„Anoj pusėj kapinių – sodai“/”On the other side of graveyard – gardens” – that is an exhibition of creative work of two artists Mantas Gimžauskas (Šamanas) and Remigijus Audiejaitis (Tanaka), who have past away two years ago.

A creative work of Mantas Gimžauskas (1976–2007), who was a poet, translator, scenario author, is not bounded in a single sphere. It encompasses a wide spectre of artistic genres. Works presented in this exhibition are associated with the first officially published book „ŠamanasTM“ (copper mouths / other books, 2007). This is a graphic and concrete poetry, outline graphic art (the term coined by the author). Also in the exhibition – a film by Ignas Miškinis „Sfumato“, in which Mantas Gimžauskas together with Donatas Vaišnoras and Ieva Biliūnaitė play the main roles.

Remigijus Audiejaitis (1972–2007) is known as a vocal and photographer of the memorable timbre. Photos of Remigijus Audiejaitis are presented in the exhibition which record random sounds of the city. Also the exhibition include songs recorded together with Domantas Razauskas (project “Ganja Ma”), as well as poems published on internet site www.nevykeliai.lt.

In two exhibition halls works of artists are presented. They both had similar tragic destinies and are united by the same motives of gardens, which arose from one and the same title as the exhibition has – taken from a poem by Šamanas. Here the most important thing is not the variety of works and quality, but immediate things, bright human warmth, spreading from the relation of artists and our world, from the loneliness of their things which do not belong in this world.

Moderator of the exhibition: Tomas S. Butkus

Organizer of the exhibition: copper mouths| workshop of ideas

Partners of the exhibition: Vilnius graphic art centre/ Union of the Lithuanian Art Photographers

Sponsors of the exhibition: Publishing house „kitos knygos“ / bookshop „eureka!“ / PJSC „Ekspobalta“

2009 m. rugsėjo mėnesį vyks Antroji šiuolaikinės dailės kvadrienalė.
Parodos vieta – LITEXPO rūmai, atidarymas 2009 09 14.

Kūriniai kvadrienalei bus renkami konkurso būdu.

Konkurso sąlygos:

kviečiami dalyvauti visų sričių menininkai (taip pat ir fotografai);

medžiagą gali teikti ir ne LDS nariai;

vienas autorius (arba jų grupė) gali teikti iki penkių kūrinių, sukurtų 2005–2009 m. (kūrinių ciklas negali viršyti penkių kūrinių skaičiaus);

galima teikti projektus, kurie bus sukurti iki 2009 m. liepos 1 d. (jų sukūrimui organizatoriai lėšų neskiria) – privaloma medžiaga: trumpas projekto aprašymas, vaizdinis projekto pristatymas, trumpas CV (paskutinių ketverių metų), sąmata);

atrankai teikti kūrinių nuotraukas ir skaitmeninį jų variantą, tinkantį katalogo spaudai (300 dpi). Medžiaga, atsiųsta el. paštu, nebus peržiūrima;

nurodyti kūrinio(-ių) autoriaus vardą ir pavardę, kūrinio pavadinimą, sukūrimo metus, technikas, medžiagas, matmenis, trumpą CV (paskutinių ketverių metų);

Konkursinė medžiaga teikiama iki 2009 m. vasario 20 d.
Eglei Bertašienei, Lietuvos dailininkų sąjunga

Kauno, Klaipėdos, Šiaulių ir Panevėžio dailininkai kvadrienalei teikiamą medžiagą gali priduoti LDS skyrių darbuotojams iki 2009 m. vasario 12.

Organizatoriai
Lietuvos dailininkų sąjunga

Kvadrienalės projekto aprašymas

Dviejose galerijos salėse eksponuojama dvylika paveikslų. Trys iš jų – visiškai nauji, likusieji – Talino grafikos bienalėje vykusios personalinės parodos „Jausmai pavargę nuo galvojimo. Derama įtampa vaiko supratimo atžvilgiu” dalis.

Iš pavadinimo aišku – apie vaikystę. Iš kūrinių akivaizdu – apie vaikystę, atsispindinčią visame gyvenime. Taigi – apie suaugusiuosius. Dažniausiai – apie moteris. Galvoju – surinkus grafikių Eglės Kuckaitės, Laisvydės Šalčiūtės, Birutės Zokaitytės kūrinius gautume visai įdomų moters atvirumo, jos intymumo paveikslą. O kurgi vyrai? Bent panašiai atviri savo baimių, lytiškumo, kasdienybės atžvilgiu? Gal jie iš tiesų tik ramiai reflektuoja aplinką, kultūrą ir tas pačias moteris?

Eglė Kuckaitė šią savo parodą apibūdino kaip „12 kūrinių apie jausmus, mintis ir emocijas”. Iš pirmo žvilgsnio skamba gal pernelyg lakoniškai, bet svarstant ilgiau pasirodo, kad apibūdinimas ne tik trumpas, bet ir gana talpus. Tačiau tai nereiškia perdėto „bobiško” jausmingo. Visuose E. Kuckaitės paveiksluose svarbi naratyvinė dalis. Visi jausmai, mintys ir emocijos šioje parodoje kyla iš veiksmo. Ne tik iš žiūrovo galvoje besisukančių asociacijų, bet iš paveikslų „herojų” atliekamų veiksmų ar bent judesių. Be to, kaip ir kiekvienoje geroje istorijoje, kiekvienoje salėje yra po „kulminacinį” tašką. Tai – paveikslai, vizualiai kiek iškrentantys iš bendro konteksto, o kartu sukuriantys rėmus ar siūlus, už kurių verta pamėginti traukti pirmiausia. Tai ir darau.

Jėzus ir Marija kelyje, jie važiuoja. Kaip ir visi suaugusieji – pasibardami iš nuovargio ar nuobodulio, pasidalindami vaikystės prisiminimais, parodydami vienas kitam karves už lango, įdomesnius pastatus ar kvailesnes reklamas. Vienas nepastebi kokios kelio rodyklės, kitas nežinia kur užkiša buteliuką vandens. Jie važiuoja kaip Jėzus ir Marija. Išjausti. Išmąstyti. Išlaukti. Išpažinti. Atpažinti kaip saugantys ar bent galintys apsaugoti ir galų gale sustatyti viską į vietas.

Jie važiuoja pas Prancišką, nežinia, ar atvažiuos. Ar ji tuo metu bus namie, o jei bus – ar atidarys duris. Bet gana to, kad važiuoja. E. Kuckaitė leidžia jiems tiesiog važiuoti tol, kol kituose paveiksluose nesustodamas vyksta veiksmas, atveriantis emocijas. O aš gelbėjuosi klausydama Nicko Cave’o. Kartais verta klausytis muzikos vien tam, kad paklaustum savęs, kodėl pasirinkai būtent šį, ne kitą kompaktą. Šį kartą lengvai sau atsakiau – pusiausvyrai palaikyti reikia bent jau vyriškos muzikos. Nes menininkės sukurtos būtybės – ne mergaitės, ne paauglės, ne moterys – labai jau moteriškos. Ir aš, ir šalia snaudžianti kalė ką tik išpjauta gimda, ir tie susukti, susisukę, paveikslų erdvėse pamesti, pagauti E. Kuckaitės kuodeliai…

Plaukai, plaukų kuodeliai jau ne pirmus metus dalyvauja E. Kuckaitės kūryboje. Šį kartą iš mažo formato monotipijų jie persikėlė į didesnius plotus, taip tapdami dar intensyvesni. Parodą apžiūrėjusi bendradarbė liepė tiksliai išsiaiškinti, ką vis dėlto tie kuodeliai reiškia. Aiškinamės. Kuodeliai – tų būtybių pasididžiavimas ir džiaugsmas. Puikūs plaukai – mergaitės ar moters pasididžiavimas. Viltis, kad juos lies ir glostys patikimos rankos. Kuodeliai – tų būtybių gėda ir paslaptis.

„Gėdos plaukai” – slepiami ir slėptini, senstelėjusiose erotinėse nuotraukose jie intymesni už patį odos nuogumą. Kuodeliai – tų būtybių savęs ženklas, save suvokiant labiau kaip emociją, nei socialų asmenį (jos neturi jokio socialinio statuso, jokių drabužių, jokios konkrečios aplinkos). E. Kuckaitės paveiksluose emocija neatsiejama nuo kūno, nuo kūniškumo (Descartes’o dualizmui čia nėra kas veikti). Per kuodelį ar jo nebuvimą, jo atsiradimą netikėtoje vietoje suvokiame trūkumą, pajuntame trapumą, dalyvaujame paieškose arba išsigąstame netikėtai užtikę.

Nuo pat vaikystės besitęsiantis savo kūno ir proto bei jausmų jaukinimas, galynėjimasis su jais, gautos pamokos ir primesti įsakymai – visa tai nuolat sukasi aplink, pasislepia ir vėl išneria, kad ir kas ar kur būtum. Pro antikinį strėnas juosiantį audinį ir orią laikyseną, pro irzlius ekspresionistinės linijos šešėlius ar abstraktėjančių formų apibendrinimą. Žodžiu, neišvengiamai. E. Kuckaitė naudojasi stilistinėmis citatomis, siekdama tiksliau perteikti konkretaus kūrinio atmosferą, bet žvelgiant į visą parodą šis jos žaidimas taip pat pasiteisina. Supainiojamas net veiksmo laikas, nes ne laikas ir ne vieta svarbūs „jausmams, mintims ir emocijoms”.

Kitas pavykęs „ėjimas” parodos, kaip visumos, atžvilgiu – paveikslų dviejose salėse išdėstymas ne tik fiziškai, bet ir pagal prasmę. Kitoje salėje jau nerasime nė vieno besiblaškančio kuodelio. Įtampa auga. Pirmoje salėje tvyro prisiminimų, sapno, abejonės nuotaika, o šioje – dabar išgyvenami jausmai. Todėl – daug ryškesni ir grubesni, atviresni. Artyn pritrauktos, išdidintos vienišos figūros užpildo erdvę ir užgriūna savo silpnumu lyg šalimais netikėtai susmukęs kūnas. Atmosfera kaista, pojūčiai įgauna ekstremalumo virpulį.

Čia ne taip svarbu praeitis ir tai, kas ateina iš jos. Ne taip svarbu ir ateitis, nes jausmas išgyvenamas dabar. Ji juokiasi. Ji verkia. Visą drobę nuo krašto iki krašto užima dideli veidai, kuriuose jau sunku atpažinti vaiko bruožus. Juokas, verksmas, baimė kartais gali reikštivisą gyvenimą, ir išgyvenančiojo amžius ar patirtys tuo metu nėra labai svarbūs. Toks aštrokas yra jausminis koncentratas, kurio išvengti parodoje „Pranciška” neįmanoma.

Šioje salėje sėdi ir Pranciška, pas kurią vis važiuoja Jėzus su Marija. Pranciška (veido bruožai kiek panašūs į E. Kuckaitės) – ta, kuri išgyveno ir išgyvena visas dvejones, baimes, praradimus ir atradimus. Dabar ji sėdi ant suoliuko parke. Aplink ją, kaip ir kadaise aplink jos bendravardį, būriuojasi paukščiukai. Šie ir skiria ją nuo kitų paveikslo figūrų – ant to paties suoliuko sėdinčios banalios porelės ir besivoliojančių skardinių turinį šilta srovele į žemę liejančio vyriškio. Viskas kartojasi. Šalia Pranciškos – vežimėlis. Vaikelio jame nesimato, bet reikia manyti, kad jis ten yra. Guli, kvėpuoja grynu oru, klausosi triukšmo, miega. Auga. Galbūt – verkia. Ar jau pradėjo kažko ieškoti nesklandžiose savo mintyse? Eglė Kuckaitė, kaip geras scenaristas, palieka galimybę tęsiniui.

Aistė Paulina Virbickaitė

7 meno dienos

On November 21, 2008, at 18 o’clock in Vilnius city gallery „Kairė-dešinė“ a group of artists consisting of Austė Jurgelionytė, Karolina Kunčinaitė, Miglė Lebednykaitė, Rasa Leonavičiūtė, Laura Pavilonytė, Julija Vosyliūtė will present a new calalogue of their creative work and four most important art projects „Mandala“ (2003), „Spiros“ (2005), „Šventė“ (2006), „Miškan...“ (2007/2008).

Guests from Latvia are going to participate in the event. One of them is a designer of the catalogue Dāvis Līcītis and Kaspars Lielgalvis, a co-author of the newest - yet not presented art project „Miškan“/”Into the forest”.

During the event visual material from the exhibition will be presented. The exhibition took place in August – September, 2008, in a modern art museum of Rosario city (Museo de Arte Contemporáneo de Rosario (MACRO), Argentina), where art projects were exhibited. That was the second exhibition in Argentina, presented by the group of 6 artists, celebrating the 10th anniversary of their creative work year. In July, 2008, the artists have presented their works in the centre of museums - Centro de los Museos de Buenos Aires. Their exhibition was opened by Mr. Jonas Jučas, Minister of Culture of the Republic of Lithuania. His excellence President of the Republic of Lithuania Valdas Adamkus also attended the event. The exhibition was organized by Lithuanian Embassy in Argentina in cooperation with Mr. Ruben Repšys, Lithuanian Consul of Honour in Santa Fe province.

In the whole Eastern and Central Europe since 1990 a new abating tendency became significant. Young artists rejected individualism and joined into groups. They started to willingly take up a collective creation. If before that art creators used to form groups with an aim to propagate similar art programmes or organize similar exhibitions, so this time these junctions are much closer. A very important aspect of those groups – a joint work, from an idea to its final realization. A work of an individual creator disgorge into a collective project, although a creator can implement individual ideas in parallel as well. These new groups of artists do not confine themselves in one single field. They alternate traditional means of expression with actions of creation, video art, photographies, installations. Next to creative works of big format, the artists create small artifacts. They devote much attention not only to ideas but also to their impellent expression as well as their skills.

The women of the artist group are very mobile. They invoke new communications and their organization skills maintain international relationships. They are able to implement artistic projects of different kind in different time and in various conditions.

Groups of young artists of Eastern and Central Europe are united by an open cosmopolitan posture, oriented to widest possible field of artistic activity. A passive position of a waiting and being invited artist was replaced by active and organizational activity. Groups of artists propagate their art. Their members not only show themselves abroad, but also organize events in their home countries, looking for an interaction with foreign creators.

A group of artists “Baltos kandys”/ “White moths” (A. Jurgelionytė, K. Kunčinaitė, M. Lebednykaitė, R. Leonavičiūtė, L. Pavilonytė, J. Vosyliūtė) consists of six textile workers, working together since 1998. It is a group of the character described above. They are carry equal responsibility and professionally accomplish most of their exhibitions, actions, ideas of architectural space, of creative works, studies and educational projects. Geography of art projects is wide and include Edinburgh, Moscow, Shanghais, Düsseldorf, Paris, Bodenburg, Kyoto, Hogan, Muzonas, San Tropez, Rovinji, Warsaw, Drachten, Riga, Buenos Aires, Rosario as well as Lithuanian cities, among which are Vilnius, Kaunas, Panevėžys, Šiauliai, Anykščiai, Kėdainiai, Klaipėda, Molėtai, Utena ir Nida.

Members of this group are unrestful pilgrimlike beings, therefore reminding of real moths, who unrestfully struggle to each time new territories. Many more hints hide behind the title of the group. Firstly, the title hints to a means of expression chosen by the creators, which is a felt tangled, formed and dyed manually. It attracts them no less than the real moths, but as if “the white” side or form of them, positive one. The artists contrary to moths, create, but not destruct the material. These textile workers became interested in felt when studying in Vilnius Art Academy. Together with their lecturer, Eglė Ganda Bogdanienė, they have organized the international symposium about felt in Lithuania, in 1998. In order to know this technology better, they tried to get knowledge from primary sources. Therefore they arranged that symposium would be visited by a textile professor from Alma, Ms. Saolė Bopanova, who have told about her experience. She has been famous for many years in Central Asia for cherishing the old felt making tradition of Central Asia.

The group “Baltos kandys”/ “White moths” became really skilled in felt technique. Now they create not only traditional flat carpets, felt or pictures, but also innovatory apply felt for three-dimensional objects. Women tangle creative works which are big, of sculpture forms. They set creations in interiors, outside spaces in forms of installations consisting of tiny three-dimensional details from felt. With the same passion the artists experiment with colors. Lithuanian women replace traditional bright and contrast colors, graphics and many ornaments, so typical to Central Asia with bright, however interflowing colors as if in painting art, or sometimes choose to make monochromatic views. They neglect graphical outline threads which is characteristic to felts of Central Asia. The Lithuanians also experiment by specking the felt, using technologies which are known to be used for dyeing silk or cotton.

Rosemarič Trodul in her conceptual creative work used knitting. She has choosen this typically female technology ironically. “Baltos kandys”/ “White moths” – on the contrary, choose felt as having positive archaic traditions connected to a women’s activity, which is able to provide us with warmth, security, and possibility to express ourselves in a creative way. Therefore they devote much attention for felt relation with a human body. From this a tendency to various improvisations, playful elements, artistic actions arise. In most of created textile objects the artists reject autonomy of a creative work. They become symbolic attributes used in art actions. Particularly in these actions the attributes influence the constant change of art works.

All artworks by “Baltos kandys”/”White months”, including felt pictures, sculpture objects, space compositions, installations, actions, photography, video films, accessories, are united by bright soft materials, poetry of images, bright thought, idea, and happy mood. The creative work of “Baltos kandys”/ “White moths” remind of a celebrative ritual, which is full of happiness, energy, or game. They manage to deliver this to people. This way moths can be white.

Prof. dr. Raminta Jurėnaitė

Laimėjusiojo autoriaus kūriniai bus atspausti (10 atspaudų labai didelio formato) ir surengta personalinė kūrybos paroda 2009 01 8-31, o penkių 2 vietos laimėtojų personalinė kūrybos paroda surengiama per metus (taip pat atspaudžiami jų kūriniai), tradiciškai daugumos dalyvių kūriniai įtraukiami į galerijos kuruojamas parodas.

Konkurso sąlygos ir anketa internetiniu adresu: http://www.acteva.com/booking.cfm?bevaid=171138

2008 m. lapkričio 21 d. 18 val. Vilniaus galerijoje „Kairė-dešinė“ menininkių grupė „Baltos kandys“: Austė Jurgelionytė, Karolina Kunčinaitė, Miglė Lebednykaitė, Rasa Leonavičiūtė, Laura Pavilonytė, Julija Vosyliūtė pristatys naują kūrybos katalogą bei keturis svarbiausius meninius projektus „Mandala“ (2003), „Spiros“(2005), „Šventė“ (2006), „Miškan...“ (2007/2008).

Renginyje dalyvaus svečiai iš Latvijos - katalogo dizaineris Dāvis Līcītis ir naujausio, Lietuvoje dar nerodyto meninio projekto „Miškan“ bendraautorius Kaspars Lielgalvis.

Renginio metu bus pristatyta vaizdinė medžiaga iš parodos, vykusios šių metų rugpjūčio – rugsėjo mėn. Rozarijaus miesto modernaus meno muziejuje (Museo de Arte Contemporáneo de Rosario (MACRO), Argentina), kur buvo eksponuoti meniniai projektai. Tai buvo antroji kūrybos dešimtmetį švenčiančių šešių menininkių grupės „Baltos kandys“ paroda Argentinoje. Šių metų liepos mėnesį kūrėjos savo darbus eksponavo Buenos Airių muziejų centre (Centro de los Museos de Buenos Aires), kur jų parodą, dalyvaujant Lietuvos Respublikos Prezidentui J. E. p. Valdui Adamkui, atidarė Lietuvos Respublikos kultūros ministras p. Jonas Jučas. Parodą rengė Lietuvos ambasada Argentinoje, bendradarbiaudama su Lietuvos institutu ir Lietuvos garbės konsulu Santa Fe provincijoje p. Ruben Repšiu.

Visoje Rytų ir vidurio Europoje nuo 1990 m. išryškėjo nauja neslūgstanti tendencija. Jauni menininkai atsisako individualizmo ir susijungę į grupes noriai imasi kolektyvinės kūrybos. Jei anksčiau meno kūrėjai burdavosi į grupes bendroms meninėms programoms propaguoti ar parodoms organizuoti, tai dabar šios jungtys daug glaudesnės. Svarbus šių grupių veiklos aspektas – bendras darbas nuo sumanymo iki galutinės realizacijos. Pavienio kūrėjo darbas įsilieja į kolektyvinį sumanymą, nors paraleliai kūrėjas gali įgyvendinti ir individualias idėjas. Šios naujos menininkų grupės neapsiriboja viena sritimi, tradicinės išraiškos priemones kaitalioja su kūrybinėmis akcijomis, videomenu, fotografijomis ir instaliacijomis. Šalia didelių formatų kūrinių šie menininkai kuria ir nedidelius artefaktus. Daug reikšmės jie skiria ne tik idėjoms ir jų įtaigiai išraiškai, bet ir savo įgūdžiams.

Tai labai mobilios kūrėjų grupės, kurios, pasitelkdamos naująsias komunikacijas ir savo pačių organizacinius sugebėjimus, palaiko tarptautinius ryšius ir yra pajėgios realizuoti įvairių rūšių meninius projektus skirtingu laiku ir skirtingomis sąlygomis.

Rytų ir vidurio Europos jaunųjų menininkų grupes vienija atvira kosmopolitinė laikysena, orientuota ne tik į didžiuosius meno centrus, bet ir į kuo platesnį meninės veiklos lauką. Pasyvią laukiančio bei kviečiamo menininko poziciją pakeitė aktyvi kūrybinė ir organizacinė veikla. Grupės pačios propaguoja savo meną, jų nariai ne tik rodosi svetur, bet ir savoje šalyje organizuoja renginius, ieškodamos sąveikos su kitų šalių kūrėjais.

Menininkių grupė “Baltos kandys” (A. Jurgelionytė, K. Kunčinaitė, M. Lebednykaitė, R. Leonavičiūtė, L. Pavilonytė, J. Vosyliūtė) – šešios tekstilininkės, drauge dirbančios nuo 1998 m., yra būtent tokio charakterio grupė. Jos vienodai atsakingai ir profesionaliai įvykdo savo parodų, akcijų, kūrinių architektūrinės erdvės bei studijų ar edukacinius sumanymus. Meninių projektų geografija plati: Edinburgas, Glazgas, Maskva, Šanchajus, Diuseldorfas, Paryžius, Bodenburgas, Kijotas, Hoganas, Muzonas, San Tropezas, Rovinjis, Varšuva, Drachtenas, Ryga, Buenos Airės, Rozarijus taip pat Vilnius, Kaunas, Panevėžys, Šiauliai, Anykščiai, Kėdainiai, Klaipėda, Molėtai, Utena ir Nida.

Grupės narės, neramios piligrimiškos būtybės, kaip tikros kandys nenuilstamai skverbiasi į vis naujas teritorijas. Grupės pavadinime yra ir daugiau užuominų. Pirmiausiai – į pačių kūrėjų pasirinktą išraiškos priemonę – rankomis veliamą, formuojamą ir dažomą veltinį – jis jas vilioja ne mažiau nei tikrąsias kandis, tačiau, kaip “baltoji” jų atmaina, menininkės ne naikina, o kuria šia medžiagą. Veltiniu tekstilininkės susidomėjo dar studijuodamos Vilniaus dailės akademijoje. Kartu su savo dėstytoja Egle Ganda Bogdaniene 1998 m. suorganizavo tarptautinį veltinio simpoziumą Lietuvoje. Norėdamos geriau pažinti šią technologiją, siekė žinių iš pirminių šaltinių. Taip jų kvietimu į šį simpoziumą iš Alma-Atos atvyko ir patirtimi pasidalijo tekstilininkė, profesorė Saolė Bopanova, kuri daug metų puoselėjo seną Vidurio Azijos tautų veltinio vėlimo tradiciją.

Įvaldžiusios veltinio technologiją “Baltos kandys” kuria ne tik tradiciškai plokščius veltinio kilimus bei paveikslus, bet ir novatoriškai pritaiko ją trimačiams objektams. Jos velia didelių, skulptūriškų formų kūrinius, interjeruose ar lauko erdvėse dėlioja instaliacijas iš smulkių, rankomis veltų trimačių detalių. Ne mažiau aistringai menininkės eksperimentuoja su spalvomis. Tradicinių Vidurio Azijos veltinio kilimų grafiškus ryškių bei kontrastingų spalvų ir ornamentų laukus lietuvės savo kūryboje pakeičia ne mažiau ryškiomis, bet tapybiškai susiliejančiomis spalvomis ar net monochromija. Čia atsisakoma Vidurio Azijos veltiniams charakteringų grafiškų kontūrinių siūlių. Be to, lietuvės eksperimentuoja veltinį margindamos technologijomis, skirtomis šilkui ar medvilnei dažyti.

Kai Rosemarič Trodul savo konceptualioje kūryboje naudojo mezgimą, ji šią specifiškai moterišką technologiją pasirinko ironiškai. “Baltos kandys” – priešingai, pasirenka veltinį, kaip pozityvią su moterų veikla susijusią archajišką tradiciją, gebančią suteikti šilumą, saugumą ir galimybę pasireikšti kūrybiškai. Todėl jos daug dėmesio skiria veltinio ryšiui su žmogaus kūnu. Iš to kyla polinkis į įvairiausias improvizacijas, žaidybinius elementus, menines akcijas. Daugelyje jų sukurtų tekstilinių objektų atsisakoma kūrinio autonomiškumo, jie virsta meninėse akcijose naudojamais simboliniais atributais. Būtent šiose akcijose iš jų suformuojami nuolatos kintantys meno kūriniai.

Visus “Baltų kandžių” grupės narių kūrinius – veltinio paveikslus, skulptūrinius objektus, erdvines kompozicijas, instaliacijas, akcijas, fotografijas, videofilmus, aksesuarus – vienija ryškiaspalvės minkštos medžiagos, vaizdinių poetiškumas, skaidri mintis, idėja bei linksma nuotaika. “Baltoms kandims” kūryba – džiaugsmo, energijos ir žaidimo kupinas šventiškas ritualas, kuriuo jos sugeba užkrėsti kitus. Ir taip kandys gali būti baltos.

Prof. dr.Raminta Jurėnaitė

On June 16, 2008, "A Cycle of Lectures'08" has started in Vilnius Graphic Art Centre. The event which already takes place for the second year, this year became an international event. Together with local speakers, speakers from abroad participate as well. On October 14, at 18.00 all the willing are invited to listen to the lecture "A World in Books" presented by the artist from New York Yasuyo Tanaka ».

On June 16, the report „Tales told – about active imagination and doubt" was read by Nina Bondeson » (Sweden).

Since the year 2003, Vilnius Graphic Art Centre annually organizes workshops. During them skilled local as well as guest artists from abroad deliver their knowledge for the artists who are willing to learn more or to improve their knowledge. In October, 2008 a workshop on bookbinding is organized “From Print to Bookbinding”. It is aimed at professional artists, students of art studies and newly graduated young artists, who perceive the book as an alternative creative form of expression and seek to get acquainted with essential principles of a book structure and the history of a book. During the courses the topics of a book structure and content relation are going to be discussed. During the three days’ workshop Ms. Yasuyo Tanaka will present several types of bookbinding. Artists who participate will be given an opportunity to try each of them in practice.

During the period of workshops, the exhibition of graphic artworks of Ms. Yasuyo Tanaka will take place in the Graphic Art Centre Gallery “Kairė-dešinė“. The exhibition will be called “From Key to Key”. Also, the artist will present the report continuing the events of “The Cycle of Lectures’08”, called “A World in Books”.

YASUYO TANAKA

Eglė Kuckaitė "That note". 2006, monotype, 51×65 cm.

Artists: Lida Dubauskienė, Eglė Kuckaitė, Eglė Vertelkaitė, Birutė Zokaitytė

Moderator of the exhibition: Jurga Minčinauskienė

Organizations of the project: Lithuanian Embassy in Ukraine, Ministry of Culture of the Republic of Lithuania, Vilnius Graphic Art Centre and the gallery of Contemporary Art Centre of Kiev „Ja galerija”.

This exhibition is a part of a joint Lithuanian-Ukrainian art project “4+4”. During it, in 2008 and 2009, four contemporary art exhibitions will be held in Kiev as well as four Ukrainian contemporary art exhibitions will take place in Lithuania. In April, 2008, the project „4+4“ has been started by a contemporary Lithuanian photography art exhibition “Own Alien”, which took place in the gallery of contemporary art centre “Ja galerija”. In July, another contemporary Ukrainian photography exhibition “Ukrainian school” was opened in Vilnius. In November the project will be continued by contemporary Ukrainian graphic art exposition in Vilnius Graphic Art Centre. During the project “4+4” a separate catalogue of each exhibition will be published.

The contemporary Lithuanian graphic art in not accidentally represented by four artists of middle generation, namely Lida Dubauskienė, Eglė Kuckaitė, Eglė Vertelkaitė and Birutė Zokaitytė. They have graduated Vilnius Art Academy at similar time and soon acquired their individual ways of creation. They found their individual art languages. Today these creators are one of the most active participants in Lithuanian graphic art scene. Their creative work is widely presented in local as well as international art arena. In prestigious events of graphic art they are quite often evaluated and receive the highest awards. 36 imprints are presented in the exhibition, which are made by using mainly traditional graphic techniques. In spite of the uniqueness of these authors, close motives twist around in their artistic languages as well as themes, plots, states. What is especially apparent is the interpretation of a woman’s image and the feminity theme, which is connected with biological, social and cultural oneness of the woman.

The exhibition presents a cycle of imprints created by Lida Dubauskienė, which were created during the latest years. This cycle of imprints, under the title “A Room” attracts attention because it does not have a plot. This forms a specific principle for “reading” and analyzing artworks, which is independent from context (still) popular in art (cultural, political, social, etc.).

In the exhibition of Eglė Kuckaitė, which is one of the most interesting Lithuanian artists of today, monotypes are presented. The monotypes are distinct by their simplicity and elegant finesse. In the cycle of monotypes, as in the whole creative work of the artist, images of a woman constantly being analyzed appear very different and associative.

Eglė Vertelkaitė – the only one of the participants in the exhibition who combines traditional and digital graphic art. The characteristic features of the artist’s graphic works are usually deliberately lengthened horizontal flats and linear structure. Lines that the artist draws manually on the surface of canvas remind of minimalist and unrelated parallels. In imprints they become hidden messages and metaphors.

Birutė Zokaitytė is mostly interested in the traditional woman - since this is who she is - hiding behind a mask of a careerist or feminist. In other words, being a careerist or feminist is not the same status, framed in time, as pregnancy, cooking, flight into cosmos, brushing of the daughter‘s hair or fighting for the home country. Because what is feminine is the soul or psychological status (since even men happen to have feminine souls!) – that is what the artist visually presents in her creative work.

On July 16, all who are willing to listen to Nina Bondeson’s (Sweden) report „Tales Told – about active imagination and doubt“ are invited to come.

The report will be followed by an exhibition of the graphic artworks of Nina Bondeson in the gallery of Vilnius Graphic Art Centre “Kairė – dešinė” – "Signora Canedotto order of things " .

„ ...there is a mainstream opinion that a plot of an artwork allows to understand and know the artist himself/herself better, since the artwork might even be his/her soul reflection. I would dare to neglect this – about the artist you could not find out anything from an artwork. But after seeing a really good artwork, some things might emerge about yourselves…”

Nina Bondeson

NINA BONDESON

At night from 21 to 22 June, 2008 people walking in the Old Town of Vilnius were invited to see an installation of shining hand made paper objects. The title of the installation was “rasos”/”dew”. The cozy lighten Latako Street that night of June invited everybody to have a look and admire the creative light objects of different artists created specially for this event. Together with a public uproar of the city, the street of Latako invited to traditionally “Rasos” called Lithuanian celebration of summer sun returning. Passersby had an opportunity to walk the daily route in not everyday manner. Unique creative ideas of artists are realized in shining objects which are connected to symbolism of “Rasos” celebration, traditions and images. The shining torches made to stop at every object and admire the interpretations of artistic images of traditional Lithuanian celebration as well as reborn face of the Old Town streets.

Authors of torches:
Čepkauskas Vitalis
Datkūnaitė Miglė
Gindrėnas Tadas
Juršytė Agnė
Kairytė Danutė
Kriaučiūnaitė Elvyra Katalina
Lingys Vytenis
Marcelionytė Marija
Matiukienė Karina
Radavičiūtė Diana
Šumskytė Raminta
Valčik Renata
Žmuidienė Rasa

„Pranciškos“ ekspozicijoje 12 kūrinių apie jausmus, mintis ir emocijas.

1. Derama įtampa. 2007, drobė, aliejus, 60x80

2. Jie mane klonavo. 2007, drobė, aliejus, 80x100

3. Pasmerktas nebūti. 2007, drobė, aliejus, 80x100

4. Skausmo prieglobstyje. 2007, drobė, aliejus, 132x155

5. Vedlio orientacija. 2007, drobė, aliejus, 132x155

6. Tuščios baimės. 2007, drobė, aliejus, 132x155

7. Pranciška. 2008, drobė, aliejus, 157x235

8. Ypatinga jaunystė. 2007, drobė, aliejus, 138,5x155

9. Nes tada mes bėgsime kartu. 2007, drobė, aliejus, 138,5x155

10. Širdis yra liepsna. 2007, drobė, aliejus, 138,5x155

11. Ji juokiasi. 2008, drobė, aliejus , 37x157

12. Ji verkia. 2008, drobė, aliejus, 137x157

Eglė Kuckaitė