas, įžvelgiu vieną iš didžiausių festivalio privalumų – kad pavyko tuo pačiu metu surengti parodas didžiojoje daugumoje Vilniaus galerijų. Tai itin svarbu ne tik šiam festivaliui, bet ir kaip faktas apskritai. Pasitikėjimas, geranoriškas bendradarbiavimas, prisipažįstu, maloniai nustebino. Bet tai daugiau nematoma ar neapčiuopiama festivalio nauda.

Daugeliui užsienio kuratorių bei dalyvių tai bus pirmas kartas Vilniuje. Jie susipažins ne tik su Lietuvos fotografija, bet ir su Lietuva. Jie jau dabar domisi ir prašo informacijos apie mūsų muziejų veiklą, parodų rengimo specifiką ar tiesiog bendrą kultūros lauko situaciją. Kultūriniai mainai – neįkainojami. Susitikti, bendrauti, diskutuoti, keistis idėjomis apie naujus projektus su užsienio fotografais ir kuratoriais, manau, taip pat labai svarbu.

Tikiuosi, tai bus įdomi patirtis ir Lietuvos fotografams, dalyvaujantiems festivalyje. Daugumai tai nei pirma, nei paskutinė paroda, bet matau, kaip jie atsakingai ir profesionaliai tam rengiasi.

Ne mažiau svarbi nauda yra fotografijai, kaip meno šakai. Stambesnis renginys leis pradžiuginti ne tik meninės fotografijos šalininkus, bet jos svarbą ir statusą patvirtinti skeptikams.

Tikrai įžvelgiu festivalio pridėtinę vertę, kurią vertinti skaičiais beveik neįmanoma, tačiau po kelerių metų, manau, išryškės, kokia iš tiesų šio projekto reikšmė.

Jei gali, trumpai papasakok apie parodų specifiką. Kodėl būtent šie autoriai buvo kviečiami dalyvauti festivalyje?

Į šį klausimą atsakymas nevienareikšmiškas. Kad bus rodomi vieni projektai, žinojau jau prieš pusantrų metų, pavyzdžiui, prancūzių Emilijos Stefani-Law ir Veronique Hequet-Grotard paroda, kurias „radau“ Lille fotografijos festivalio portfolio peržiūrų metu. Arba Artūro Valiaugos projektas „Tarp krantų“, sukurtas „Ars Baltica“ trienalei, apkeliavęs Europą, tačiau pirmą kartą rodomas Lietuvoje. Šis projektas įsijungė į bendrą parodą „Aš tarp jų“, kurioje taip pat bus rodomi iki šiol nematyti, prieš maždaug penkiolika metų gyvavusios klaipėdiečių menininkų grupės „Dooooris“ darbai, taip pat savitas japonų menininkas Satoru Toma, Prancūzijos fotomenininkai, lietuviai Vytautas Stanionis bei Robertas Narkus.

Kitus projektus pasiūlė užsienio kultūros institutai. Pavyzdžiui, Prancūzijos kultūros atašė Julien Couzy pasiūlė parodyti Bogdano Konopka darbus, o Žaneta Šimkūnaitė, kuruojanti Goethe‘s instituto parodas Lietuvoje, – Vokietijos agentūros Ostkreuz projektą.

Lenkių Olos Buczkowskos ir Karolinos Bregulos projekto pristatymo festivalyje idėja gimė Lodzės meno centro kuratorei Martai Szymanskai, o galerija „Program“ Varšuvoje bei Lenkų institutas Vilniuje pagelbėjo įgyvendinant šią idėją.

Kiti autoriai patys mane susirado parašę elektroninį laišką. Tokiu būdu festivalį papildė iš tiesų puikūs Mindaugo Komskio, Damieno Peyerto, Andrejas Grants’o projektai. Kai kurie iš jų bus pristatyti fotosesijų metu.

Paskutinė paroda „1ąKartą“ gimė jaunų kuratorių Šalnės Bučiūtės ir Viktorijos Ivanovos iniciatyva, kurios rezultatas – iki šiol paslaptis.

Taigi galutinė programa tikrai įvairiakryptės iniciatyvos bei bendrų pastangų ir galimybių rezultatas. Ir jis tikrai intriguojantis.

Bet festivalis neapsiriboja vien parodomis. Kokie dar renginiai numatomi programoje?

Fotosesijų vakarų metu, kurios vyks atvirame galerijos „Kairė-dešinė“ kieme rugsėjo 19-20 dienomis, bus sukurta fotografijos, kino ir gyvos muzikos platforma, kur vyks filmų ir fotomenininkų portfolio peržiūros, gros gyva muzika, vyks neoficialios diskusijos ir t. t. Šis renginys labiau „fokusuosis“ ties fotografijos reiškinio problematika ir pristatys jaunų fotomenininkų kūrybą neformalioje erdvėje.

Jauniems menininkams skirtos ir Vytauto Michelkevičiaus moderuojamos kūrybinės dirbtuvės „Galerijos Akademija“, skirtos permąstyti galerijos erdvę bei sampratą, kurių rezultatas turėtų pasirodyti leidinio pavidalu.

Programoje kiekvienas tikrai atras tai, kas jam artima. Vieniems klasika, kitiems konceptualus menas, tretiems muzika ir kinas. Tad jei bent vienam dalyviui ar žiūrovui dalyvavimas festivalyje sukels teigiamų emocijų ar puikių idėjų, o gal paskatins sukurti kažką naujo, būsiu daugiau nei patenkinta.

Kalbino Monika Lipšic
Bernardinai.lt

Mane visada žavėdavo festivaliai – galimybė vienu metu įsitraukti į koncentruotų renginių sūkurį. Jie tampa tos kultūros srities ir jos gerbėjų, kuriems rengiami, švente. Atvažiuoji, imi į rankas programą, žemėlapį ir pirmyn…

Šis rugsėjis Vilniuje turėtų tapti meninės fotografijos švente. Pirmą kartą daugumoje Vilniaus galerijų vyks meninės fotografijos parodos, autorių pris(is)tatymai, kūrybinės dirbtuvės, photosessions vakarai, bus išleistas festivalio katalogas.

Idėja, kilusi prieš pusantrų metų, materializuojasi. Per tą laiką ji kito, festivalio struktūra tai plėtėsi, tai siaurėjo, ambicijos pristatyti užsienio fotografijos ikonas, veikiamos įvairių aplinkos veiksnių, tai stiprėdavo, tai silpnėdavo. Parodų formatai, lydintys renginiai keitėsi, diskusiniai klausimai, ko, kada ir kaip reikia Vilniui, jo gyventojams ir svečiams, iki šiol neatsakyti. Tačiau laikas, finansai ir, žinoma, procese dalyvaujantys žmonės lėmė tai, ką turime dabar: per dešimt meninės fotografijos projektų, kūrybines dirbtuves „Galerijos akademija“ bei neformalių diskusijų, filmų ir fotografinių projektų peržiūrų platformą photosessions – pirmąjį tarptautinį Vilniaus fotografijos festivalį „In Focus“.

Rugsėjo 2 d. galerijoje „Vartai“ atsidarys pirmoji festivalio paroda, skirta šiuolaikinei Skandinavijos fotografijai. Jos kuratorius Kimmo Lehtonenas, garsėjantis įdomiais ir stambiais fotografijos projektais, pristatys itin įdomius pasaulyje meninės fotografijos srityje lyderiaujančių šalių autorius.

Jau kitą dieną Vilniaus grafikos centro galerijoje „Kairė–dešinė“, bendradarbiaujant su Goethe’s institutu Vilniuje, bus pristatytas Vokietijos agentūros „Ostkreuz“ fotografų projektas „Vokietijos vaizdai – 8 fotografijos požiūriai“. Vokietijos fotografai, kaip visada, pasižymi specifine stilistika ir požiūriu į aplinką. Tai nebus reprezentacinė fotografinė Vokietijos apžvalga, tai – veikiau skirtingų strategijų ir požiūrių į susiklosčiusią padėtį Vokietijoje suma.

Netrukus po to Vilniaus rotušė turėtų atsiverti Lietuvos klasikinės fotografijos parodai, o rugsėjo 8 d. galerijoje „Akademija“ atsidarys Paryžiuje gyvenančio lenkų kilmės fotografo Bogdano Konopkos paroda „Kinija – pilkumos imperija“. Tai – penkių fotografo kelionių į Kiniją ir septynių mėnesių darbo projektas, kurio pristatymu Lietuvoje rūpinasi ir Prancūzų kultūros centras. Paroda unikali ne tik savo nuotaika, bet ir tuo, kad tai – vienetiniai darbai.

Antrą rugsėjo savaitę (rugsėjo 11 d.) galerijoje „Arka“ atsidarys didelė Lietuvos ir užsienio fotomenininkų paroda „Aš tarp jų“. Šios parodos tikslas – atverti galimybę atsakyti į klausimą, kaip skirtingų autorių skirtingi projektai, atsidūrę bendroje erdvėje, kuria naują tų pačių projektų kontekstą ir veikia žiūrovo suvokimą. Kaip vienas projektas veikia kitą, kaip erdvė arba kuratorius papildo arba pakeičia pirminę autoriaus idėją.

Festivalio metu bus pristatytas ir Varšuvos galerijos „Program“ menininkių Olos Buczkowskos ir Aleksandros Bregulos projektas „Ištekėjusios moterys“. Parodoje, kuri yra ir pirmas fotografių bendras darbas, dvigubuose autoportretuose atsiskleidžia santykiai tarp jų, kaip moterų, draugių ir menininkių. Intymų projektą, kurį sudaro trisdešimt fotografijų ir videoinstaliacija, festivaliui pasiūlė Lodzės meno centras, o padėti įgyvendinti sutiko Lenkų kultūros institutas Vilniuje.

Lilio (Prancūzija) fotografijos festivalio „Transphotographiques“ portfolio peržiūrų metu į festivalį pakviestos ir dvi jaunos Prancūzijos menininkės: Emilia Stefani-Law („Calestienne“, 2006) ir Veronique Hequet-Grotard („Tarp savęs: portretai savęs atradimui“, 2005). Abu projektai įdomūs ne tik iš meninės fotografijos perspektyvos, bet ir kaip išgyvenimo, tam tikrų gyvenimo situacijų „įveikimo“, sprendimo būdų atradimas.

Be parodų, rugsėjo 25–27 d. vyks kūrybinės dirbtuvės „Galerijos akademija“. Renginio vadovas Vytautas Michelkevičius kviečia menininkus diskusijai apie tai, kas yra galerija, kaip, kodėl ir kokių kūrinių rinkinys virsta paroda, koks fotografijos vaidmuo galerijoje, kaip veikia fotografijos kūrimo, suvokimo ir sklaidos mechanizmai. Dirbtuvėse kviečiami dalyvauti jauni menininkai, kurių mintys, idėjos bei darbai bus pristatyti išleistame kataloge.

Festivalio metu vyks ir photosessions vakarai. Idėja kilo dalyvaujant džiazo festivaliuose, kai po oficialiųjų koncertų vyksta neformalūs vakarai, pratęsiantys ir savotiškai papildantys festivalio programą, neretai tampantys būtent ta vieta, kur mezgasi naujos idėjos ir bendri projektai, lemiantys ateities festivalių formą ir turinį. Taip ir čia bus rodomi įvairiais aspektais su fotografija susiję filmai, vyks portfolio peržiūros, tikėtina, ir diskusijos, bus dalijamasi patirtimi.

Eglė Deltuvaitė
7 meno dienos

Nina Bondeson savo grafikos darbų parodos atidaryme perskaitė pranešimą „Sekamos pasakos – apie aktyvią vaizduotę ir abejonę“, jame ji kalbėjo apie vizualų istorijų pasakojimą. Tai pirmoji šios menininkės paroda Lietuvoje, o kontaktas su Vilniaus grafikos meno centru užsimezgė jau pernai, kai čia savo darbus pristatė bei litografijos ir skaitmeninės grafikos meistriškumo seminarą vedė jos vyras Jimas Berggrenas. Dešinėje galerijos salėje veikiančioje parodoje eksponuojama pora dešimčių Bondeson piešinių bei grafikos lakštų (atliktų derinant litografijos ir skaitmeninės grafikos technikas), sukurtų iki 2005 metų.

Ekspozicija dvelkia siurrealizmu: grafikos lakštuose pinasi tikri ir išgalvoti dalykai. Koliažo principu dėliojant motyvus, sulydant fiktyvius ir realius elementus, randasi groteskiški mechanizmų ir žmonių, gyvūnų ir žmonių hibridai, fantastinės būtybės. Nostalgija dvelkiančių prislopinto kolorito interjerų ir saldokų peizažų fone šie keisti personažai užsiima absurdiškais ritualais bei eksperimentais, o kasdieniai veiksmai „sukeistinami“ iki nepatogumą ir šiurpą keliančių reginių (manikiūro darymosi veiksmas ir įrankiai labiau primena chirurginę operaciją, o ne grožio procedūrą). Fotorealistinį tikslumą jungiant su deformacija ir stilizacija, žaismingus vaikiškus įvaizdžius – su erotika ir agresyviu seksualumu, sukuriama atmosfera, nepaklūstanti mūsų pasaulio dėsniams ir besiremianti sapno bei fantazijos (ne)logika.

Menininkė šioje parodoje atsiskleidžia kaip talentinga pasakotoja vaizdais ir itin išplėtoto naratyvo mėgėja. Į popieriaus lakštus perkeliamas fiktyvus pačios grafikės sukurtas pasaulis su išgalvotais personažais (vienas mėgstamiausių – sinjora Canedotto), kurie vieni kitus pažįsta, yra tarpusavyje susiję keisčiausiais ryšiais. Kiekvienas personažas turi savo gyvenimo istoriją, kurios didžioji dalis slypi už kūrinio ir neatsiveria žiūrovui. Lyg vartytum svetimą šeimyninių fotografijų albumą – be komentarų ir pasakojimo jis tebūtų tiesiog vaizdų, svetimo gyvenimo akimirkų rinkinys. Menininkės darbų pavadinimuose pateikiamos užuominos provokuoja žiūrovus įsitraukti, interpretuoti, kurti savas istorijas jos personažams.

Pasak Ninos Bondeson, iš meno kūrinio siužeto apie patį menininką nesužinome nieko, tačiau išvydus gerą meno kūrinį gali paaiškėti šis tas apie mus pačius. Tie atradimai, nors ir ne visada malonūs, dažniausiai būna įdomūs. Ši grafikos paroda – puiki proga tuo įsitikinti.

Justina Augustytė
7 meno dienos

Dar iš vaikystės migdymų, paauglystės „žiburėlių“, na ir, pavyzdžiui, Tennessee’o Williamso pjesės „Geismų tramvajus“ veikėjos Blanšos sutemų pasaulio žinome, kad tamsa linkusi perkurti aplinką. Kartais pagražindama, kartais prileisdama neregimų pabaisų. Tamsoje lengviau įsivaizduoti, papildant įprastus pojūčius neregio percepcija. Kitaip tariant, sulig tamsa aplinka tampa subjektyvesnė. Rašydama apie renginio „Tebūnie naktis“ įspūdžius, irgi nesikratysiu subjektyvumo. O žinodama, kad pačiupus per daug agurkų rankos iš stiklainio neištrauksi, rašysiu daugiau apie dailės projektus ir, žinoma, tik tuos, kuriuos pavyko pamatyti. Vis dėlto buvo tamsu…

Aiškiausiai dailės projektu buvo Vilniaus dailės akademijoje vykusi paroda „Meno celės“, sudaryta iš studentų diplominių darbų. Labai gerai, kad akademija atsikratė to šalto ir negyvenamo buvusios spaustuvės pastato, kaip ekspozicinės erdvės (koks jis bus po rekonstrukcijos, reikalinga atskira diskusija), ir įsileido į vidų visus norinčius. Patekti nakčia į buvusio vienuolyno pastatus ir menininkų kančių vietas jau savaime šiokia tokia patirtis. Pati prisimenu, ką man reiškė galimybė įkelti koją į VDA pirmą kartą. Kai stojau į menotyrą, drįsau nueiti į keramikų kiemelį išgerti arbatos – jaučiausi pakylėta, patekusi Ten, kur gyvenimas visai kitoks nei paprastai. Iš žmonių minios galima buvo numanyti, kad „menininkų įsčias“ (kad ir kokios jos būtų, tėvų nepasirinksi) mitologizavau ne aš viena.

Prasmingas žingsnis buvo baltais taškeliais sužymėti takus, kurie veda prie kūrinių. Taip iškart suteikiami du malonumai. Pirma – jaustis saugiai ir teisėtai be baimės būti išvarytai. Antra – padovanojamas malonumas sąmoningai pažeisti ribas. Ką jau kalbėti apie tai, kad ekspoziciją konstruojantys taškučiai susijungia į darnią logiką su gana vykusiu katalogo ir plakatų dizainu. Ir, galiausiai, balti punktyrai tampa Ariadnės siūlu, padėsiančiu iš viso to ištrūkti.

Teisinga logika ir atrenkant kūrinius. Prie diplominių darbų daugiausiai dirbta, jie – tarsi kulminaciniai taškai, kur turėtų labiausiai išaiškėti būsimo menininko mintys ir kūrybos kryptys. Darant diplominius pasitempiama arba „išspaudžiama“ viskas, kas tik įmanoma. Tačiau, mano nuomone, svarbiausias baigiamųjų darbų aspektas yra žinojimas jau kuriant, kad šitas kūrinys turės žiūrovus ir bus vertinamas. Toks suvokimas lemia tam tikrą vidinį lūžį ir įteikia atsakomybės bei baimių puokštelę, ne tokią mielą kaip ta, kurią gauni su diplomu.

Sumanymas geras, bet rizikingas, nes „Meno celių“ ir visos Dailės akademijos situaciją atskleidžianti kolekcija paaiškėja tik prieš pat „Tebūnie naktį“. Kitaip tariant, galutinio vaizdo gerumas priklausė nuo studentų. Akademija turėjo kaip pozuotoja atsidengti prieš visą liaudį, gerai dar, kad tamsoje. Mano „Meno celių“ apžiūra konstatavo kelias diagnozes. Gan akivaizdu, kad tvirtomis (tradicinėmis) savęs nelaikančios specialybės leidžiasi į įdomiausius ieškojimus. Pavyzdžiui, Tekstilės katedra jau seniai garsėja savos profesijos ribų peržengimu prasminga linkme. O šioje parodoje neradau lygių keramikos bakalaurės Indrės Dikavičiūtės „Trofėjams“. Ant sienos kaip medžioklės trofėjai išdėstytos raguotos žmogiško pavidalo galvos ir galvelės. Jos pagamintos iš molio. Paviršiai tyčia nenugludinti, pirštų nučiupinėti. Figūros baltai ir pilkšvai glazūruotos, kas suteikia tiems ir taip jau už suvokimo ribų esantiems gyvūnėliams negyvėliams tokio maloniai nemalonaus glitumo. Figūrėlių dydžiai irgi kinta nuo didelių gemališkų galvų iki mažų galvelių, kurias priėjus nevalingai norisi nugnybt dviem pirštais. Nors kūrinys materialus, niekaip nepasiduoda iki galo užčiuopiamas. Taip ir užstringi toje tarpinėje slidžioje būsenoje. „Trofėjai“ yra ir simpatiški kaip maži kačiukai, ir šiurpūs kaip morgo svečiai. Papulti į tokią aiškią ir nuožmią prasmių mainymosi zoną man buvo didžiulis malonumas.
Deja, iš tapybos ir skulptūros nieko sukrečiamai įtaigaus neaptikau. Žavinga buvo Vytenio Sinkevičiaus kinetinė skulptūra „Atoveiksmis“. Sunkus granito luitas iš tikroviškų kraterių pūtė orą, kurio iškelti, nieko kito nelaikomi, kybojo 7 kamuoliukai. Sunkumo ir lengvumo kontrastas ryškus, bet tai tik sėkmingas formalus žaidimas. Iš tapytojų paminėtinas Alinos Melnikovos videoformatu rodomas performansas „Nepažinojimas./Nebučiuok manęs. Aš tą galiu padaryti pati“. Menininkė apsinuoginusi bučiuoja stiklą palikdama lūpų dažų šliūžes, taip radikaliu būdu konstatuojamas ne tik aplinkos, bet ir jos pačios svetimumo jausmas. Iš rodytų grafikos darbų akis užkliudė Rūtos Spelskytės „Nesusikalbėjimai“. Eilinį kartą pasitvirtina, kad esant jaunam geriau nesiimti „universalių“ temų ir perdėtų simbolių, nes iš to išeina tik naivus rezultatas (neretai ir brandiems menininkams), o geriausia yra kalbėti apie tai, ką žinai, jauti, manai. Grafikės ciklas sudarytas iš pailgų, platų kino ekraną primenančio formato darbų, kur yra bendras ritmas ir personažų judesių bei žvilgsnių nesusitikimas, nors motyvai kardinaliai skirtingi (prašmatni barokiška salė iš tolo ar nuobodi sofa iš arti). Gerai žinai, apie ką tie darbai, bet pasakyt aiškiai tarsi ir neišeina.

Formaliai vadinamuose Naujaisiais Dailės akademijos rūmuose, be Tekstilės katedros, buvo rodomi architektų, rūbų modeliuotojų ir scenografų darbai. Apie juos gali geriau spręsti specialistai, man tik kilo pora klausimų: ar dabar tokia architektūros mada daryti pastatus šaltus ir kampuotus, panašius į ankstyvąjį futurizmą su kosminiais laivais ir beasmenėmis bendruomenėmis? Antras klausimas – kodėl rūbų modeliuotojai kartkartėmis piktinasi, jog jų kūriniai neaptarinėjami kaip vizualus menas? Atidžiai apžiūrėjusi modelių fotosesijų nuotraukas, neaptikau skirtumo nuo blizgios spaudos siūlomų vaizdų. Tai į ką lygiuojamasi? Žinau, yra buvę, kad pasauliniai madų namai peržengia savo srities ribas ir jų veikla analizuojama ne tik šiuolaikinio meno, bet ir politikos kontekste (Gorbačiovas, jei neklystu, sutiko fotografuotis vienos iš rankinių reklaminės kampanijos plakate). Todėl jei norit konteksto, lipkite į jį. Padarykite daugiau negu rūbą. Daugiau negu formą, nes vien formos nebeužtenka nei tapybai, nei skulptūrai, nei jokiai kitai meno šakai.

Latako gatvelė visai netoli Dailės akademijos iš tolo žvelgiant buvo virtusi jonvabalių sąskrydžiu. Daugybė rankų darbo šviestuvų išsidėstė netoli vienas kito, užpildydami erdvę tarp namų prie Grafikos meno centro durų, dalis jų buvo net palindę po bromo arka. Juos atspindėjo balos. Įsimaišiusi tarp trapių ir orinių šviečiančių pavidalų dar kartą pagalvojau apie vabzdžius, nes bene prie kiekvieno dūzgė po kelis fotografus. Nenutylantis fotoaparatų zvimbimas leido pasijusti tarsi pievoje, o šviesas apspitę žmonės buvo panašūs į naktinius drugius. Vieni šviestuvai buvo jautriai nulipdyti iš popieriaus masės ir priminė apleistus drugelių kokonus, pakibusius ant voratinklių, kiti sviro žemyn lyg žirginėliai, dar kiti priminė šviečiančius baltus ikrus. Stebino tai, kad galima taip įtaigiai sužaisti forma naudojantis visai pigiomis medžiagomis kaip paprasčiausias popierius ar polietilenas. Manau, kad projektas susilaukė tiek dėmesio ne tiek dėl netikėtų šviečiančių formų įvairovės, bet todėl, kad nyki, beasmenė gatvė transformavosi į intymią erdvę, kurioje norisi užsibūti. Atmintyje išlieka ne konkretūs darbai, o siauroje gatvėje užstrigusio šviečiančio debesies įspūdis. Būtent todėl šių metų projektą laikau kur kas labiau pavykusiu nei analogišką pernykštį. Šįkart netrukdė automobiliai ir žmonės galėjo ramiai ganytis jaukioje šviesoje. Vieša erdvė tapo gyvenama, o ar ne tai svarbiausia norint prisijaukinti miestą?
Galiausiai iš matytų meno projektų liko aptarti du kardinaliai priešingus savo pobūdžiu renginius – „Tulips & Roses“ naktinę parodą „Regėjimo pratimai“ ir Sigito Staniūno su muzikiniu sambūriu „Medusa Art Project“ surengtą meninį įvykį „Sidabrinė šviesa“. Pirmasis daugiausia veiksmo perkėlė į žiūrovų vaizduotes ir pamatyti beveik nebuvo ką, o antrasis užvertė psichikas daiktais ir patirtimis taip, kad net nebuvo kada atsikvėpti. Manau, abudu projektai balansavo ant plonytės linijos, skiriančios meną ir šio iliuziją, bet geriau apie kiekvieną atskirai.

Į konceptualumą besiorientuojančiai galerijai „Tulips & Roses“ tamsa, be abejo, yra puiki aplinkybė, nes tamsa daiktus dematerializuoja ar bent jau bando slėpti nuo regos – dažniausiai ir aktyviausiai naudojamos vartojant vizualų meną juslės. Matymas ir nematymas virto „Regėjimo pratimų“ leitmotyvu, gal net tyrimo objektu. Sėkmingiausia parodos dalimi laikyčiau vis dėlto tuos kūrinius, kuriuos galima buvo išgirsti ir pamatyti – t.y. garso takeliai iš klasikinių kino filmų, kurie praneša apie artėjančias įtemptas pasakojimo akimirkas ir taip sėja refleksyvų nerimą vištakumo ištiktiems žiūrovams, CD su dviem skirtingais naktinės parodos gidais, kur svarstomas meno patyrimas sulietas su regėjimo imperatyvu, bei skaidrės, kuriose rodomi vaizdai iš įvairių muziejų, fotografuotų nakčia. Kitų kūrinių tiesiog nesimatė ir geriau būtų juos suvokti dieninėje parodoje. Parodos rengėjai sakosi buvę įkvėpti filmo „Pont-Neuf meilužiai“ scenos, kur „beveik apakusi Juliette Binoche personažė yra slapta nuvedama į Luvro muziejų naktį, nes „legaliai“, t.y. dieną, ji negali „įžiūrėti“ eksponatų dėl savo apsilpusio regėjimo, turistų ir prižiūrėtojų. Lygiai taip ir ši paroda suteiks žiūrovui daugiau erdvės, privatumo, kūrinių interpretavimo galimybių, nei jų atsirastų skaidrioje dienos šviesoje.“
Gražus atspirties taškas, bet dėl to „lygiai taip ir ši“ tai turbūt juokaujate… Viena yra apžiūrinėti Rubensą tamsoje iš arti pasišviečiant žibintu ir pirštais braukiant per drobės paviršių, visai kas kita yra tamsoje žiūrėti į Liudviko Buklio baltą A4 formato lapą, kuris dienos šviesoje atrodo lygiai taip pat. Dieną žiūrovas net galėtų perskaityti, kad toks pat baltas lapas keliauja ant traukinio sienos ir fiksuoja vaizdus. Sutinku, kad tamsa nustato kitokias meno patyrimo aplinkybes, bet tam ir kūriniai turi būti tam tikri – galintys pasikeisti tamsoje. Tamsa buvo geriausias „Regėjimo pratimų“ eksponatas, o geriausiai parodą nusakantys žodžiai buvo pasakyti Nerijaus Mileriaus parengto audiogido pabaigoje: „kaip ir visada – kažko trūksta“.
Umiastovskių rūmuose Trakų g. 2, kur vyko Sigito Staniūno sumanyta „misterija“, anaiptol nebuvo tamsu ir anaiptol netrūko galimybių patirti kūrinius. Atvirkščiai – sunku buvo apsispręsti, ar tyrinėti naujai atsivėrusią patrauklią erdvę, alsuojančią istorija, ar stebėti, kaip menininkas, apimtas kvaitulio, pasisodinęs šalia teatrališkai išpuoštas pozuotojas, bet į jas nė nežiūrėdamas, pirštais kutena drobę, ar žiūrėti šimtą kartų matytas drobes ir performansų dokumentacijas, ar klausytis gyvų, tikrai vykusių muzikos improvizacijų. Toli gražu visko neišvardijau. Reginiui neliko abejingų, net neklystant galima teigti, kad „Sidabrinė šviesa“ buvo populiariausias iš visų tą naktį vykusių renginių. Smarkiai padirbėta, tačiau ir čia neišvengta prasmių painiavos.

Rizikuodama sulaukti neigiamos reakcijos pasakysiu, kad tai, ką daro Staniūnas, yra kičas. Kičas, paprastai kalbant, yra dalykas, kuris apsimeta esąs kažkuo kitu, jau žinomu ir pripažintu. Pavyzdžiui, bižuterija, apsimetanti auksu, arba nauji interjerai, imituojantys senovinį stilių. Tiesa ir tai, kad postmodernizmo sąlygomis kičas įgauna naujų reikšmių, dažnai labai pozityvių. Turiu galvoje tokius menininkus kaip Jeffas Koonsas ar Orlan ir daugelį kitų. Tačiau kad kūrinys įsitrauktų į postmodernizmo diskursą, reikalingas kritiškas, ironiškas ar dar koks nors santykis su kiču. Tuo tarpu Sigitas Staniūnas yra bene nuosekliausiai modernistinio menininko-genijaus mito programą vykdantis kūrėjas. Jis ne tik tapo klasikine maniera ir senąja lesiravimo technika, bet ir naudojasi modernistinėmis kategorijomis, tokiomis kaip įkvėpimas, dvasia, vidinis laikas, miglota vieta, kančia, egzistencinė būsena, sielos sutapimas su kūriniu ir pan. Jis elgiasi kaip senųjų (įvairių epochų) laikų meistras, tik tokiu jis pats save „įsisteigė“. Tai nuoširdi laikysena, pilna tikrai užburiančio įtikėjimo. Į ją primaišyta žavėjimosi romantizmu, kuriam būdingas senovės išaukštinimas, ir simbolizmu bei mistiniais ritualais, kurie reikšmingai tyli ne tik apie nesuvokiamus dalykus, bet ir apie gana aiškius. Negana to, Staniūnas įtraukia ir pankų kultūros elementus – dažytas skiauteres. Toks eklektiškas mišinys postmoderniame diskurse reikštų ką kita nei pagal modernistinio genijaus mitą. Ką tiksliai – negaliu pasakyt, nes poteksčių perteklius veikiau priminė smegenų bombardavimą. Modernistinėje logikoje man tai reiškia kičą. Padiskutavusi su ne viena kolege taip ir negalėjau išsiaiškinti, kokia yra tokio išmaudymo simboliuose ir patirtyse prasmė. Koks pranešimas? Genijaus Valpurgijos naktis? Paniška, bet nesuvokta tuštumos baimė? Nėra patogu kritikuoti tokį įspūdingą pasirodymą, bet reikalauti artikuliacijos, manau, yra būtina. Toks menas, kaip ir narkotikai, siūlo iliuziją, kad esi visai arti kažko didelio, gilaus, svarbaus. Deja, baisiausia, kad už to nėra nieko. Matydama tokią gausą „genijaus“ atributų ir klasikos citatų, prisiminiau Peterio Greenawey’aus filmus, kur taip pat nestokojama įmantrumo, kvaitulio ir pertekliaus, bet kiekvienąkart būna net skaudžiai suprantama, kur link veda tos sizifiškos pastangos.
Apibendrindama džiaugiuosi, kad šiais metais, palyginti su ankstesniais „Tebūnie naktis“ renginiais, „šūviai“ siekiant panaudoti tamsaus laiko specifiką darosi vis taiklesni ir vis mažiau tiesiog šiaip miestą puošiančių dekoracijų. O skundas, kad nespėjau visko pamatyti, yra daug malonesnis, nei vietoje jo galėjusi būti išvada – nebuvo į ką žiūrėti.

Monika Krištopaitytė
7 meno dienos

Kalbėdami apie kurį nors žinomą menininką, paprastai galime išvardyti svarbiausius jo kūrybos bruožus arba turime susidarę tam tikrą jos vaizdinį iš parodų, publikacijų, kartais – ir iš menininko pasisakymų. Todėl jo kūrybos „nežinomieji“ tampa žaviu nuotykiu, nors ir keliančiu šiokį tokį nepatogumą, kad iki šiol buvai toks neišprusęs.

Pavyzdžiui, tarp lietuvių dailės klasikų Valentinas Antanavičius seniai garsėja kaip puikus ready made’ų perkūrimo meistras, o Ričardas Povilas Vaitekūnas –­ kaip ekspresyvios, egzistencinės tapybos virtuozas. Tarp jaunesnės kartos dailininkų ryškiai spindi Jono Gasiūno atradimai – tapyba degančios žvakės dūmais, drobėse ironiškai išdidinti groteskiški objektai; Henrikas Čerapas išsiskiria kaip ryškus abstrakčiojo ekspresionizmo atstovas, kurio drobėse – begalė subtilių monochrominių dermių, natūros ir „negyvosios“ gamtos studijų. Vytauto Dubausko kūryba daugeliu atvejų šliejasi prie pastarųjų autorių (čia galime prisiminti ir idėjiškai bei stilistiškai skirtingus Lietuvos ekspresionistus vienijusią „Angies“ grupuotę). Atrodo, ją taip pat galima apibūdinti keliais svarbiausiais požymiais – tai gestiška tapyba, didelių formatų drobės, rėksmingi, tačiau paprastai profesionaliai valdomi kolorito deriniai; josios formos ir potekstės žaižaruoja ironija, aštriomis emocijomis, prieštaringais pastebėjimais, „nenuglaistytomis“ gyvenimo scenomis, kartais – filosofinėmis metaforomis. Tačiau neseniai galerijoje „Kairė–Dešinė“ vykusioje menininko tapybos ir piešinių parodoje „Natūralizmas“ atsiskleidė ir kitos, mažiau žinomos V. Dubausko kūrybos erdvės. Nors gegužę Justino Vienožinskio dailės mokykloje vyko naujausios dailininko tapybos pristatymas, ši paroda savo kitoniškumu leidžia kalbėti apie jo kūrybą iš naujo.

Vienoje galerijos salėje parodos metu galėjome susipažinti su įprastąja, aliejine V. Dubausko tapyba, tąkart pamaloninusia kameriniais paveikslų formatais, įdomiu eksponavimu – didžiulė kompozicija „LSD (Lucy in the sky with diamonds)“ čia tapo netikėta atsvara žaismingai nedidelių, populiariojo meno stilistikai artimų portretų mozaikai. Kitoje patalpoje eksponuoti piešiniai, akvarelės – minėtoji, mažiau žinoma V. Dubausko kūrybos dalis, suteikusi daug potyrių apmąstymams. Nors dailėje seniai išnyko žanrų, technologinės paskirų raiškos būdų ribos ir kriterijai, o jos vertinimas tegali būti tik subjektyvus ir sąlygiškas, lengvas piešinys, nerūpestinga, „vienu prisėdimu“ nulieta akvarelė dėl daugelio priežasčių tebeturi lyg ir antrarūšį, menkesnį nei „solidi“ tapyba atspalvį. Vieni tokį skirtumą įžvelgia dėl paprasčiausių materialių priežasčių, fizinių savybių, lemiančių darbo išliekamumo perspektyvas –­ menkesnio formato, mažesnio sunaudoto dažų kiekio, „prastesnio“ kūrinio pagrindo (popierius, o ne drobė); kiti šią vertę matuoja dailininko dvasiniu indėliu ir piešinį vertina tik kaip parengiamąją medžiagą, rankos pratybas, treniruotę. Tačiau šie darbai – ne tik ne menkesni už „tikrąją“ V. Dubausko tapybą, jie stebina nuoširdžiais, kartais skausmingais, kartais –­­ ironiškais dvasios atsivėrimais. Kaip Tomas Netikintysis, pakrapštęs kraujuojančias Kristaus žaizdas, taip ir žiūrovas, net probėgšmais apžvelgęs ekspoziciją, jų tikrumu negalėtų suabejoti…

V. Dubauskas – geras stebėtojas, pagaulus piešėjas, gebantis ne tik šūkauti provokuojančiais spalviniais deriniais ir formomis; jis moka ir subtiliai, „tyliai“, tarsi puse lūpų, taupydamas išraiškos priemones, paskleisti rytietiškai meditatyvių nuotaikų, kamerinio formato darbuose keliais potėpiais ar perregimomis dėmėmis sukurti jaudinantį pasakojimą. V. Dubausko piešiniai įtikina, jog tradicinės dailės kalba tebėra turtinga, o racionalus mąstymas, preciziškas skaičiavimas dažnai vis dėlto nepranoksta intuityvaus, iracionalaus kūrybos metodo.

Akvarelei, ypač atliktai „šlapiosios“ akvarelės technika, reikia didelio meistriškumo. Spalvų maišymasis, tirpimas, skverbimasis į popierių, viena kitos padengimas – sunkiai prognozuojami procesai. Dirbama greitai, nes, džiūstant dažams, lieka nebeužmaskuojami potėpiai. V. Dubauskas dažnai numoja ranka į šiuos subtilumus – dalis eksponuojamų darbų atrodo sukurti vienu kartu, kituose – išdžiūvusias dėmes, laisvai išsiliejusius jų kontūrus padengia kitos, o „ne vietoje“ nutiškę dažai, fizines vaizduojamo pavidalo ribas gerokai pratęsiantys ar žaviai iškraipantys nuvarvėjimai, išsiliejimai tampa kūrinių privalumais. Čia matyti ir daugiau skirtybių. Jei vienur galime pasigrožėti tiksliai ir kartu laisvai perteiktu judesiu, išraiškinga figūros plastika, t. y. meistriškumu, kitur jaučiame galingą dvasinį vaizdinio krūvį, matome iki intriguojančios istorijos išplėtotą ekspresionistinę mitologiją; jos veikėjai – ne tik objektas dailininko rankai pamiklinti, jie tampa įtaigiais tipažais, daugiaprasmėmis metaforomis, įkūnija keistas ar visiškai banalias būsenas ir veiksmus. Daugelyje jų neaptiktume jokių fono užuominų, nebent abstrakčias dėmes; herojai išryškinami, jie čia vieninteliai ir svarbiausi.

Naudojamos medžiagos savybes V. Dubauskas lengvai pasitelkia norimam įspūdžiui išgauti; prasminiai sąskambiai čia dažnai verčia šypsotis. Perregimas dažas liejasi ir vaizduoja „besiliejantį“ procesą – ašarojimą, valgymą, ar kokią erdvėje ironiškai išskydusią, išsiklaipiusią figūrą. Štai kompozicijoje „Karys“ (2008) iš perregimų juosvų, pilkšvų tonų sudėliota archetipinė ir kartu sarkastiška stovyla primena Rytų kovos menų pavidalus. Taip pat ji atspindi visą V. Dubausko kūrybą ženklinančią simbolinio, galbūt ir autoportretinių, autoironiškų bruožų turinčių veikėjų liniją (čia galime prisiminti kad ir juokdario ar moters –­ šmėklos, raganos vaizdinius). Ryškiaspalvės, laisvai tekančios, viena ant kitos sluoksniais išdžiūvusios dažo dėmės ekspozicijoje išskiria „Ašarotoją“ (2008). Jei ši verkia dažais, tai „Valgančiajai“ maistas it koks dieviškas nektaras teka iš burnos ir plaukia sau skaidriais, beformiais debesėliais.

Portretiniuose atvaizduose dailininkas perteikia pačią pavidalo esmę, vaizduojamojo charakterio šerdį, „surimtėja“. Kompozicijoje „Tėvas ir dukra“ (2008) „kaukiški“ personažų veidai, aitrūs rausvi, geltoni tonai, kuriems dramatizmo suteikia juodi, veržlūs potėpiai – skausmingas atsivėrimas, kur gali nuspėti žmogiškosios egzistencijos dramą. Šie du siluetai, ypač –­ vyriškasis, įsitempę žvelgia į priekį, tarsi į erdvę, išeinančią už paveiks­lo ribų, mėgindami ką nors įžiūrėti. Akimirksniu parodoje nuginkluoja ir paprastutis paauglės mergaitės portretas („Paauglė“, 2008). Atrodytų, kaip ją, švelnią, gražią, nepakartojamą, tačiau kolizijų, vidinių konfliktų kupiną paauglystę, keistą „pereinamąjį“ laikotarpį pavaizduoti? Menininkas čia tarsi „primiršo“ profesionalią, tikrovišką formą; trim ketvirčiais pasisukusį mergaitės veidą žymi skaidrios dėmės, „skystos“ gelsvos, violetinės spalvos, o veido bruožai fiksuojami negrabiai (nosis – dvi skylelės, o ir tos užgožtos stichiškai išsiliejusios dėmės, lūpos – tik švelnus brūkštelėjimas). Tačiau kiek iškreiptos proporcijos (viena veido pusė didesnė už kitą), kerinti išraiška primena žymiausių meno istorijoje moterų portretų paslaptingus šypsnius. Rodos, mergaitė, pavaizduota kūnui augant ir keičiantis, spinduliuoja keistą sumišimo ir užgimstančio, drovaus moteriškumo derinį.

Lietuvių dailėtyroje įsišaknijusi nuomonė, jog mūsų gestiškoji tapyba –­­ nuosaikesnė, romesnė nei, pavyzdžiui, „naujųjų laukinių“ išraiška. V. Dubausko paroda su kai kuriomis išimtimis šią tiesą patvirtina. Tačiau joje įdomus ir menininko balansavimas tarp pabrėžtinai „kūniškų“ vaizdinių, deformacijų ir dvasingo prasmių lauko, tarsi Erwino Panofskio aprašyto garsiojo viduramžių abato Sugerijaus gyvenimo ir veiklos atveju – šis, nors ir atsižadėjęs savojo ego, paradoksaliai tapo materialiai įamžintas, į materiją žvelgdamas kaip į būtiną dvasios gyvenimo tarpininką.

Kristina Stančienė
Literatūra ir menas

Karštą vasaros popietę užsukusi į Vilniaus grafikos meno centro galeriją „Kairė-dešinė“ maloniai vėsioje erdvėje atrandu dviejų grafikių – Agnės Juršytės ir Danutės Kairytės – linoraižinių ekspoziciją „Skirtingai apie tą patį“. Dešinėje galerijos salėje sutilpo po devynis dailininkių darbus – kalbančius dviem skirtingomis plastinėmis kalbomis, pakrautus skirtingų nuotaikų. Akylesnis „Kairės–dešinės“ parodų lankytojas tikrai bus įsiminęs A. Juršytės ir D. Kairytės darbus iš apžvalginių „Estampo“ parodų. Tad grafikės nėra debiutantės, jų individualus meninis braižas jau susiformavęs ir atpažįstamas.

Agnės Juršytės darbuose dominuoja intuityvus, emocinis pradas. Jos ryškiaspalviai estampai sugestijuoja svajonės, sapno būseną, kurioje chaotiškai sulimpa vaizdų nuotrupos, nuotaikos, kultūrinės, mitologinės citatos (darbai „Laumių širdelės“, „Vilkduja“). Keliasluoksnėse kompozicijose įkurdinti simpatiški A. Juršytės pamėgti didžiaakiai personažai – daugiausia kiek lolitiškos pusnuogės moterytės raštuotomis kojinėmis ir išpūstomis šukuosenomis. Grafikės linoraižiniuose dominuojančią lengvą ironiją ir žaismingumą kai kur praskiedžia melancholija ir sentimentalumas (estampas „Žalia vienuma“). Kiekviename lakšte plėtojama atskira istorija, tad A. Juršytės ekspozicijos dalis daugiau literatūriška, pasakojanti.

Visai kitokio pobūdžio Danutės Kairytės linoraižiniai. Jiems artimesnis analitinis mąstymo būdas. Dailininkės kompozicijos abstraktesnės, neturi tokio išplėtoto naratyvo. Jose grafikė tyrinėja kūno ir erdvės santykius („Apčiuopiama erdvė“), kūnų tarpusavio ryšius („Stumdymasis“), fiksuoja judesį („Verčiamas judėti“, „Judinti save“). Nespalvoti, itin grafiški, kiek primenantys opartą D. Kairytės estampai santūresni, labiau koncentruoti į save, tačiau turi nemažai erdvę veikiančios vizualinės jėgos. Dėl nuosekliai plėtojamos meninės kalbos linoraižiniai atrodo tarsi vieno ciklo darbai – šios autorės ekspozicijos dalis itin vientisa.

Menininkių deklaruojama parodos idėja aiški – atskleisti skirtingus žvilgsnius į tą pačią jas supančią aplinką. Ir ši idėja realizuojama. Tokio kontrastingo dueto ekspozicija vienoje salėje tikrai drąsi ir rizikinga. Nors abi autorės naudoja linoraižinio techniką, jų darbai savo menine išraiška labai skirtingi, net konfliktuoja tarpusavyje. Viena vertus, toks kontrastas palankus, nes tuomet itin aiškiai ir koncentruotai atsiveria kiekvienos grafikės darbų ypatybės. Kita vertus, atsiranda noras lyginti, ir viena ekspozicijos dalis šiek tiek nukenčia (šiuo atveju – A. Juršytės, mat vizualinio paveikumo daugiau turi D. Kairytės kūriniai).

Paroda „Skirtingai apie tą patį“ – pats tas vasarai, kai ne itin norisi apsunkinti mintis svariais konceptais ir tingu mąstyti. Paprasta, lengvai perskaitoma tradicinė grafika puikiai tinka prabėgimui žvilgsniu, trumpam stabtelėjimui ties vienu ar kitu darbu. Juolab kad paganyti akis tikrai yra kur – skirtingai kalbėdamos, menininkės turi ką pasakyti. Paroda galerijoje „Kairė–dešinė“ veiks iki birželio 21 dienos.

Justina Augustytė

7 meno dienos

Parodoje „Anoj pusėj kapinių – sodai“ akivaizdu, kad šoko neišvengsime. Abu Anapilin iškeliavę menininkai buvo žinomi ne tik rašytojų, poetų, dailininkų, bet ir žurnalistų (Mantas kurį laiką mokėsi televizijos režisūros, žurnalistikos), gatvės muzikos (kas nepamena Tanakos kūrybos ir asmenybės) pasaulyje. Tai audiovizualinė paroda, kurioje dera tekstai –­­­ Manto Gimžausko eilės, garsai – Remigijaus Audiejaičio ir Domanto Razausko dainos, psichodelinis filmas, dailės vaizdiniai. Norisi prisiminti šiuos kūrėjus platesniame (ne tik parodos) kontekste, nes šie menininkai eksperimentavo žodžiais, garsais ir vaizdais.

M. Gimžauskas – kūrėjas, rašęs eiles, scenarijus, ėmęsis vertimų. Jis tikrai priminė Šamaną; šią pravardę gavęs iš bendrakursių. Mantas nuolat ieškojo, tegu ir ne visai „legalių“ būdų, atverti durims į savo vidinį pasaulį. Todėl jis ir buvo/yra (juk „šamaniškoje“ būtyje nėra laiko sąvokos) Šamanas, kuris keliavo į tolimą, mums nepažinų pasaulį, kartais remdamasis įprastais, net buitiškais dalykais. Tai – vienas nedaugelio žmonių, kurie skausmingai išgyveno šį kontroversišką laikotarpį, patirdami fizines ir dvasines kančias, tačiau savo kūryba gebėjo iš jų išsiveržti. Manto poezijoje dera išmoninga ironija, sarkazmas ir lyrika, ribos tarp sacrum ir profanum čia nutrintos. Paro­doje eksponuojami autoironiški Manto piešiniai, kompiuterinė grafika. Jiems būdingas subtilus apibendrinimas, spalvų vitališkumas (turiu omenyje kompiuterinę grafiką), žaismingas eskiziškumas.

Pirmoji M. Gimžausko knyga išleista po jo žūties – tai leidyklos „Kitos knygos“ ir dizainerio Tomo S. Butkaus („Vario burnos“) nuopelnas. Knygoje „Šamanas TM“ parodijuojama mūsų laikų „makdonaldizuota“ visuomenė ir kaukės, kurias keičiant bandoma šią paversti smagia kasdiene švente („Happy meal“). Juk TM reiškia trademark, t. y. prekinį ženklą. Tačiau Šamano kūryba neparduodama…

Norisi pažymėti knygos bei parodoje eksponuojamų darbų dizainerio T. S. Butkaus, charizmatiško žmogaus, papildžiusio Manto kūrybą grafika, įspūdingu, nors kartais ir paprastu, net primityvoku dizainu, vaidmenį. Lieka konstatuoti, jog Fluxus idėjos atgimsta vėl, ratas sukasi…

Beje, apie ratą. Parodoje nuolat rodomas Igno Miškinio filmas „Sfumato“, kuriame M. Gimžauskas kartu su Donatu Vaišnoru ir Ieva Biliūnaite atlieka pagrindinius vaidmenis. Gal ir ne kiekvieno skoniui atliepia jo estetika. Bet juk šamanai nesirenka žmonių, žmonės patys pas juos ateina…

Remigijus Audiejaitis aklas, talentingas vokalistas (grupė „Mad Man Moon“) bei fotografas. Parodoje pristatomos menininko, matyt, ne veltui „nešiojusio“ japonišką Tanakos pravardę, fotografijos, kuriose fiksuojami atsitiktiniai miesto garsai (Tanaka mėgindavo fotografuoti gatvėse girdimą garsą), kartu su D. Razausku įrašytos dainos (projektas „Ganja Ma“), tinklalapyje www.nevykeliai.lt skelbti eilėraščiai. Audros Baranauskaitės žodžiais, Tanaka, kaip dainininkas, stebino idealiu intonavimu, virtuoziškomis balso vibracijomis.

Parodos dalyje, kur pristatomi Tanakos darbai, tvyro ypatinga atmosfera. Tai netradicinė paroda, joje tarsi bandoma perteikti menininkų aurą – eksponuojami a.a. autoriui svarbūs (ir atsitiktiniai) daiktai. Pavyzdžiui, juodi marškinėliai. Beveik tokie patys, tarsi sielų brolystę įrodąs artefaktas, matomi ir Šamano kūryboje. Remigijaus fleita, raudona marška apgaubtas fotelis, plyta, pabiręs smėlis (laikinumo ženklas), šalia kurio – mistiškas kraštovaizdis („Nežinomas Tanakos krantas vakarinėje Peru pakrantėje / futbolo rungtynės niekada nesibaigia“)…

Paroda „Anoj pusėj kapinių –­ sodai“ išdėstyta dviejose galerijos salėse. Abi jas sudvasina, vienija sodų („Ar tai – grįžimas į Edeno sodą?“, – turbūt paklaustų C. G. Jungas) motyvas, atkeliavęs iš to paties pavadinimo, kaip ir paroda, Šamano eilėraščio. Visi kūriniai čia persmelkti vienatvės ir itin artimo mūsų žemei nežemiškumo. Tai primena tibetiečių Bardo Thodol, kur kalbama apie būvį, kai vėlės (kalbant baltiškai) yra šalia mūsų. Kūrėjai niekur nedingo. Jie yra čia ir dabar. Su visais, bet paskendę savo svajose. Nežadinkime. Miegas toks tylus ir šviesus…

Ona Gaidamavičiūtė

Literatūra ir menas

Vilnius turi vieną tokią istoriją. Kaip ir dauguma gražiausių pasakojimų, ji nėra pamokoma. Tiesiog nutiko ir yra. Tai tikra istorija apie likimą, ugnį, mirtį, nedegančius rankraščius, neišaiškintas aplinkybes, draugystę. Ši istorija turi daugybę veikiančių asmenų, tačiau du pagrindiniai – Mantas Gimžauskas ir Remigijus Audiejaitis. Mantas ir Remis. Šamanas ir Tanaka, – beruošdama šį tekstą įpratau juos taip vadinti.

Istorijos kulminacija – prieš metus vykęs gaisras devynaukštyje.

„Du žmonės, šokdami iš degančio buto, žuvo iš karto“, – rašyta pranešimuose.

„Įsisiautėjus gaisrui, kai nebebuvo kur bėgti, jie šoko žemyn. Dainuojantysis nematė savo baigties, nežinojo, kad nėra ir pradžios. Tai buvo vyksmas, hepeningas, jis buvo hepeningas, judantis fluxus, konsteliacija. Sako, krisdamas jis dainavo, jis skrido žemėn, sako, jis dainavo kaip paukštis, kurio akys atimtos tam, kad galėtų dainuoti, kad ir ką įsivaizduotų – pasaulio grožį, siaubą ir juodąjį humorą. O tas kitas, metaforų filosofas, tylėjo apstulbintas jo apkabinti artėjančios žemės – nuteisti, praryti už tai, kad buvo magas be burtų lazdelės ar karūnos, profilaktinio saugos lyno ar į pagalbą atlekiančios supermoters“, – rašė Kerry Shawn Keysas (vertė E. Platelis).

Tokia istorija įvyko Šamanui ir pas jį tuo metu gyvenusiam Tanakai. Turėjo išsikraustyti į naują butą po poros savaičių. Vis spaudžiu „delete“, urgztelėdama: nebūk sentimentali. Istoriją galima perskaityti įvairiais būdais, bet rezultatas tas pats – labiau absurdas, nei liūdesys, labiau poezija, nei kasdienybė.

Tai – kulminacija. Ir jos nėra parodoje „Anoj pusėj kapinių – sodai“ galerijoje „Kairė–dešinė“. Ten – pati istorija ir jos prologas. Arba atomazga. Nors greičiausiai – vis dar ta pati tebesitęsianti istorija. Į kurią, pasak galerijos direktorės Jurgos Armanavičiūtės, užeina neįprastai daug žmonių. Žiūrovų. Lankytojų. Dalyvių. Tampančių dalyviais. Nes įtraukia, ir tiek.

Tai – ne paroda, o jausmas. Įspūdis. Gyvenimo, jokiu būdu ne mirties. Joje yra judesio, garso, bendravimo, kikenimo. Salsvo banguojančio dūmo kvapo nuotaika. Nedidelis įvykis, ruoštas draugams atminti ir papasakoti apie juos per jų kūrybą. Galbūt tas didelis norėjimas papasakoti ir sukūrė paveikumą, atvirą ne tik pažinojusiems.

Parodos kuratorius Tomas S. Butkus pasakoja rinkdamas žodžius, truputį nepatikliai. Jaučiuosi tikra žurnaliste, kuri negali suprasti, nes nepažinojo. Nors gal taip atrodo todėl, kad labai stengiasi nenuklysti į emocijas ir asmeniškumus – kalba ir mintys glaudžiasi prie eksponatų, prie daiktiškumo. Tuo pačiu principu sudėliota ir pati paroda, todėl įdomi ne tik tiesioginiams dalyviams, bet ir, tarkim, man, asmeniškai nieko bendra su ja neturinčiai.

„Norėjosi pateikti taip… kažkaip taip… kažkaip taip – mėgėjiškai pateikti… Na, ne už „gliancinių“ paviršių…“, – renka žodžius Tomas. Parodos erdvėje tai akivaizdu ir be paaiškinimų. Čia žaidžiama, klausiama, pasakojama, juokaujama. Šamanas ir Tanaka nebuvo žymūs, svarbūs ir įtakingi Lietuvai, kultūrai ar meno rinkai. Nepažinojau jų, tačiau turiu pagrindo įtarti, kad ir nenorėjo tokie būti.

Šamanas (Mantas Gimžauskas) blogai jautėsi „vėžėse“. Panašu, kad bėgo nuo kūrybos iš didžiosios raidės kiek paaugliškai, padrikai, nerūpestingai. Nuoširdžiai, kad ir kaip nemėgtum šito žodžio. Parodoje eksponuojamos jo grafikos nepavadinčiau šedevrais. Tačiau grafinė poezija atrodo gaiviai ir priverčia skaityti. Čia rodomas ir Igno Miškinio filmas „Sfumato“, kuriame Šamanas vaidino vieną pagrindinių vaidmenų. Dar – nuotraukos iš poetinių akcijų, režisuotų filmų, vaidmenų…

Erdvėje, skirtoje Remigijui Audiejaičiui, daug garso. Labai garsiai leidžiama muzika netrukdo galvoti ir draugiškai paima už rankos. Nesunku pasijusti namie. Arba jaukiuose svečiuose. Ant sienų – Tanakos fotografijos. Neregio fotografijose svarbiausia – garsas. Už jo – judesys, vyksmas, draugiškumas, „tusovkė“, nepakartojamas kasdieniškas gatvės nuotykis. Jose neįmanoma apgalvota kompozicija, spalvinis pajutimas, tačiau vietoj jų – labai daug gyvenimo. Viename interviu Remigijus pasakojo: „Bandau užfiksuoti garsus, kvapus, nuojautas. Klausau vidinio balso. Kai jis sako, kad šioje vietoje turėtų būti kas nors įdomaus, spaudžiu mygtuką. Paskui žmonės, žiūrinėdami mano nuotraukas, papasakoja, kas pakliuvo į kadrą.“ Nesušukuotuose kadruose svarbiausia laisvumas ir patiklus atsidavimas fotoaparatui ir aplinkai.

Tai nėra gera paroda, jei vertintume iš tradicinio požiūrio taško. Tačiau tai ir labai gera paroda, į kurią verta nueiti, nes:

tai – puikus emocinis treniruoklis;

paroda visiškai „iškrenta“ iš įprastinio ir gerokai pabodusio galerijų repertuaro;

tai – puiki proga praleisti laiką geroje kompanijoje;

tai – susitikimas su viena iš tų istorijų, kurios gyvena ilgai, daug ilgiau nei veikėjai.

Beje, teksto pradžioje žadėjau nedegančius rankraščius. Buvo jie. Bute išdegusiomis staktomis, plonyčio presuoto kartono stalčiuje – Šamano rankraščiai. Išlikusių eilėraščių fotografijos lyg sodų žydėjimo pažadas – taip pat parodoje „Anoj pusėj kapinių – sodai“, galerijoje „Kairė–dešinė“, iki gegužės 30 dienos.

Aistė Paulina Virbickaitė

7 meno dienos