Parodoje eksponuojami Akvilės Anglickaitės darbai apie Olandijoje gyvenančius vaikus, turinčius lyties disforiją, Ugniaus Gelgudos fotografijos iš ciklo „Tradicinė ir netradicinė šeima“, Alinos Melnikovos ir Adomo Danusevičiaus queer tematikos tapyba, Laisvydės Šalčiūtės “monalizų” pora ir Kęstučio Grigaliūno dėžutė. Ekspoziciją užbaigia provokatyvus Valentino Klimašausko ir Roko Tarabildos videodarbas.

Gal pradėkime nuo to, koks vis dėlto buvo pirminis šios akcijos impulsas? Kodėl nusprendei padaryti būtent šių kūrinių parodą?

Viskas prasidėjo nuo parodos Užsienio reikalų ministerijoje, kurią Žmogaus teisių dienos proga surengė Žmogaus teisių stebėjimo institutas (ŽTSI).

Tai ne pirmas kartas, kai menininkai reaguoja į žmogaus teisių problemas – ne tik atsakingos institucijos kelia šiuos klausimus: 1990 m. gruodžio 10 d. menininkų grupė „Žalias lapas“ prie Vilniaus Rotušės surengė akciją, skirtą Žmogaus teisių gynimui. Užtvėrę gatvę priešais Rotušę, ant jos iš kreidos bei suodžių menininkai išpiešė baltas ir juodas tarpusavyje susijungusias žmonių figūras. Tuomet vėl atidarė gatvę ir leido per šias figūras važiuoti mašinoms. Pasak manifesto, vairuotojas tapo „meno suvokėju ir vartotoju“. Taip „Žalias lapas“ solidarizavosi su 1989 m. įvykiais Gruzijoje, kai sovietų tankai tankai įvažavo į aikštę su tūkstančiais taikių demonstrantų, siekianačių nepriklausomybės. Pastaruoju dešimtmečiu tokio politinio ir pilietinio meno yra gerokai mažiau. Gediminas ir Nomeda Urbonai, kovoję už „Lietuvos“ kino teatro išsaugojimą ir rengę kitas akcijas, dabar retai būna Lietuvoje.

Todėl labai apsidžiaugiau, kad ŽTSI iniciavo tokią parodą. Tačiau kai parodos kuratorius Evaldas Jansas pasiūlė Akvilės Anglickaitės darbų seriją, ŽTSI leido suprasti, kad darbai homoseksualia ar transeksualia tematika nepageidaujami. Kai institucija, privalanti ginti prigimtines žmogaus teises, eina į kompromisus su Užsienio reikalų ministerija ir sutinka su cenzūra, kad tik paroda įvyktų – tai negali nepiktinti. Menininkai pasitelkiami tik kaip fasadas, reikalingas prestižui pakelti per iškilmingą atidarymą su ambasadoriais ir kitais garbiais svečiais. Tai išryškina valstybinių institucijų požiūrį į meną apskritai: atrodo, jog šis turėtų tik dekoruoti, suteikti joms pridėtinę vertę, tačiau nekelti nepatogių klausimų.

O kaip pats E. Jansas reagavo į tavo surengtą parodą-akciją? Ar jis greitai sužinojo apie tavo idėją?

Reikėtų paklausti Evaldo. Jansas savo darbuose elgiasi be kompromisų, nepataikauja niekieno nuomonei ar skoniui. Jis pats nustebo, kad Akvilės darbai netiko parodai – ir pasidalijo savo mintimis “facebook” tinkle. Šiais laikais socialiniai tinklai yra ne tik bendravimo priemonė, bet ir galinga viešosios nuomonės formavimo arena. Čia greičiausiai sklinda informacija. Taigi ir aš žinią apie parodą paskleidžiau tinkle.

Tu organizuoji ir dalyvauji lyčių ir queer problemas iškeliančiuose renginiuose, tačiau ar nepabosta nuolat kalbėti apie tai, kas Vakarų pasaulyje yra tarsi savaime suprantamas dalykas? Kai tuo tarpu Hjustonas (JAV) savo miesto mere išsirinko homoseksualumo neslepiančią Annise Parker…

Ir Vakaruose tai nėra taip paprasta – iš tikrųjų šitas pasikeitimas įvykęs labai neseniai. Hjustone prieš A. Parker išrinkimą vyko didžiulė antigėjiška kampanija, nukreipta būtent prieš tai, kad ji atvirai deklaravo savo orientaciją. Kad Vakaruose lyčių ir queer problematika vis dar aktuali liudija ir tokios ne taip seniai įvykusios parodos kaip „Global Feminisms“ Bruklino muziejuje, „WACK! Art and the Feminist Revolution“ Los Andželo šiuolaikinio meno centre ir „Gender Check“ („Lyties kontrolė. Moteriškumas ir vyriškumas Rytų Europos mene“) Vienos modernaus meno muziejuje. Ši paroda atskleidžia, kad buvusiame sovietiniame bloke lytinės tapatybės klausimas yra ir dar ilgai bus aktualus: homoseksualumas čia buvo kriminalizuotas, tad bet kokia jo refleksija buvo cenzūruojama arba rodoma tik artimiausių draugų rate ir estetiškai „užkoduojama“.

Todėl negalėčiau teigti, kad šie klausimai išsisėmę – mes gyvename čia ir dabar, ir reikia reaguoti į supančią aplinką. Klausimas net ne tas, ar tau patinka gėjai ar lesbietės, bet ar esi pasiruošęs dalintis savo erdve ir patirtimis su Kitu. Tai gali būti ir juodaodžiai, ir musulmonai, ir neįgalieji, ir senyvi žmonės ir t.t. Vieni nori užsidaryti savo „saugiuose“, „gražiuose“ nameliuose ir nieko aplinkui nematyti. Kitiems reikia įvairovės, kuria Vilnius visuomet pasižymėjo. Ši kultūrų ir patirčių įvairovė turėtų ne skaidyti visuomenę, bet ją turtinti.

Nepasitikėjimas ir nenoras matyti kitokius yra susijęs su tam tikromis pamatinėmis baimėmis. Žmonės iš tikrųjų vengia apie tai kalbėti – galbūt dėl to, kad patys nesusiduria su tikromis pažįstamų žmonių istorijomis. Įdomu, kad Lietuvai atgavus nepriklausomybę ir stojant į Europos sąjungą, netradicinės seksualinės orientacijos tema buvo itin eskaluojama ir susidomėjimas ja buvo išties perdėtas. Dabar viskas atvirkščiai – viešumoje iš paskutiniųjų stengiamasi vengti šitos temos, apsimetama, kad homoseksualumas apskritai neegzistuoja. Tai vienodai blogai – ignoravimas ir slapstymasis yra tartum „skeletas spintoje“, apie kurį visi žino.

Dar norėtųsi pasvarstyti apie pačių menininkų santykį su šiomis temomis: tavo parodoje vyrauja jaunosios kartos menininkai, vienaip ar kitaip nagrinėjantys šias temas. Tačiau galima prisiminti ne taip senai įvykusį Lietuvos gėjų lygos ir Žaliojo tilto skulptūros „Darbininkai“ autoriaus Broniaus Vyšniausko konfliktą dėl pastarajam nepatikusio jo skulptūros interpretavimo. Įdomu stebėti kaip keičiasi kartų požiūris į šį klausimą – dabartinei kartai tai išties aktuali tema.

Galima suprasti skulptorių: gyvenant ir kuriant sovietinėje sistemoje, kurioje labai aiškiai buvo apibrėžti žmonių tarpusavio santykiai ir vyriška draugystė, sunku įsivaizduoti, kad dviejų vyrų skulptūrą būtų galima suvokti kažkaip kūniškai, seksualiai. Sovietmečiu jie pirmiausia buvo socialinis kūnas – darbininkai, o jų seksualumas mažiausiai rūpėjo. Kitokia interpretacija tampa įmanoma tik XX a. pabaigoje, kai iškyla seksualumo ir galios santykio klausimas, kai mene pradedami analizuojami moteriški ir vyriški vaidmenys bei jų santykiai. Žinoma, niekas neklijuoja šiai skulptūrai vienareikšmiškos homoseksualumo vaizdavimo etiketės, bet galima ją ir šitaip interpretuoti. Juk nėra vienos teisingos nuomonės – ar ji būtų menotyrininko, ar paties menininko.

Sovietmečiu kūrusi karta seksualumą – nesvarbu, hetero ar homo – stengėsi sublimuoti, perteikti metaforiškai, estetizuoti. O jaunajai kartai rūpi identiteto konstravimas, seksualumas, kūnas ir su jais susijusios problemos bei idėjos. Parodoje „Už žmogaus teises – be cenzūros“ tai labai jaučiasi. Tarkime, Adomas Danusevičius renkasi tokias temas ir įvaizdžius, apie kuriuos, neskaičius M. Foucault, nebūtum net pagalvojęs. Armijos vaizdavimas jo darbuose apima ne tik seksualumo, bet ir prievartos mechanizmų permąstymą. Alina Melnikova savo dabruose ribą tarp kūno ir tapybos, dažo tepimo proceso visiškai minimalizuoja ir pastaroji tampa tam tikra jos performansų tąsa.
Ugniaus Gelgudos fotografijos iš serijos „Gyvenimas kartu“ – tikriausiai pirmas Lietuvoje su lyčių klausimais susijęs cenzūros atvejis, kai parodoje Juodkrantėje jo pareikalavo darbus nusikabinti. Tačiau tai tik parodo, kad darbai, keliantys aktualius klausimus, yra patys įdomiausi: nors išmestos iš parodos Juodkrantėje, Ugniaus fotografijos buvo parodytos keliose tarptautinėse parodose, įskaitant ir dabar Vienoje vykstančią „Gender Check“. O prieš keletą metų Kultūros ministerija gavo raštą iš Seimo švietimo ir mokslo komiteto, kuriame prašoma svarstyti, ar ši serija yra meno kūrinys. Čia, kaip ir pačioje parodoje, įžvelgiu tam tikrą skaitymo problemą – į kūrinius nesistengiama įsigilinti. Nes jeigu seimūnai būtų pasigilinę į Ugniaus darbus, būtų pamatę, kad tai yra labai subtilus kūrinys apie tarpusavio santykius tarp pačių įvairiausių žmonių – ir su dideliu amžiaus skirtumu, ir anksti susituokusių, ir turinčių vaiką, tačiau neįteisinusių santykių ir t.t. Taip, kaip yra mūsų gyvenime. Tad iš principo cenzoriai siekia „nurėžti“ dalį gyvenimo.
Akvilės Anglickaitės atveju yra lygiai tas pats – jei žmonės netingėtų paskaityti tų vaikų ir šeimų istorijas, suprastų, koks vis tik sudėtingas jų gyvenimas ir kasdienės patirtys. Tai yra tikros gyvenimo istorijos, kuriomis kažkas sutinka dalintis, nebijoti – ir jei tu tai atmeti, vadinasi, atmeti gyvus, konkrečius žmones vardan kažkokios „nekonfliktiškos“ abstrakčios žmogaus teisių idėjos.

Nemažai pažįstamų, apsilankę parodoje ar išgirdę apie joje eksponuojamus darbus, replikavo, kad tai jau seniai ir daug kartų matyta, todėl neįdomu ir nepaveiku.

Tai normalus priekaištas, jei ateini į parodą ieškodamas naujų darbų – nes čia jų tikrai nėra daug. Tačiau šiai parodai norėjosi surinkti labai konkrečius darbus, kurie siejasi su queer problematika tiek savo estetika, tiek tematika. Tai, kad Lietuvoje labai vengiama šitų terminų, man truputį primena lietuvių tapybos modernizaciją „atšilimo“ laikotarpiu, kai menininkai susirūpino plastika, bet praktiškai nekeitė turinio. Ir dabar dažnai imamasi naujų medijų, ieškoma neįprastų eksponavimo būdų, bet neįvedama į platesnį teorinį ir menininį kontekstą. Pavyzdžiui, surengiama paroda, kurioje akivaizdžiai nagrinėjamos homoseksualumo temos, tačiau apie jas atvirai nekalba nei spauda, nei kuratorius, nei patys menininkai.

Kita vertus, Lietuva yra labai maža, ir į queer temas gvildenantį menininką publika pradeda žvelgti tik per homoseksualumo prizmę, nemėgindama gilintis ir įžvelgti platesnių kontekstų. Juk į heteroseksualaus menininko kūrybą žiūrima iš pačių įvairiausių perspektyvų, kūrybą traktuojant kaip platesnę asmenybės išraišką. Tas pats yra su kuriančia moterimi – nesinori būti moterimi menininke, nes į tavo kūrybą tuoj pat bus žvelgiama redukuojančiu žvilgsniu. Deimantas Narkevičius parodos „After the Wall“ kataloge sakė: „aš nenoriu būti lietuvių menininkas, aš noriu būti menininkas“.
Ši mintis atspindi šiuolaikinio menininko situaciją. Ir čia aš suprantu, ką sakei pradžioje – kam daryti tokią parodą, kai kiekvienas iš principo yra laisvas daryti ką nori ir išreikšti save – nesvarbu ar esi gėjus, ar juodaodis, ar musulmonas.

Tačiau kai sukuriama situacija, stumianti į nematomybę, tas (at)stūmimas priverčia atskirties grupes telktis. Filosofė Hannah Arendt, kalbėdama apie žydus, pavartojo taiklų terminą identity under attack (liet. puolamas identitetas): tu nejauti, kad esi kitoks, kol tavęs už tai nepradeda pulti, sąmoningai ignoruoti tavo gyvenimo būdą ir pasirinkimą ar tiesiog išbraukia iš žmonių tarpo. Į tai būtina reaguoti. Nes jeigu nereaguosim, tai žmogaus teisių sąrašas greit susitrauks iki vienos pozicijos.

Menas ir yra tam, kad keltų nepatogius klausimus. Tai pramogų kultūra skirta maloninti ir tenkinti trumpalaikius poreikius. Šiuolaikinis menas skatina mąstymo laisvę ir pagarbą įvairovei – būtent todėl jokia cenzūra nepajėgs jo sunaikinti.

Ačiū už pokalbį

artnews.lt

Publikacija

„Koks tu gėjus, tu paprastas pydaras“, – džiaugsmingai frazę kartoja įvairių sluoksnių atstovai Valentino Klimašausko ir Roko Tarabildos videodarbe, per visą sieną kaip vestuvinė nuotrauka kabo Laisvydės Šalčiūtės drobė „Mona Liza ir Mona Liza“, šalia – jau kartą cenzūruotos Ugniaus Gelgudos fotografijos iš ciklo „Tradicinė ir netradicinė šeima“, Alinos Melnikovos bei Adomo Danusevičiaus queer estetikos tapyba, Kęstučio Grigaliūno dėžutė bei atmestasis Akvilės Anglickaitės darbas „XXXX“. Visa tai – galerijoje „Kairė-dešinė“ gruodžio 10 d. atidarytoje parodoje „Už žmogaus teises – be cenzūros“. Pasak kuratorės Laimos Kreivytės, ši meninė-pilietinė akcija, suorganizuota per porą dienų, yra įkvėpta Užsienio reikalų ministerijoje eksponuojamos parodos „Menininkai už žmogaus teises“.

Užsienio reikalų ministerijoje surengta paroda „Menininkai už Žmogaus teises“ – vienas iš Žmogaus teisių stebėjimo instituto organizuotų renginių, skirtų žmogaus teisių dienai. Parodos kuratorius Evaldas Jansas pasiūlė parodai Akvilės Anglickaitės kūrinį „XXXX“ ir gavo neigiamą atsakymą. Išcenzūruotas darbas – tai fotografijos, bylojančios, koks sunkus ir kompleksiškas yra lytinės tapatybės suvokimo klausimas, kurį vis bandoma ignoruoti mūsų visuomenėje. Sąžiningai sau užduodami klausimai yra nepatogūs, bauginantys, nes jie nėra taip lengvai atsakomi, prognozuojami ar kontroliuojami.

Queer tematikos darbo nepriėmimas į parodą, skirtą žmogaus teisėms, tuo metu, kai Lietuvai gresia homofobiškų įstatymų priėmimas, aiškiai diagnozuoja esamą situaciją. URM viešai nedeklaruota, bet „leidžiama suprasti“ pozicija visiškai nestebina – ji veikiau atspindi homofobišką valstybinių institucijų laikyseną Lietuvoje ir primena, kad abstraktus žmogaus teisių turinys yra užpildomas konkrečiame nacionalinės valstybės kontekste, t.y. homoseksualumas ir toliau lieka abstraktaus „žmogaus“ užribyje. Labiau stebina pritarianti tyla iš žmogaus teises ginančios organizacijos. Iš pirmo žvilgsnio tai atrodo kaip paprastas akibrokštas ir begalinio konformizmo su surambėjusiomis galios institucijomis išraiška. Tačiau šis reiškinys yra simptomiškas žmogaus teisių panaudojimas. Ir ne tik Lietuvoje. Mano nuomone, meninė-pilietinė akcija „Už žmogaus teises – be cenzūros“ ir jos atsiradimo kontekstas bei „Cooltūrisčių“ veiksmas atsiimant savo kūrinį iš URM parodos yra itin svarbūs, nes ne tik atkreipia dėmesį į homofobiją (nors to visiškai pakaktų), bet verčia susimąstyti apie politiškumą bei platesnį žmogaus teisių kontekstą.

Pravartu prisiminti, kad tai, ką vadiname žmogaus teisėmis, susiformavo kapitalizmo sąlygomis ir šiandien egzistuoja neoliberalizmo kontekste, kai silpnesniojo interesai dažnai būna nulemti finansinę ir kartu politinę galią turinčių interesų. XVIII a. žmogaus teisių deklaracija kildinama iš angliškos ir prancūziškos prigimtinių teisių tradicijos. Pirmiausia prigimtinės žmogaus teisės buvo susietos su privačia nuosavybe. Taip apibrėžiant žmogaus kategoriją, pakraščiuose gana ilgam liko moterys, vaikai, o Europos kolonijos laukė dar 150 metų, kol galėjo tapti „žmonėmis“. Žmogaus teisių samprata, pagrįsta „žmogaus apkritai“ egzistavimu, pasak Hannos Arendt, žlugo tą akimirką, kai susidūrė su žmonėmis, kurie prarado visas kitas savybes (pvz., pilietybę, saviraiškos, tikėjimo laisvę ir pan.), „išskyrus viena – jie liko žmonėmis“. 1948 m. Jungtinių Tautų priimta Tarptautinė žmogaus teisių (ŽT) deklaracija taip pat neapibrėžia, kas yra žmogus.

Nėra abejonių, kad nuo modernybės pradžios žmogaus ir jo teisių samprata labai išsiplėtė, bet paraštės neišnyko.

Pačios žmogaus teises ginančios organizacijos, neišvengiamai įveltos į interesų žaidimą, tampa bejėgės: apolitiškos ir dažnai apsiribojančios humanitarine pagalba gyvybei kritiškais momentais, asistavimu teismuose bei dokumentavimu, neretai neatnešančiu apčiuopiamų rezultatų. Tokia minimalistinė ir fatališka ŽT organizacijų ir valstybinių institucijų politika, ėjimas į begalinius kompromisus, kai silpnesnis ir neturintis finansinės galios yra paaukojamas vardan didesnių interesų (Tibetas ir Kinija, Irako pavyzdys, homoseksualų teisės Irane ir Saudo Arabijoje), kritikuojama socialinių bei humanitarinių mokslų jau gerus dešimt metų (Brown, Ranciére, Asad ir kt.), pirmiausia dėl apolitiškumo ir humanitarinių tendencijų. Ši minimalistinė politika yra pavojinga, nes visiškai išplauna ir taip abstraktų žmogaus teisių turinį, kas atsitiko ir Lietuvoje.

Prisiminkime, kaip Lietuvai buvo siūloma „palaukti“ su nepriklausomybe, leisti reformuotis Sovietų Sąjungai ir pasiaukoti vardan pasaulio pusiausvyros bei stabilumo. Šiandien galime tik spėlioti, kaip būtų susiklostę mūsų visų gyvenimai, jeigu būtume laukę, kol kolonizatorius taps sąmoningesnis. Tik aktyvi pozicija – „mikro“, arba mažoji politika, Deleuze’o ir Guattari žodžiais tariant, gali atverti kelius, išvedančius iš surambėjimo ir fatališkumo. Būtent tokiais ir įvardinčiau „Cooltūrisčių“ žingsnį atsiimant kūrinį „Monika, arba ačiū labai, kad domitės manimi“ iš URM parodos, Laimos Kreivytės per rekordiškai trumpą laiką suorganizuotą parodą bei kiekvieno joje dalyvaujančio menininko indėlį. Tik konkretūs veiksmai – pilietinės akcijos, asmeniniai apsisprendimai – įtvirtina netoleranciją įsigalėjusioms diskriminacinėms praktikoms. O svarbiausia – politizuoja ne tik meną, bet ir žmogaus teisių diskursą. Tik tokia aktyvi pozicija kaip ši meninė-politinė akcija „Už žmogaus teises – be cenzūros“ suteikia viltį ir realiai užpildo pačią žmogaus teisių sąvoką. Su žmogaus teisių diena!

Rima Praspaliauskienė

7 meno dienos

Konkurso anketa
Konkurso sąlygos

Konkurso sąlygos
Etiketė

Konkurso sąlygos
Konkurso anketa

Įkurta: 2009 m.
Sritys: A. Piešimas, tapyba, grafika, keramika, skulptūra, fotografija, dizainas.
B. kuratorystė, meninė edukacija.
Paraiškų teikimo terminas – paraiškas teikti galima ištisus metus.
Rezidavimo trukmė: 1 sav. – 1 mėn. (rezidavimo periodas nuo sausio iki gruodžio mėn.)
Mokestis: menininkams, laimėjusiems konkursą reziduoti, skiriama stipendija – 200 EU / 700 Lt.
mėn. Rezidentai savarankiškai moka gyvenimo vietoje, maitinimosi, kitas individualias
išlaidas.

Gyvenamąsias rezidentūros patalpas sudaro: vonios kambarys su dušu ir tualetu, holas, virtuvė, darbo kambarys, miegamasis,.
Kūrybinės studijos:
Kūrybiniam darbui skirtą erdvę sudaro keturios viena nuo kitos izoliuotos dirbtuvės (bendras plotas 117 m2 ), kuriose yra: molio žiedimo staklės, aukštos temperatūros elektrinė krosnis SNOL 225/ 1200, glazūravimo kamera, grafikos spaudimo presai (120m x 0,90m, 180m x1m)
Reziduojantys menininkai dalinai aprūpinami darbui reikalingomis medžiagomis (pagal projekto poreikį, atskiru susitarimu), pagrindiniais įrankiais, teikiama parama organizuojant parodą, pristatant projektą
Sąlygos: reziduojančių menininkų kūryboje pageidaujamas meno darbų kūrimas konkrečiai Klaipėdos kultūrų komunikacijų galerijos ar jai priklausančio „Meno kiemo“ erdvei, taip pat kūrybiniai eksperimentai, inovacijos, viešas kūrybos pristatymas (edukacinės paskaitos, diskusijos). interaktyvūs kūrybiniai projektai, kuriuose turėtų galimybę dalyvauti vietos gyventojai.
Reikalavimai: kandidatuoti kviečiami profesionalūs menininkai, turintys ne mažesnę nei 5 m.
kūrybinio darbo patirtį. Rašytojai privalo turėti sutartį su leidykla ar kita jų projektą
realizuosiančia įstaiga.
Paraiškų teikimo tvarka: atviras konkursas.
Rezidentūros tinklapis, kandidato anketa: www.kulturpolis.lt
Detali informacija:
Daržų g. 10/ Bažnyčių g. 4
LT- 91007, Klaipėda, Lietuva
Tel. (370 46) 410 054
Fax. (370 46) 310 357
Mob.tel. (370) 603 20271
E-mail: galerija@kulturpolis.lt

Paraiška teikiama lietuvių, anglų, vokiečių, rusų kalbomis.
Paraiškos dokumentai: CV (įtraukiant organizuotų bei dalyvautų parodų, spaudoje publikuotų tekstų, vertimų, išleistų knygų sąrašą).
6 – 8 vnt. naujausių darbų (iki 5 MB CD laikmenoje). Nesiųsti originalų, nes darbai nebus grąžinami.
Motyvacinis laiškas (A4 formato 1 lapo apimties), kuriame kandidatas nurodo konkrečius savo rezidavimo motyvus, tikslus.
Būtina nurodyti ar rezidentas neprieštarauja, kad jo pateikti duomenys bus naudojami reklaminei medžiagai (informacija Kultūrpolio portale www.kulturpolis.lt, kt. žiniasklaidos priemonėse).

Paraiškos forma

Konkurso sąlygos
Konkurso anketa

Rytoj, gruodžio 10 d., galerijoje “Kairė – dešinė” (III aukštas) atidaroma paroda, skirta Tarptautinei Žmogaus teisių dienai. Tai pilietinė-meninė akcija, siekainti atkreipti dėmesį į Lietuvoje plačiai paplitusią viešą ir slaptą homofobiją bei meno kūrinių cenzūrą. Parodoje dalyvauja autoriai, savo darbuose analizuojantys homoseksualumo ar transeksualumo apraiškas, queer estetiką bei visuomenės reakciją į LGBT problematiką. Parodą įkvėpė šiuo metu Užsienio reikalų ministerijoje eksponuojama paroda “Menininkai už žmogaus teises”, į kurią nepriimti kuratoriaus pasiūlyti Akvilės Anglickaitės darbai. Juos galima pamatyti šioje parodoje. Taip pat eksponuojamos Ugniaus Gelgudos fotografijos iš ciklo “Tradicinė ir netradicinė šeima”, prieš keletą metų išmestos iš parodos Juodkrantėje, Alinos Melnikovos ir Adomo Danusevičiaus queer tematikos tapyba, Laisvydės Šalčiūtės “monalizų” pora ir įtartino turinio Kęstučio Grigaliūno dėžutė. Ekspoziciją užbaigia visuomenės reakcijas dokumentuojantis Valentino Klimašausko ir Roko Tarabildos videodarbas.

Parodos atidarymas 18 val. Kviečiame visus!

Kuratorė Laima Kreivytė

Publikacija
Publikacija
Publikacija
Publikacija

Konkurso sąlygos

Konkurso sąlygos

Konkurso anketa
Konkurso sąlygos

„Internete netyčia radau nuotrauką, kurioje lyg nusikaltėlis – iš priekio ir iš profilio – buvo nufotografuotas sovietmečiu KGB suimtas kunigas“, – ištarė žinomas grafikas Kęstutis Grigaliūnas, naujame kūrinyje netikėtai ėmęsis pokario rezistencijos temos.

Vienoje Vilniaus galerijos „Kairė – dešinė“ salių – nedidelių nuotraukų grupelės be paaiškinimų, o kitoje – didžiuliai pirštų atspaudai. Po jais pieštuku surašytos trumpos biografijos. Raudonai pabrauktas žodis kartojasi kiekviename lakšte: „Sušaudytas“.

„Man čia prireikė spalvos“, – paaiškino dailininkas. Jis prisipažino, kad ieškodamas reikalingų vaizdų 1944-1947 metais KGB nuteistų ir Vilniaus Tuskulėnų dvaro parke palaidotų žmonių bylose stengėsi pernelyg daug jų neskaityti.

Kodėl kilo mintis imtis partizanų temos? – paklausiau 52 metų K.Grigaliūno.

Žvelgdamas į iš priekio ir profilio nufotografuotą asmenį iškart pamanai, kad tas žmogus – nusikaltėlis. O kai perskaitai kunigo, suimto už antisovietines idėjas, biografiją, viskas apsiverčia aukštyn kojomis.

Kodėl pasirinkote Tuskulėnų aukas?

Reikėjo apriboti paieškas, nes tokių KGB bylų yra apie 70 tūkstančių. O Tuskulėnuose – tik 130. Ir taip metus vaikščiojau į Ypatingąjį archyvą lyg į darbą.

Be to, viena pirmųjų bylų, kuri pateko į mano rankas, buvo vyskupo Vincento Borisevičiaus. Joje šeši kaltinamieji nuteisti, o keturi sušaudyti. Visi keturi palaidoti Tuskulėnų dvaro parke.

Istorinės temos lietuvių dailėje – ne itin populiarios. Kodėl?

Daugelis apie tą laiką apskritai net nelinkę kalbėti. Juk tiek metų stengėsi neprasitarti.

Per parodos atidarymą buvau nustebęs, kai prašneko žmonės, su kuriais šiomis temomis niekada nekalbėjau. Keli nepažįstami žiūrovai net apsiverkė, padėkojo už parodą.

Apie pokarį parašyta nemažai vertų dėmesio knygų. O mūsų dailininkai mieliau tapo kunigaikščius, kurie tinka visiems, nes partizanų tema – nepatogi.

Iki šiol vieniems partizanai – didvyriai, kitiems – plėšikai.

Man irgi kilo klausimas, kuo tie žmonės vadovavosi? Turbūt meile, tačiau kokia ta meilė ir kam? Teko nemažai paskaityti ir pasiginčyti.

Dabar jau susidariau nuomonę, kurios anksčiau neturėjau. Tačiau aš nesu teisininkas, todėl tą nuomonę išreiškiau ne žodžiais, o paroda.

Verta dėmesio Bernardo Gailiaus knyga, pavadinta „Partizanai tada ir šiandien“.

Aš irgi galvojau apie laiką. Fotografijos parodoje – be datų, be vardų. Gal tai jau praeitis, o gal visa tai dar bus, gal tie žmonės dar tik gims?

B.Gailiaus manymu, partizanai buvo paskutiniai laisvi žmonės Lietuvoje. Tačiau jų likimas – tragiškas. Ir visa paroda – daugiau apie mirtį nei apie meilę.

Daug kas abejoja, ar mirtis gali būti meno objektas. Tačiau daug menininkų apie tai kalba.

Viskas kartojasi. Kalbėjausi su draugu, kuris 1991 metų sausio 13-ąją buvo Seimo rūmų viduje. Jis prisiminė, kad rūmuose tvyrojo žibalo ir mirties tvaikas.

Manau, kad buvo ir baimės, jog viskas gali baigtis labai blogai. Daugelis paskubėjo laiku išeiti. Tačiau kodėl kai kurie pasiliko? Kodėl nepasitraukė ir tie, kurie šalia Seimo degino laužus? Ar tai neprimena partizanų?

Parodoje cituojamas filosofas Ciceronas teigė, kad paniekinusiems Tėvynę „užkertamas kelias į dievų glėbį“.

Tėvynės meilė – abstrakti sąvoka. Ji neatsiranda be meilės artimui, meilės tai vietai, kur tu gimei, užaugai, kapsteisi smėlyje ir žaidei su draugais.

Jei žmonės pasiliko kovoti už savo tėvynę, vadinasi, jie buvo atitinkamai auklėti. Todėl pristatydamas savo projektą cituoju Cicerono „Tuskulo pašnekesius“, kurių ne tik pavadinimas, bet ir temos tinka Tuskulėnams.

Penkios filosofo nuorodos – gyvenimo pagrindas. Tai panieka mirčiai (drąsa mirties akivaizdoje), skausmo nugalėjimas (įveikimas). Paguoda sielvarte, aistros ir savaiminė dorybė.

Tiesa, Ciceronas tuos laiškus rašė Brutui, kuris nužudė imperatorių Julijų Cezarį.

* * *

Apie meilę ir mirtį

„Meilė yra aktyvi žmogaus sielos galia, kuri sieja jį su kitais. Šis ryšys yra pats stipriausias žmogaus siekis. Tai pagrindinė jėga ir aistra, kurios išlaiko žmonių giminės, šeimos ir visuomenės vienybę. Meilė yra davimas. Ką vienas žmogus gali duoti kitam? Jis gali atiduoti save, vertingiausia, ką turi, – atiduoti savo gyvenimą.

Šioje parodoje – 130 biografijų, 27 portretai, 104 pirštų atspaudai, 754 žmonių, kurie mylėjo, veidai. Kiekvienas jų buvo unikalus, kiekvienam buvo duotas tik vienas gyvenimas – su viltimis, džiaugsmais, nusivylimais, liūdesiu, meilės siekimu ir vienišumo bei nebūties siaubu“, – tokiais žodžiais naujausią K.Grigaliūno meninį projektą apibūdino jo žmona grafikė L.Šalčiūtė.

Rūta MIKŠIONIENĖ

Lietuvos rytas